Viena iš labiausiai išryškėjusių tendencijų vidaus rinkoje – atotrūkis tarp sostinės ir likusios Lietuvos.

Kokių išeičių verslas ieškojo šioje situacijoje ir kurie klausimai liko neišspręsti?

Dėmesys investicijoms padidėjo

Minėti iššūkiai sąlygojo tai, jog 2015–ieji didžiajai daliai verslo buvo susitelkimo, mobilizacijos ir transformacijos metai.

Ne itin optimistinį metų scenarijų pakeitė kryptinga Europos centrinio banko skatinamoji pinigų politika, kuri išjudino paskolas ir pagerino vartotojų ir įmonių lūkesčius.

Tad antrąjį pusmetį kliūčių ruožas buvo įveiktas, ūkio augimas įgavo pagreitį, o įmonių pelningumas gerokai pagerėjo.

Svarbu ir tai, kad įmonės „pribrendo“ naujoms investicijoms – apie tai byloja rekordinėse aukštumose atsidūręs gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis – buvo skirta daugiau lėšų veiklos efektyvumo didinimui bei modernizavimui.

Augančios darbo sąnaudos taip pat didino poreikį atnaujinti gamybai skirtus įrenginius bei mažinti gamybos imlumą darbo jėgai.

Galimybė verslui – dalinis palūkanų kompensavimas

Kitas teigiamas rodiklis – 2015 metais, po ilgos pertraukos pradėjęs augti Lietuvos paskolų verslui portfelis, tai yra, naujų paskolų buvo išduodama daugiau nei jų grąžinama. DNB banko duomenimis, paskolų smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) sektoriui (be savivaldybės įmonių) augimas pernai siekė beveik 5 proc. Vilniaus regione augimas buvo lėtesnis – 3,6 proc., taigi, galima daryti išvadą, jog verslas už sostinės ribų buvo finansuojamas aktyviau. Be to, didžiausias paskolų portfelio augimas per metus buvo užfiksuotas žemės ūkyje.

Džiugu, kad šiuo metu verslą pasiekia naujos iniciatyvos, palengvinančios priėjimą prie finansavimo.

Stambesnį verslą gali sudominti investicijų planas Europai, kuris padeda įgyvendinti stambius ir ilgalaikius projektus. Smulkiajam verslui svarbiausia operatyvumas.

Apklausos duomenimis, aštuonioms iš 10 SVV įmonių yra reikalingas išorinis finansavimas, dauguma susiduria su aukšta finansavimo kainos problema.

Dalinis palūkanų kompensavimas SVV įmonėms leistų sumažinti finansinę naštą paramos gavėjams, ypatingai regionuose, kuriose yra numatoma kompensuoti iki 95 proc. pagal verslumo skatinimo programą ir iki 100 proc. pramonės įmonių energijos vartojimo efektyvumui didinti.

Vėliau planuojama šią programą plėsti, įtraukiant labai mažas, mažas ir vidutines įmones, siekiančias didinti produktyvumą. Nors šios priemonės nėra panacėja, tikimasi, kad jos prisidėtų prie regionų plėtros ir leistų išlaikyti aukštus verslo investicijų augimo tempus, kuriuos Lietuva demonstruoja pastaruosius trejus metus.

Kas laukia šalies regionų?

Didžioji dalis praėjusiais metais iškilusių uždavinių verslui buvo išspręsti ar bent pradėti spręsti, vis dėlto geografiniai skirtumai – mažesnių miestelių atotrūkis nuo didmiesčių – kol kas tik ryškėja.

Lietuva pasižymi ne tik vienu didžiausių santykiniu emigracijos srautu, bet ir sparčia vidaus migracija: didmiesčių populiacija didėja, o maži miesteliai – tuštėja.

Tuo atveju, jei regionai nebus finansiškai suinteresuoti pritraukti investicijų, ši tendencija tik stiprės, o mažėjant gyventojų skaičiui, investicijas tiek į gamybą, tiek į paslaugas bus pritraukti vis sudėtingiau.

Dėl to yra itin svarbu užtikrinti darbo vietas regione, tvarų regionų augimą bei orientuoti investuotojus ne tik į didmiesčius.

Kadangi regionų gyvybingumas nerodo ypatingų atsigavimo ženklų, gali prireikti ir papildomos paramos. Idėja suskirstyti Lietuvą į du apskaitinius regionus – sostinę ir likusią Lietuvą – galėtų pasitarnauti regioninei politikai ir užtikrinti finansavimą pereinamuoju laikotarpiu.