Atskirtis tarp didžiųjų šalies miestų ir regionų yra didelė, o jai mažinti papildomos investicijos ir darbo vietos regionuose yra būtinos.
Šiuo metu Vilniuje, paslaugų centruose dirba apie 12 tūkst. žmonių, tuo tarpu Kaune, vos 1,5 tūkst. Nors miestai kardinaliai dydžiu ir nesiskiria – investicijų atžvilgiu skirtumas yra didelis.
Regionuose kultūriniai bei socialiniai skirtumai yra dar labiau juntami, o tam įtaką daro nedarbas bei nuolat emigruojantys gyventojai.
Pagal 2014 m. tiesioginių užsienio investicijų (TUI) pasiskirstymą visoje šalyje, aiškiai matyti jog didžiausiomis TUI gali džiaugtis Vilniaus apskritis, kurioje buvo investuota net 9,2 mlrd. EUR, arba 71,8 proc. visų šalies TUI. Tuo tarpu Tauragės apskritis, kurioje investuota buvo mažiausiai sulaukė 21,8 mln. EUR, arba 0,2 proc. visų šalies TUI. Daugiau nei du trečdalius investicijų sudaro paslaugų sektorius, šiek tiek mažiau nei trečdalį gamybos.
Priežastys, lemiančios užsienio kapitalo įmonių pasirinkimą investuoti: kvalifikuota ir daugiakalbė darbo jėga bei miesto infrastruktūra.
Dėl universitetų gausos ir kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ateinančios bendrovės savo paslaugų centrus labiausia yra linkusios steigti didžiausiuose Lietuvos miestuose. Šiuo atveju šalies regionai ar mažesni miestai nukenčia, nes negali pasiūlyti reikiamo kiekio specialistų, kurie galėtų paslaugų centrų klientus aptarnauti net keliomis užsienio kalbomis.
Tačiau nedarbo rodikliams regionuose mažinti išeitis yra. Valdžia galėtų į regionus perkelti paslaugų centrus, kurių funkcijos vyktų tik lietuvių kalba, šiuo atveju tai būtų valstybinės institucijos.
Valstybinių institucijų paslaugų ir skambučių centrų išskirstymas po visą Lietuvą sumažintų aršią konkurenciją dėl talentų Vilniuje, nes jie galėtų pereiti dirbti į užsienio kapitalo įmones, o tuo tarpu jų vietas užimtų regiono gyventojai. Tai sukurtų papildomų darbo vietų regionuose bei padėtų valstybinėms institucijoms sutaupyti, nes, kaip žinia, atlyginimai regionuose yra žymiai mažesni nei didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Kalbant apie gamybą, bendrovės mielai žvalgosi regionuose, tačiau investuoti jas atgraso įvairūs trukdžiai. Yra buvę, kad atsivežus investuotojus į regioną neradome nė vieno laisvai anglų k. kalbančio specialisto, kuris supažindintų su miestelio infrastruktūra. Taip pat kyla problemų su žemės sklypais ir patalpomis, nes šiuo metu nėra nė vienos operatyviai naudojamos duomenų bazės, kurioje būtų visi potencialiai parduodami arba nuomojami žemės sklypai.
Įmonės yra linkusios investuoti į gamybą tuose regionuose, kuriuose jau yra įsteigtos užsienio bendrovės. Kaip puikiausias pavyzdys tam būtų Alytaus ar Gargždų miestai, kuriuose JAV milžinės įsteigusios savo padalinius, sėkmingai vysto gamybines funkcijas.
Jau esamų kompanijų investavimo bei plėtros istorijos yra geriausi pavyzdžiai, tačiau norint sumažinti atskirtį tarp miestų ir regionų TUI nepakanka – valdžios įsikišimas yra būtinas.
Kryptingas ir nuoseklus judėjimas, prioritetų nusistatymas bei investicijos į švietimą, infrastruktūrą bei kompetentinga darbo jėga regionų savivaldybėse sumažintų veiksnius, ribojančius investicijų pritraukimą į regionus.
