Naujieji Lietuvoje prasidėjo ypač baisia vaikžudystės tragedija Kėdainių rajone. Ši tragedija dar kartą bakstelėjo mums visiems pirštu į tą faktą, kad Lietuva jau atsidūrė visiškoje moralinėje prarajoje.
Alkoholizmas, narkomanija, depresijos, psichozės, savižudybės, smurtas, agresija, vaikų žudymai – štai tokia „puokštė“ vis dažniau papuošia mūsų valstybės vertybinius pamatus. O kas toliau?
Kažkas kažkaip susitvarkys?
Prognozuoti nesunku, kad simboliškai iš kažko bus pareikalauta atsakomybės, atleista iš darbo kokia persigandusi moterytė, gal dar apribotas alkoholio pardavimas, o gerbiamiesiems alkoholikams vietoj velnio lašų bus pasiūlyta nemokamai pasivaišinti antidepresantais. Ir tolesnis gyvenimas iliuzijose, kad kažkas kažkaip susitvarkys.
Deja, nesusitvarkys... Nes kovos su pasekmėmis dar niekas niekada nelaimėjo. O kova su priežastimis prasidės tik tada, kai bus vis dažniau prisimenamas žodis „darbas“ ir „atsakomybė“.
Kiekvienas žmogus, kuris savo gyvenime siekia sėkmės ir gerovės, žino paparastus dalykus, kad moralinį nuosmukį žmonėse sukuria beprasmybė ir gyvenimo tikslų nebuvimas, atsakomybės už savo gyvenimą neprisiėmimas, tinginystė, gyvenimas kitų sąskaitą ir... veltėdžiavimas.
Tik darbas išgydo
Kalbėdama apie veltėdžiavimą, visada prisimenu a.a. Tėvą Stanislovą, kuris visus narkomanus, alkoholikus ir depresuojančius nelaimėlius labai sėkmingai gydydavo ne tabletėmis ir nesibaigiančiais moralais, bet... darbu.
Visiems tokiems nelaimėliams jis griežtai sakydavo: „Dirbkite taip, kad vakare į lovą ne eitumėte, o iš nuovargio šliaužtumėte. Ir visos depresijos kaip mat išgaruos.“
Panašiai kalba ir Dalai Lama, minėdamas, kad nėra blogesnio sprendimo už tą, kada žmogus nusprendžia gyventi kitų sąskaitą, t.y. veltėdžiauti. Jo teigimu, dėl šio sprendimo ir kyla visos „tamsinančios“ emocijos, nes žmogaus protas sutvertas taip, kad jis negali nedirbti.
Jei jis nenukreiptas į kūrybinę ir visuomenei naudingą veiklą, jis būtinai suras ką veikti ir sukurs tokias „nesąmones“ kaip agresijos, depresijos ir visas kitas žmogų ir visuomenę griaunančias atmainas.
Deja, veltėdžiavimo apraiškos su valdžios pagalba mūsų valstybėje kuo toliau tuo labiau ima viršų. Ir deja, ne tik žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Pagarba darbui ir dirbančiam bei kuriančiam žmogui vis labiau tampa deficitu.
Už veltėdžiavimą – premijuojama
Žinoma, labiausiai į akis krenta valstybės socialinių pašalpų politika, skatinanti visuomenės parazitavimą.
Net gūdžiais sovietiniais laikais veltėdžiavimas buvo laikomas nusikaltimu ir už jį buvo baudžiama 15 parų areštu. Tuo tarpu nūdienos Lietuvoje už tai yra praktiškai premijuojama, išmokant visokiausių rūšių pašalpas.
Pašalpos nenorintiems dirbti – aiškiausiai matomas veltėdžiavimo skatinimas, tačiau yra ir kitų, mažiau pastebimų, bet ne mažiau žalingų veltėdžiavimo skatinimo būdų.
Darbas „durnių“ myli
Vieną iš jų ypač propaguoja bene amžiams Seime įsitaisę Karlo Markso „dubleriai“, kurie, prisidengę visokiomis socialinio ar dar kitokio teisingumo idėjomis, siekia papildomai apmokestinti tuos, krie nori daugiau dirbti ar uždirbti.
Bet ne apmokestinimas yra blogiausia. Blogiausia yra tai, kad iš aukščiausių valdžios pozicijų yra siunčiama žinia visuomenei, ypač jaunimui, kad dirbti įjungiant visas jėgas, valią ir protą tiesiog neapsimoka. Ir apskritai, kad darbas „durnių“ myli.
Kaip dar kitaip galima pavadinti tokias iniciatyvas kaip progresiniai mokesčiai, jei ne veltėdžiavimo skatinimu?
Kita veltėdžiavimo rūšis, kurį būtų galima pavadinti vos ne elitiniu veltėdžiavimu, jau apima ir aukštesnį visuomenės sluoksnį. Tai gausioji ir vis nepaliaujamai didėjanti valdininkų armija, kuri šildosi jokios atsakomybės nereikalaujančiuose ir iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomuose postuose.
