Seimas pradeda svarstyti pakuočių ir jų atliekų tvarkymo pataisas – siekiama, kad kaimo parduotuvėms būtų panaikinta prievolė dalyvauti sistemoje ir surinkti pakuotes. Siūlomi pakeitimai ne tik kelia painiavą ir mažina galimybes surinkti daugiau pakuočių, bet ir negina svarbiausio užstato sistemos dalyvio – vartotojo – interesų.
Ginant kaimo parduotuves, pamirštami gyventojai
Prieš porą metų Seime svarstant įstatymą buvo akcentuota, kad užstato sistema turi būti patogi visiems Lietuvos gyventojams – nesvarbu, kokio jie amžiaus, kur gyvena, ar turi transporto priemonę. Taip atsirado nuostata, kad vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistemoje privalo dalyvauti visos parduotuvės, kurių prekybinis plotas didesnis nei 300 kv. metrų, bei kaimo parduotuvės.
Pataisomis siūloma panaikinti prievolę kaimo parduotuvėms supirkti vienkartinę tarą bei nustatyti prievolę užstato sistemos administratoriui kiekvienoje seniūnijos teritorijoje įrengti bent po vieną taros supirkimo punktą.
Įsteigus vos vieną supirkimo punktą visoje seniūnijoje, žmogui gali tekti iki jo važiuoti ne vieną dešimtį kilometrų, nors į vienkartinį butelį išpilstytą gėrimą jis įsigijo prie pat namų.
Statistika rodo, kad dabartinė sistema grąžinant pakuotes parduotuvėse Lietuvos gyventojams yra patogi – surinkimo rezultatai jau viršijo planus. Per pirmuosius tris mėnesius į taromatus ir rankinio surinkimo vietas grąžinta per 36,8 mln. vienkartinių pakuočių, vasarą planuojame surinkti per 80 mln. vienetų taros. Visiškai neaišku, kokią įtaką pakuočių surinkimui turės siūlomos pataisos.
Mažesnis pakuočių surinkimo tinklas – mažiau surinktų ir perdirbtų pakuočių
Vertinant siūlomus įstatymo pakeitimus, taip pat galima prisiminti, kodėl sistema buvo sukurta. Kasmet gėrimų gamintojams yra nustatomos tam tikros pakuočių atliekų tvarkymo užduotys.
Pavyzdžiui, šiemet privaloma sutvarkyti 55 proc. stiklinių, plastikinių ir PET bei metalinių pakuočių, o nuo 2020 metų – jau 90 proc. Be modernios užstato sistemos ir plataus taros surinkimo tinklo tokių užduočių įvykdyti paprasčiausiai neįmanoma.
Tad siūlymas mažinti prekybos vietų, kuriose galima grąžinti pakuotes, skaičių kaimuose, prieštarauja esminiam sistemos principui – surinkti ir perdirbti maksimalų skaičių pakuočių.
Administruodami užstato sistemą, nuolat plečiame surinkimo vietų tinklą – pasirašome sutartis su pardavėjais, aprūpiname juos taros surinkimo priemonėmis. Norime ir galime pasirašyti sutartis su kuo daugiau pardavėjų visose savivaldybėse ir seniūnijose.
Tuo tarpu sudarant išimtis kaimo parduotuvėms, dirbtinai sukuriama pakuočių surinkimo problema, kurią siūloma spręsti vienu taros supirkimo punktu visoje seniūnijoje.
Šiuo metu galiojantis pakuočių ir jų atliekų tvarkymo įstatymas aiškiai nurodo, kad pakuočių surinkimas yra parduotuvių atsakomybė. Šios pareigos vykdymą ir teisės aktų laikymąsi kontroliuoja atsakingos institucijos. Panaikinus prievolę parduotuvėms priimti pakuotes ir įpareigojus administratorių kažkokiu būdu užtikrinti po vieną surinkimo vietą seniūnijose, visiškai nebeaišku, kas yra atsakingas už taros surinkimą, ir kaip ši atsakomybė bus užtikrinama.
Užstato sistema – ir galimybė mažosioms parduotuvėms
Žinoma, kaimo parduotuvėms privalomas dalyvavimas sistemoje sukelia papildomų iššūkių – reikia rinkti iš gyventojų pakuotes, jas skaičiuoti, sandėliuoti.
Tačiau dažnai pamirštama, kad šios išlaidos yra kompensuojamos – už kiekvieną rankiniu būdu surinktą pakuotę prekybininkams mokama 1,5 cento. Be to, sudaryta galimybė grąžinti pakuotes pritraukia pirkėjus į parduotuves. Juk tikėtina, kad susigrąžintą užstatą vartotojas ir išleis toje prekybos vietoje.
Mažieji prekybininkai skundžiasi, kad į rankinio surinkimo vietas tempiamos absoliučiai visos pakuotės – nepaženklintos, sulamdytos, rastos įvairiausiose pakampėse. Tai pareikalavo papildomų pardavėjų darbo atrenkant pakuotes, šviečiant vartotojus, užtikrinant higienines sąlygas prekybos vietose.
Visgi praėjus pereinamajam laikotarpiui, kuomet prekybos lentynose buvo galima rasti ir pažymėtų, ir nepažymėtų pakuočių, ir vartotojams apsiprantant su užstato sistema, ši problema turėtų sumažėti. Todėl įstatymų pakeitimus reikėtų svarstyti ne artėjant labiausiai įtemptam vasaros sezonui, o jam pasibaigus.
Ieškokime sprendimų, o ne griaukime sistemą
Galimybių tobulinti įstatymą yra įvairių. Pavyzdžiui, leisti parduotuvėms, kurios tarą surenka rankiniu būdu, nepriimti nešvarios taros. Arba mažinti įstatyme numatytų išimčių prekybos vietoms ir taip įtraukti daugiau parduotuvių, kuriose pirkėjai galėtų grąžinti pakuotes. Visgi bet kokie sprendimai turėtų būti priimami tik praėjus daugiau laiko nuo vasario 1 d. ir objektyviai išanalizavus situaciją.
Savo ruožtu kalbamės su mažaisiais prekybininkais ir svarstome įvairius variantus, kurie palengvintų kaimo parduotuvių darbą surenkant tarą, pavyzdžiui, vasarą pakuotes išvežant dažniau. Tačiau esame įsitikinę, kad atsakomybė surinkti pakuotes, kaip ir iki šiol, turi likti prekybininkų rankose.
Negriaukime egzistuojančios sistemos, o verčiau galvokime, kaip ją padaryti kuo efektyvesnę ir patogesnę – tiek prekybininkams, tiek gyventojams.
