Ką gali smulkieji, kurių netenkina toks pagrindinių akcininkų elgesys?
Sausio pabaigoje „Rokiškio sūris“ kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą prašydamas ištirti, ar bendrovės smulkusis akcininkas „East Capital“ nemanipuliavo rinka. Tai buvo atsakomasis žingsnis į Švedijos investicijų bendrovės „East Capital“ valdomo „Baltic Fund“, kuriam priklauso 4,96 % „Rokiškio sūrio“ akcijų, ieškinį didžiausiam akcininkui Antanui Trumpai, pagal kurį Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. areštavo 11,5 mln. eurų vertės Trumpos turto.
Smulkusis investuotojas kaltina, kad įmonė neteisėtai skolino pinigus kitai su pagrindiniu akcininku susijusiai bendrovei ir taip padarė žalą įmonei ir jos akcininkams. Įmonės vadovai savo ruožtu atsikerta, kad tokiu būdu švedai siekia išsireikalauti už savo turimas akcijas didesnę negu rinkos kainą.
Palikime teismams aiškinti, kas šiame ginče teisus. Rūpi bendresnis klausimas: ar sąžiningai bendrovės dalijasi uždirbtu pelnu su savininkais.
Sakysite – keistas klausimas, juk savininkai ir yra tie, kuriems tenka visas geras; dažniausiai kalbama apie tai, kad nesąžiningai dalijamasi su darbuotojais, mokant jiems per mažas algas.
Absoliuti dauguma Lietuvos įmonių yra uždarosios akcinės bendrovės, tad ir akcininkų tarpusavio santykiai lieka jų vidaus reikalas – išskyrus tuos retus atvejus, kai nesutarimai tampa tokie dideli, kad ima lįsti į viešumą, kaip „Vilniaus prekybos“ akcininkų ginčai pastaraisiais mėnesiais.
Bet atvirosios akcinės bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama biržoje, – kitas reikalas. Čia būna tūkstančiai smulkių akcininkų. Investavai tūkstantį kitą, nusipirkai akcijų – ir tu jau savininkas, bent formaliai turintis beveik tokias pat teises kaip didieji akcininkai. Tau staiga ima rūpėti ne tik tai, ar gerai įmonė dirba, bet kaip ji paskirsto uždirbtus pinigus.
Amerikoje, turinčioje senas akcijų biržos tradicijas, aštriai keliamas klausimas, ar bendrovės vadovybė dirba sau, ar akcininkams. Mat ten dažniausiai nėra vieno didelio savininko, jei kas turi penkis procentus akcijų, jau yra beveik liūtas. Štai viena ryškiausių žvaigždžių „Apple“: didžiausias akcijų paketas, 5,94 %, priklauso „Vanguard“ investicinių fondų grupei.
Užtat Amerika turi ir kitą tradiciją – vadinamuosius investuotojus aktyvistus, kurie nusižiūri pinigais aptekusias bendroves, perka jų akcijas ir ima klibinti vadovybę, kad dalintųsi tais pinigais su akcininkais.
Kaip žinia, „Apple“ yra sukaupusi milžiniškas grynųjų pinigų atsargas, apie 150 milijardų dolerių, o nuo 1995 metų pabaigos iki 2012 metų vidurio išvis nemokėjo dividendų, tad nieko stebėtino, kad vienas garsiausių „aktyvistų“ Carlas Icahnas susirūpino, kodėl tokia krūva pinigų guli be naudos.
Kai 2013 m. rugpjūčio 13 d. jis viešai pranešė, kad investavo daugiau kaip milijardą dolerių į „Apple“, akcijų kaina iškart pašoko apie 5 procentus – investuotojai neabejojo, kad Icahnas neduos ramybės bendrovės vadovams, reikalaus didesnės grąžos akcininkams.
„Apple“ bendrovėje jo akcijų dalis nesiekia vieno procento, bet aktyviai veikdamas tiek bendrovės viduje, tiek viešai jis reikalauja didesnės grąžos akcininkams. Ir tikrai – per pusantrų metų akcijų kaina padvigubėjo; tiesa, pastaruoju metu vėl stipriai pasmuko.
Be abejo, yra nemažai svarstymų, kad tokie veiksmai naudingi tik trumpalaikiams akcininkams spekuliantams, bet ne bendrovei, siekiančiai ilgalaikių tikslų. Ir tokių plėšrių investuotojų kaip Icahnas net Amerikoje nemėgsta. Kita vertus, lygiai taip pat yra skaičiuojančių, kiek pabrango įmonių akcijos, kai į jas įsisuko Icahnas ir pareikalavo, kad vadovybė dirbtų ne sau ar kažkokiai menamai ateities vertei, o akcininkams.
Europoje tokių investuotojų aktyvistų tradicija daug silpnesnė. Čia daug daugiau biržoje prekiaujamų bendrovių, kurios valdomos beveik kaip šeimos įmonės. Vis dėlto ir čia investuotojų aktyvistų tradicija skinasi kelią.
„Bloomberg“ kaip tik pasakojo apie „Švedijos Icahną“ Christerį Gardellą, kurio fondas „Cevian Capital“ investuoja būtent į tokias įmones, kuriose įžvelgia dar neatskleistą naudą akcininkams.
Tarp jo taikinių – tokios garsios Europos bendrovės kaip vokiečių „Thyssenkrupp“, šveicarų ABB, švedų „Volvo“. Be abejo, jo nemėgsta ne tik vadovai bendrovių, į kurias nusitaikė, – švedų spauda jį pravardžiuoja „Mėsininku“.
Lietuvoje akcijos dar toks nesenas dalykas, kad apie kokias nors tradicijas išvis sunku kalbėti. Ypač žinant, kad pirmą nepriklausomybės dešimtmetį reketininkai galėjo ateiti pas verslo savininkus ir tiesiogine prasme pareikalauti savo „dalies“, todėl verslininkai dažnai slėpdavo savo akcijas užsienyje (tai dar neparašyta verslo istorijos dalis).
Vis dėlto klausimas, ar bendrovės sąžiningai elgiasi su savo smulkiaisiais akcininkais, lieka. Jis mums dvigubai aktualus vien dėl to, kad labai mažai žmonių ryžtasi investuoti į akcijas, nes netiki, kad iš to gali būti naudos. Atskiri pavyzdžiai, kai smulkieji akcininkai apgynė savo teises, rodo, kad galima ne tik kelti klausimus, bet ir pasiekti rezultatų.
Žurnalo „Investuok“ vasario numeryje taip pat skaitykite:
Kova dėl pažeidžiamų smulkiųjų akcininkų teisių. Atvejai, kai smulkieji Lietuvos akcininkai laimėjo prieš stambiuosius.
Nekilnojamasis turtas Vilniaus stoties rajone – galimybės ir grėsmės.
Pasaulis nusitaikė į Europą. Šiais metais Europa bus viena patraukliausių pasaulio rinkų.
Taip pat žurnale skaitykite: Internetinė televizija su „Netflix“ užkariauja pasaulį, ETF rizikos, suskystintų gamtinių dujų eksportas, trikdančios bankų palūkanos, kaip Šiaurės šalys reaguoja į pingančią naftą ir daugiau investuotojams naudingos informacijos.
