Jau tapo įprasta, kad energetika mums yra kažkas panašaus į bandymų poligoną, kuriame įvairios politinės jėgos ir jų ministrai eksperimentuoja, mokosi, daro klaidas, nepripažįsta klaidų ir jas pavyzdingai kartoja, tačiau visi vieningai ir kaip susitarę tvirtina, kad jie padidino Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
Tokie pareiškimai prasidėjo nuo Ignalinos AE uždarymo 2009 m. pabaigoje, kada šalies prezidentė paskelbė, kad uždarydama elektrinę, Lietuva padidino savo energetinę nepriklausomybę. Tuo gerokai suglumindama energetikų luomą.
Panašiu stiliumi šalies vadovai kalbėjo ir praėjusių metų pabaigoje per simbolinę elektros jungčių su Lenkija ir Švedija įjungimo ceremoniją. „Elektros jungties su Lenkija „LitPol Link“ ir jungties su Švedija „NordBalt“ sukūrimas – tai dar vienas istorinis žingsnis. Tai stiprina Lietuvos ir Baltijos šalių energetinę nepriklausomybę“, – sakė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Energetikos ministro Roko Masiulio teigimu elektros jungtys yra antras iš eilės mūsų energetinės nepriklausomybės žingsnis, o pirmas buvo SGD terminalas. Ir kokia padaryta išvada ? Kadangi bus jungtys, vietinė, valstybės subsidijuojama elektros gamyba nebereikalinga. Nuo šių metų pradžios uždaroma Vilniaus 3 termofikacinė elektrinė.
Kas yra energetinė nepriklausomybė?
Tiek SGD terminalas, tiek elektros jungtys yra svarbūs ir reikšmingi projektai, iš esmės padidinantys Lietuvos energetinį saugumą ir įjungiantys mūsų šalį į tarptautines dujų ir elektros rinkas. Kaip jie įgyvendinami – kitas klausimas.
SGD terminalas pastatytas trigubai didesnis, negu turėjo būti. Sudaryta su Statoil dujų tiekimo sutartis Lietuvai yra nepalanki. Šilumininkai skundžiasi brangiomis terminalo dujomis, kurių niekas nenori pirkti ir Vyriausybei tenka nustatinėti privalomas jų pirkimo kvotas. Pasirodo vis daugiau pamąstymų, kad „energetinė nepriklausomybė kainuoja“.
Tačiau problema ta, kad išvardintieji projektai nepadidina Lietuvos energetinės nepriklausomybės nei per milimetrą. Kadangi energetinė nepriklausomybė yra vietinė kuro ir energijos gamyba. Tai ką pasigaminame savo šalyje.
Kuro ar energijos importas kad ir iš labai draugiškų mums ar mūsų labai mylimų šalių nėra joks energetinės nepriklausomybės garantas. Politinis ar ekonominis klimatas toje šalyje gali pasikeisti, ilgoje tiekimo infrastruktūroje gali įvykti gedimų arba siūlomos kainos gali būti per didelės, kaip jau atsitiko su SDG terminalu. Ką tada darysime ? Tikėtis geranorių rinkoje yra naivu, - tokių paprasčiausiai nėra.
Mažmeninės elektros kainos su visais mokesčiais Lenkijoje praėjusiais metais buvo 15%, o Švedijoje pusantro karto didesnės negu pas mus (Eurostatas, vidurkis per namų ūkius ir įmones). Rinkoje kainos turi tendenciją išsilyginti. Ką žada Lietuvos vartotojui elektros importas iš šių šalių, jeigu rinkos spaudimui negalėsime priešpastatyti vietinių gamintojų?
Praėjusių metų spalio mėnesį energetikos ministras prognozavo, kad pradėjus veikti jungčiai NordBalt, elektra Lietuvoje atpigs iki 7%. Apdairus ministras su žodeliu “iki” neapsiriko – metų pabaigoje paaiškėjo, kad elektros kaina daugeliui gyventojų mažės apie 1.5%, tuo tarpu verslui elektra brangs. Štai kaip išsipildo optimistiniai lūkesčiai. Panašu, kad korektyvas įnešė SGD terminalo nuostoliai.
Termofikacijos saulėlydžio link
Priešingai politikų pareiškimams didžiausios Lietuvoje termofikacinės elektrinės uždarymas reikšmingai sumažins mūsų energetinę nepriklausomybę. Bent kiek artimesniam energetikai žmogui toks sprendimas atrodytų mažiausiai keistas, jeigu nepasakyti kad kvailas.
