Panašūs svarstymai gimsta jau ne pirmą kartą. Pagrindinis tokios Konkurencijos įstatymo pataisos šalininkų argumentas – neva Konkurencijos taryba taptų nepriklausoma nuo valdžios, nes dabar jos veikla yra finansuojama iš biudžeto.
Siūlyčiau nepamiršti, jog gyvename demokratinėje valstybėje – laisvuose rinkimuose renkame prezidentą, Seimą, Seimas formuoja Vyriausybę, kuri skiria valstybės institucijų vadovus, numato institucijų finansavimą pagal valstybės poreikius.
Taigi, tiek Konkurencijos tarybos, tiek kitų institucijų vadovų paskyrimus ir veiklos finansavimą tvarko valstybės piliečių demokratiškai išrinkti atstovai.
Būtent valdžios funkcija yra nustatyti kontroliuojančių institucijų poreikį ir pasirūpinti jų finansavimu, kuris turi kisti, priklausomai nuo situacijos valstybėje, vienai ar kitai institucijai keliamų uždavinių ir darbų apimties.
Konkurencijos taryba, kaip ir kitos kontroliuojančios institucijos turi būti finansuojamos valstybės. Tai ir yra pats skaidriausias būdas. Turime laikytis šio principo, nes susidursime ne tik su skaidrumo, bet ir kitomis problemomis. Absurdas yra manyti, kad valstybės institucija turėtų būti nepriklausoma nuo valstybės.
Tuomet nuo ko ji turi būti priklausoma – nuo Dievo, ar veiks savaime – taip, kaip pati susigalvos?
Kuo Konkurencijos taryba yra geresnė už kitas verslą kontroliuojančias institucijas? Kiek iš viso yra verslą kontroliuojančių institucijų Lietuvoje? Valstybinė mokesčių inspekcija, Maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė darbo inspekcija, Muitinės departamentas ir dar kelios dešimtys kitų.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu Konkurencijos taryba ims mokestį iš kontroliuojamų įmonių, kodėl, pavyzdžiui, Maisto ir veterinarijos tarnyba ar Vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat negali rinkti pinigų tiesiogiai iš verslo savo veiklai finansuoti?
Taigi, panašu, kad Seime yra ketinančių iš esmės keisti valstybės įstaigų finansavimo sistemą taip, kad visos kontroliuojančios institucijos lėšų sau išsilaikyti turėtų susirinkti iš įmonių pačios.
Nemažiau svarbu yra tai, kad bus įvestas naujas mokestis verslui. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad mokesčių šiuo metu didinti nėra jokių ekonominių prielaidų. Atvirkščiai, mokesčių ir tuo pačiu administracinės naštos mažinimas padarytų teigiamą įtaką šalies ūkio plėtrai – kurtųsi daugiau naujų verslų ir atsirastų daugiau darbo vietų.
Kritikuotina yra ir nuostata, jog apmokestintos bus tik tam tikro dydžio įmonės – gaunančios daugiau nei 20 mln. eurų pajamų per metus.
Tai prieštarauja lygiateisiškumo principui, nes Konkurencijos taryba kontroliuoja ir kitas, mažesnes pajamas gaunančias įmones. Ar manoma, kad pasiekusios 20 mln. eurų pajamas įmonės automatiškai tampa konkurencijos taisyklių pažeidėjomis, o mažesnės – ne?
Įstatymo aiškinamajame rašte panašiai ir aiškinama: „didžiausi ūkio subjektai lemia didesnę riziką, jog atitinkamose rinkose gali atsirasti konkurencijos ribojimų“. Ar mažesnes pajamas gaunančios įmonės galės Konkurencijos tarybos kontrolieriams uždaryti duris?
Akivaizdu, jog šiuo atveju pabloginama dalies įmonių padėtis vien dėl to, jog jos gauna didesnes pajamas. Bet didesnių pajamų gavimas nebūtinai rodo, kad gaunamas ir didesnis pelnas, nes gali būti ir didelės veiklos sąnaudos, kurias dar didina naujai įvedami mokesčiai.
Taigi, bendrovių gaunamos didesnės pajamos negali būti tinkamas pagrindas joms taikyti naujus mokesčius, kurie netaikomi kitoms įmonėms.