Apie jų darbo efektyvumą ir realiai valstybei sukuriamą naudą galima spręsti vien iš to, kad kai kurį valstybinių organizacijų ofisų planktoną darbo valandomis galima dažniau sutikti prekybos centruose, kavinėse, grožio salonuose, nei darbo vietose.
Negana to, nuostolingai ir neefektyviai dirbantys valstybinių įmonių vadovai ne tik kad neatleidžiami iš darbo, bet dar ir papildomai premijuojami. O jų pridarytus nuostolius padengia vėl gi mokesčius mokantieji.
Tokius atvejus galima drąsiai pavadinti aukščiausiu veltėdžiavimo pilotažu. Nes už tai valdininkai gauna ne pašalpas „bambaliui“ nusipirkti. Jie gauna gerai apmokamus postus, statusą visuomenėje, įvairiapusį komfortą, keliones į egzotiškas šalis, o svarbiausia – galimybę neturėti jokios nei finansinės, nei moralinės atsakomybės.
Politikai užsiima intelektualiniu veltėdžiavimu
Ir neteisinga būtų nepaminėti ir dar vienos labai subtilios veltėdžaivimo rūšies. Tai intelektualinis veltėdžiavimas. Jis neturi nieko bendro su intelektualinės nuosavybės vagystėmis, už kurias baudžia įstatymai.
Bet už intelektualinį veltėdžiavimą, deja, niekas nebaudžia, todėl jis ypač įsibujojo valdžios propagandinėse priemonėse ir populistiniuose sprendimuose.
Vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių – vyriausybės sprendimas didinti minimalią algą. Iš pirmo žvilgsnio – gražu ir teisinga, tačiau vėl gi – kieno sąskaita?
Estijoje atlyginimai yra net 30 proc. didesni nei Lietuvoje, tačiau jie ten didesni dėl to, kad šiuo klausimu dirbo Estijos vyriausybė, sukurdama ypač palankią aplinką investicijoms.
Tuo tarpu Lietuvos politikai šį rūpestį numetė verslui nė piršto patys dėl to nepajudinę. Viskas, panašu, baigsis tuo, kad vidinių rezervų atlyginimų didinimui verslas nesuras ir tiesiog pabrangins prekes ir paslaugas. Taip tariant, už tokią politikų „geradarystę“ susimokės arba verslas, arba patys žmonės. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kokias ditirambas sau giedos populistų atstovai aiškindami, kaip jie stebuklingai didina žmonėms atlyginimus.
Kas tai, jei ne intelektualinis veltėdžiavimas, kai vieni dirba, o kiti prisiima sau nuopelnus ir didindamiesi reitingus vėl tiesia sau kelius į šiltus valdžios postus?
Už vaikų pinigus perka ramybę
Vadinasi, dėl to, kad Švietimo ministerija nesugeba tinkamai suorganizuoti savo darbo tiesiog atimami iš vaikų pinigai, kurie galėtų būti skirti jų kokybiškesniam ugdymui? Kas tai? Bandymas išsaugoti savo postus vaikų sąskaita?
Asmeniškai man tokie veiksmai nelabai kuo skiriasi nuo asocialių tėvelių veiksmų, kurie už vaikams skirtus pinigus perkasi alaus „bambalį“. Šiuo atveju valdininkai už vaikų pinigus perkasi ramybę nuo mokytojų pykčio ir reitingus. Čia, kaip sakoma, kam ko reikia... Tačiau kokią pagarbą darbui ir gyvenimo iššūkiams gali vaikas susiformuoti tokioje mokykloje, kurioje pedagogas dirba vien tik todėl, kad ministerija neturi kur jo padėti?
Natūralu, kad vis didėjančiai veltėdžių armijai išlaikyti būtina didinti mokesčius. Bet ne tai blogiausia. Blogiausia tai, kad veltėdžiai, įsitaisę pačiose įvairiausiuose visuomenės grupėse stipriai ir neigiamai daro įtaką valstybės esminių vertybių pagrindams, kas veda visą visuomenę į degradaciją.
Darbdaviai prilygsta piktosioms dvasioms
Nebūsiu unikali sakydama, kad būtent veltėdžiai yra kai kurių politinių partijų elektorato smogiamoji grandis. Ir ne viena partija šoka pasadoblį aplink savo mylimus veltėdžius siūlydama jiems įvairias pašalpas, lengvatas, neuždirbtus atlyginimus ar tiesiog šiltas valdininkų kėdes.
Negana to, jau pasigirsta siūlymų už valstybės lėšas kaimuose statyti įvairius fabrikėlius, įsivaizduojant, kad jo Didenybė Veltėdis vieną rytą atsibus ir, pamatęs po savo langu naują žvakių liejimo fabrikėlį, staiga išduos savo geriausią gyvenimo draugą – butelį ir panorės tapti amatų meistru.