Termofikacinė elektrinė yra pats efektyviausias būdas pasigaminti elektrai. 30 metų dirbanti ir jau laikytina sena Vilniaus 3 termofikacinė elektrinė gamina elektrą beveik pusantro karto efektyviau negu naujasis, modernus Lietuvos elektrinės blokas Elektrėnuose. Šios jėgainės turi savą specifiką – jų efektyviam darbui reikalinga stabili ir pakankama šiluminė apkrova ir tuo pačiu gerai išplėtotas centralizuotas šilumos tiekimas. Be to, jos inertiškos ir mažai tinkamos manevrui. Tačiau pastovios šiluminės apkrovos režime jos dirba puikiai. Didžiulėje Vilniaus šilumos tiekimo sistemoje tokioms elektrinėms būtų puikios sąlygos. Jeigu nebūtų padaryta virtinė klaidų.
Antroji klaida buvo elektros gamybos kvotų ir kainų termofikacinei elektrai nustatymas vietoje to, kad tarp šalies elektros gamintojų nustatyti konkurencijos taisykles. Kvotas nustatydavo Energetikos ministerija, o kainas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Komisija), praktiškai tarp savęs nebendraujančios institucijos. Taip elektrinės įgijo valstybės išlaikytinių aureolę.
Trečioji klaida buvo termofikacinių elektrinių šilumos ir elektros gamybos sąnaudų atskyrimo metodika, nustačiusi, kad šilumos gamyba tokioje elektrinėje traktuojama kaip eilinėje katilinėje, pavadinant tokią šilumos vartotojų diskriminaciją „alternatyvaus šilumos šaltinio“ metodu. Iš elektros gamybos gauto pelno dalis galėjo būti su aibe išlygų skiriama šilumos gamybos sąnaudoms sumažinti.
Praktikoje toks reguliavimas leido privatininkams iš valstybės subsidijų elektrai prisikimšti kišenes. Mano vertinimu vien tik 2013 m. Vilniaus šilumos vartotojai permokėjo už šilumą 11 mln. eurų, kurie nusėdo privačiose kišenėse. Apie metodikos ir reguliavimo bėdas buvo pranešta Komisijai, tačiau jos nesudomino.
Vietoje tokio biurokratizmo, atvedusio prie termofikacijos naikinimo pradžios, tereikėjo valstybės lygmenyje nustatyti elektros vietinės rinkos apimtį, skiriamą šalies elektros gamintojams. Tokia rinka galėtų sudaryti 30-50 % nuo viso elektros poreikio, dėl kurio šalies gamintojai privalėtų konkuruoti. Jokių subsidijų teikti ar kvotų nustatinėti nereikia. Tai ir būtų tikroji energetikos nepriklausomybė.
Metodika vaiduokliui
Valstybės institucijų gebėjimus reguliuoti energetiką iliustruoja dar vienas „naujametinis siurprizas“. Praėjusių metų pabaigoje paaiškėjo, kad apsirūpinimo karštu vandeniu 2-ą būdą (be karšto vandens tiekėjo) daugiabučiuose pasirinkę vartotojai 4 metus nemokėjo už šaltą vandenį, kurį jie sunaudojo karštam vandeniui ruošti. Ne iš piktos valios, o todėl, kad niekas iš jų mokėti ir neprašė. Kažkuriuo momentu vandens tiekėjas – UAB „Vilniaus vandenys“ praregėjo, kad negauna pinigų už patiektą vandenį ir pareikalavo apmokėjimo iš buvusio karšto vandens tiekėjo – UAB „Vilniaus energijos“.
Suprantama, kad tas neturėjo iš ko apmokėti, nes buvo jau netekęs šių garbingų pareigų ir visai logiška, kad tiekė vien tik šilumą ir iš 2-ą būdą pasirinkusių vartotojų apmokėti už šaltą vandenį nebeprašė. Prasidėjo teismų karuselė, įsisukusi iki Aukščiausiojo Teismo. Kuris nusprendė, kad Energetikos ministerijos įteisintas 2-as būdas buvo parengtas netinkamai, vartotojai buvo įpareigoti, bet nesudarė naujų sutarčių ir kad UAB „Vilniaus energija“ privalės atsiskaityti už jai nebuvusį reikalingą, bet gyventojų suvartotą šaltą vandenį, panaudotą karštam vandeniui ruošti.
