Lietuvoje yra ir daugiau dalijimosi ekonomikos pavyzdžių. „Airbnb“ – viena iš didžiausių pasaulyje apgyvendinimo paieškų sistemų.
Tinklapyje galite išnuomoti savo būstą ar kambarį bet kam, kas ieško nakvynės. Šia sistema jau naudojamasi ir Lietuvoje. Lietuviški pavyzdžiai, tokie kaip, Savy.lt leidžia skolinti savo pinigus kitiems ir dar iš to užsidirbti. Dalinuosi.lt leidžia išnuomoti savo daiktus.
Juk jei turite grąžtą, projektorių ar siuvimo mašiną, vargu ar šių daiktų prireikia 365 dienas per metus. Kodėl gi už mokestį neleisti tokiais daiktais pasinaudoti kitiems žmonėms?
Kitose šalyse veikia dar daugiau įvairių dalijimosi ekonomikos pavyzdžių. Skirtingos internetinės platformos gali padėti surasti žmones, galinčius atlikti įvairiausius kasdienius darbus – sutaisyti sulūžusią durų spyną, padėti persikraustyti, prižiūrėti šunį ar pagaminti vakarienę. Visame pasaulyje perkantieji taip daugiau sutaupo, o dirbantieji daugiau užsidirba. Dalijimosi ekonomika – iki šiol neišnaudoto kapitalo įdarbinimo aušra.
Tačiau tokia aušra kartu yra grėsminga jau nusistovėjusiems verslams.
Ypač tiems, kurie yra po didinamuoju valdžios stiklu. Paimkime du pavyzdžius – viešbučių ir taksi rinką. Viešbučiai privalo atitikti maitinimo, higienos, vandens tiekimo, priešgaisrinius, garso izoliacijos ir įvairius kitokius reikalavimus. Taksi automobiliai turi būti draudžiami specialiu civilinės atsakomybės draudimu, privalo būti specialiai pažymėti ir kt. Atitikti visus šiuos reikalavimus nemažai kainuoja, o išaugusią kainą pajaučia vartotojai.
Čia į pagalba ateina dalijimosi ekonomika. Žmonės teikia labai panašias paslaugas, kurioms negalioja valdžios sukurti reikalavimai ir kurias automatiškai galima teikti pigiau.
Prie esamos tvarkos pripratę verslai prognozuoja niūrią ateitį – nukentės vartotojai, nebus užtikrinamas jų saugumas, gyvensime laukinius vakarus primenančioje anarchijoje.
Kitose šalyse net kyla protestų bangos, raginančios uždrausti sėkmingai augančius konkurentus. Tiesa, tokie protestai kelia šypseną ir porą klausimų.
Pirma, kodėl protestuojama prieš naujus konkurentus, o ne valdžios reikalavimus, kurie išpučia paslaugų kainas?
Antra, jei vartotojai patys renkasi mažiau valdžios reikalavimais apraizgytas ir dėl to ženkliai pigesnes paslaugas, ar siauros verslo interesų grupės rengiami protestai yra pakankama priežastis riboti vartotojų pasirinkimą?
O vartotojų pasirinkimas akivaizdus. „Uber“, neturėdamas nei vieno taksi, tapo didžiausiu pasaulio vežėju, o „Airbnb“, neturėdamas nė vieno viešbučio, tapo daugiausiai žmonių apgyvendinančia platforma.
Kol kai kuriose šalyse valdžia pasiduoda senojo verslo spaudimui drausti konkurentus, Lietuvos požiūris į naujus verslo modelius kol kas dvejopas.
Viena vertus, valdžia kartais patiki nauja aušra ir kuria jai palankią teisinę sistemą. Kita vertus, pasitaiko atvejų, kai pasiduodama anarchijos baimei ir, pavyzdžiui, pinigų skolinimo platformos reguliuojamos taip pat griežtai, kaip ir grietųjų kreditų įmonės.
Kaip matyti, stabilumo kol kas nėra. Norint sukurti palankią terpę dalijimosi ekonomikos verslo modeliams reikia įsisavinti kelis dalykus.
Pirma, dalijimosi ekonomika jau čia, ir ji tik plėsis. Nereikia bijoti, kad naujos technologijos ir verslo modeliai užims kai kurių senųjų vietą. Tai greičiausiai vartotojams padės sutaupyti, o didelei daliai žmonių dar ir užsidirbti.
Antra, norint, kad dalijimosi ekonomika plėtotųsi, reikia jai sukurti naują ir lanksčią teisinę bazę. Tai reiškia, kad negalima naujų verslų kišti po jau egzistuojančiais reguliavimų kalnais.
Be to, verta apsvarstyti, ar jau veikiantiems verslams sukurti reikalavimai neprasilenkia su realybe ir iš tiesų yra reikalingi. Įsisavinus ir įgyvendinus šiuos paprastus dalykus, Lietuvoje galime tikėtis dar daugiau dalijimosi ekonomikos pavyzdžių ir galimybių užsidirbti.