Apie tokį valdžios dėmesį jaunas specialistas ar verslininkas galėtų tik pasvajoti.
Valdžios atstovai jau nebeišmanydami kaip įtikti veltėdžiui, net nemato to fakto, kaip kaimo ūkininkai vis garsiau šaukia, kad kaime trūksta darbo jėgos ir nėra kam dirbti. Kad darbdaviai, ieškodami taip trūkstamų darbuotojų, važinėja po visus Lietuvos kaimus ir užkampius, siūlydami ten gyvenančius bedarbius nemokamai ir atsivežti į darbo vietą, ir parvežti, kad tik jie dirbtų.
Deja, veltėdžiai kaip piktąsias dvasias veja lauk visus darbo siūlytojus prašydami jiems netrukdyti gyventi įprasto gyvenimo, toliau mėgautis valdžios rodomu dėmesiu ir rūpesčiu, ir vos ne su kalkuliatoriumi skaičiuoti tuos, kurie kalti dėl jo neva nelaimingo gyvenimo ar net padarytų nusikaltimų. Juolab, kad po Saviečių kaimo vaikžudystės tragedijos iš visuomenėje kilusių diskusijų susidaro įspūdis, kad vaikžudys čia kaltas mažiausiai. Kalti kaimynai, socialiniai darbuotojai, seniūnai, ministrai, spirito ar net langų valiklių gamintojai.
O vienas garbus politikas reziumavo, kad kalti mes visi. Nebus nuostabu, kad po tokių pareiškimų vaikžudys pasiprašys išleidžiamas laisvėn, o visi likusieji turės apsitverti spygliuota viela ir atlikti už jį bausmę.
Nustokime rodyti apgaulingą gailestį
Deja, ne fabrikėliai, ne bibliotekos ir ne gražūs keliai kaimuose (beje, jie reikalingi, bet jų paskirtis kita, nei vesti stikliuko mėgėjus į šviesų rytojų) paskatins veltėdžius dirbti. Tinginystė, atsakomybės ir valios nebuvimas ir iš to išplaukiančios tokios pasekmės kaip alkoholizmas ir agresija, yra vidinė žmogaus problema ir jokiais išoriniais blizgučiais to neišspręsime.
Šią problemą galima spręsti tik pakeitus veltėdžio gyvenimo motyvus. Bet tai padaryti yra nelengva. Tai sugebėdavo padaryti a.a. Tėvas Stanislovas ir dar kai kurie kiti iškilūs dvasininkai.
Ką šitoje situacijoje galime padaryti geriausio mes – tai nustoti rodyti nesibaigiantį galestį tiems, kurie parazituoja kitų sąskaita. Parazituoja ne tik finansiškai, bet ir fiziškai, ir emociškai, ir morališkai.
Negana to – kelia pavojų aplinkiniams. Nustoję gailėtis bent jau atimsime galimybę veltėdžiui jaustis pasaulio bamba ir diktuoti aplinkiniams savo sąlygas, tuo būdu sudarydami jam galimybę pagalvoti, kad toks jo gyvenimo būdas ne visada yra naudingas.
Ką daryti?
Reziumuojant galėčiau teigti, kad norint pakilti iš šios moralinės prarajos reikalingi du svarbiausi dalykai.
Pirma – vertybių išgryninimas. Labai svarbu aukščiausios valdžios reiškiama pagarba darbui ir dirbančiam bei kuriančiam žmogui. Nepakantumas tiems, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – gyventi kitų sąskaita. Kuriems svarbiausia ne dirbti, o gauti.
Tai liečia visus visuomenės sluoksnius.
Antra – visiškai kiti akcentai į jaunos kartos ugdymą, išlaisvinant visą švietimo sistemą iš varguoliško mentaliteto, kuris ir pasireiškia neveiklumu, poreikiu naudotis kitų darbo vaisiais, nusimetinėti atsakomybes.
Manau, kad švietimo sistema turėtų įsileisti naujas idėjas, kurios ateina iš verslininkų, mokslo žmonių ar šiaip šviesuolių. T.y. tų, kurie yra sėkmingo gyvenimo kūrėjai, o ne demagogai.
Dabar mums kaip oro reikia tokių asmenybių, kurios gyvenimo džiaugsmą gauna ne nuo kvaišalų, o nuo savo gebėjimų ir talentų realizacijos. Ir svarbiausia – tokių, kurie nebėga nuo atsakomybės ir nesislepia nuo jos nei po alkoholio taurele, nei po antidepresantų piliule.
Tik tokie žmonės, jų mąstymas ir gyvenimo būdas turėtų pasitarnauti kaip orientyras išvedant mūsų šalį iš šitos baisaus moralinės degradacijos liūno.
DELFI primena, kad J. Blažytė yra Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho sutuoktinė. Verslininkė yra laikoma viena turtingiausių šalies moterų.