“Vilniaus energijai” nieko nebeliko, kaip tik išrašyti vartotojams papildomas sąskaitas šaltam vandeniui už tolimą praeitį ir tikėtis, kad jie apmokės.
Šita situacija, dėl kurios darosi nejauku, stulbina keletu absurdiškų dalykų. Pirma, kodėl niekas per tiek laiko nesugalvojo atsiskaityti su šalto vandens tiekėju sudedant bute esančių šalto ir karšto vandens skaitiklių rodmenis?
Tokį uždavinį išspręstų antros klasės mokinys. Antra, kodėl šalto vandens pirkimui karštam vandeniui ruošti reikėjo naujų sutarčių ? Juk senos sutartys galiojo, o pagal jas nupirktą šaltą vandenį turbūt nedraudžiama vartoti ne tik arbatai ar sriubai išvirti, bet ir kitiems vartotojo poreikiams, tame tarpe ir karštam vandeniui pasiruošti.
Trečia, kodėl naujas sutartis privalo sudaryti vartotojai, kurių organizuotumas mūsų daugiabučiuose gerai žinomas?
Visur yra namo valdytojas – administratorius arba bendrijos valdyba, kurių pareiga ir yra suorganizuoti visuotinį gyventojų susirinkimą, paaiškinti visas mūsų būties subtilybes, paprašyti balsuoti ir pagal balsavimo rezultatus sudaryti sutartis arba jų nesudaryti. Už valdytojų darbą juk gyventojai moka kas mėnesį.
Ketvirta, kodėl ši situacija „tempėsi“ nuo pat 2010 m.?
Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad karšto vandens tiekėjo daugiabučiuose ir nėra. Jis privalėjo mirti ir būti su iškilmėmis palaidotas jau prieš gerą dešimtmetį, kai buvo panaikintos karšto vandens grupinės boilerinės.
Tačiau karšto vandens tiekėjas kažkodėl nemirė, o persikūnijo į vaiduoklį.
Komisija jam rengia daugelio puslapių metodikas, priima nutarimus dėl karšto vandens kainų. Į jas įskaičiuojamos tiekėjo darbo sąnaudos, amortizaciniai atskaitymai, pelnas, nustatomos pastovioji ir kintamoji dedamosios ir t.t.
Energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse ilgiausi skirsniai skirti karšto vandens tiekimui. O dabar dar ir Aukščiausiasis Teismas tapo įpainiotas į stebuklingą prisikėlusio vaiduoklio egzistavimą.
Kostiumuoti žalieji žmogeliukai
Lietuvai didžiausias pavojus gresia ne iš įsivaizduojamų išorės priešų, o iš mūsų pačių pasyvumo, nekompetentingumo, nenoro dirbti savo valstybei, reiklumo ir savikritikos stokos.
Skaičiuodami praėjusių metų rezultatus įvairaus plauko metraštininkai prie esminių šalies laimėjimų priskiria kovą su pagarsėjusiomis Vilniaus žaliojo tilto skulptūromis, paskutiniais metais tituluotomis balvonais.
Šventasis karas su balvonais apvainikuotas pergale – skulptūros pagaliau buvo įveiktos ir iškeliavo nežinoma kryptimi. In memoriam liko pliki postamentai. Pro kuriuos praeinant kartais ateina į galvą mintis apie tų nelaimėlių balvonų likimą.
Ir pradedi galvoti, kad žaliojo tilto balvonai niekur nedingo. Jie ne išnyko ar kažkur pasislėpė, o atgijo tarp mūsų. Juos sunku atpažinti, nes jie maskuojasi. Vilki kostiumus ir ryši kaklaraiščius. Savotiški žalieji žmogeliukai, tik su jais kažkodėl nekovojama. Matyt, žaliojo tilto fronte buvo daug paprasčiau – priešas buvo regėjimo lauke, nebėgo ir netgi nesipriešino.
O gal mūsų žvalgyba prastai dirba ir tautiečiais užsimaskavusių žaliųjų žmogeliukų nepastebi?
Beje, literatūriniai šaltiniai nurodo, kad balvonu gali būti vadinamas: 1) stabas, dievaitis, 2) baidyklė, 3) žioplys, netikėlis. Pasirinkite pagal skonį.
