„Ekonomiste, nesupranti meno“, sako mano vienas politikas.
„Pasidomėk abstrakčiuoju ekspresionizmu“, pataria kitas pilietis. Man labiau patinka ant duonos sviestų išteptas Einšteino veidas ar keptuvėje išlietas Čiurlionio portretas, jus gal labiau jaudina Twombly kreivės. Skonio reikalas.
Menu galima mėgautis arba bjaurėtis, menu galima domėtis arba jį ignoruoti, meną galima aukštinti arba niekinti, meno kūrinius gali pirkti arba nepirkti. Tačiau ar galima meną suprasti? Menas – ne matematika ir ne fizika, nėra čia ką suprasti.
Tačiau meno vertė ir kaina – visai kas kita.
Šis Twombly paveikslas primena juodą mokyklinę lentą, ant kurios balta kreida gausiai ir nelabai tvarkingai prikeverzota. Būtent taip šį paveikslą apibūdintų 99 procentai bent vidurinį išsilavinimą turinčių asmenų. Tad kodėl šis paveikslas sulaukė pirkėjo, paklojusio tokia fantastišką sumą ir kodėl, tikėtina, ateityje jo kaina dar didės?
Man ir jums galbūt sunku įsivaizduoti, kiek daug reikia turėti turto ir kiek mažai vaizduotės, kad 100 ar daugiau milijonų būtų galima investuoti į vieną paveikslą. Tačiau retas tokių meno kūrinių pirkėjas investuoja todėl, kad paveikslas yra „labai gražus ir unikalus meno šedevras“ kuriuo jis galės pasidžiaugti ir pasididžiuoti prieš draugus bei gerbėjus.
Pirma, ribota pripažintų, gerai žinomų, ypač mirusių, autorių meno kūrinių pasiūla. Labai didelė tikimybė, kad nei Gogenas, nei Picasso, nei Twombly iš mirusiųjų neprisikels ir savo kūrinių kolekcijos nebepapildys.
Investicija į meno kūrinius negali pasiūlyti jokių teigiamų einamųjų pinigų srautų, priešingai – dažniausiai jų priežiūra, saugojimas ir draudimas nemažai kainuoja. Tačiau būtent ribota jų pasiūla leidžia tikėtis, kad kitaip nei centrinių bankų spausdinamų pinigų, šių objektų vertė nesumažės.
Antra, greta ribotos pasiūlos yra nuolat didėjanti paklausa. Ne visada investuotojai perka aktyvus kurie gali užtikrinti teigiamus pinigų srautus – palūkanas, dividendus ar nuomos pajamas. Prie tokių pajamų negeneruojančių investicijų priskiriami ne tik meno kūriniai, bet ir auksas, antikvaras ar vynas.
Investuojant tikimasi tik perkamo objekto kainos didėjimo, arba bent jos nesumažėjimo. Jų paklausa dar labiau išauga, kai alternatyvių investicijų yra mažiau, pavyzdžiui, realios palūkanos yra nulinės arba neigiamos. Pasaulyje, sparčiai auga milijonierių ir milijardierių gretos. Deja, norinčių pasididžiuoti itin retais meno objektais yra daugiau nei turinčių pakankamai filantropinių idėjų.
Trečia svaigių kainų priežastis – meno kūriniai yra puiki priemonė pinigų plovimui ir mokesčių vengimui.
Neretai aukcionuose brangiausius meno kūrinius įsigyja „privatus kolekcionierius“, panoręs išlikti nežinomu. Ir dažniausiai anonimu išlikti norima ne dėl to, kad ji ar jis yra kuklus meno žinovas ir gerbėjas, o dėl to, kad sunkiai paaiškintų tų 70 milijonų kilmę.
Sukrauk milijonus banke, nusipirk kelias vilas ar prabangius automobilius ir jachtas – mokesčių inspekcija greičiausiai pastebės ir užduos vieną kitą nepatogų klausimą. Meno kūriniai daugelyje pasaulio šalių yra neapmokestinami, neregistruojami, o juose labai nesunku priparkuoti dideles pinigų sumas.
Todėl ši investicijų rūšis populiari ne tik tarp meno žinovų ir gerbėjų.
Žinoma, yra ir ketvirtoji priežastis – „meninė vertė“ leidžianti užtikrinti, kad ribotos pasiūlos meno kūrinys bus geidžiamas ir ateityje, o į jį investuotus pinigus bus galima išsigryninti.
Per dešimtmečius ir amžius patys menininkai, meno ekspertai, žinovai, kolekcionieriai, investuotojai pasiekia konsensusą kurie meno kūriniai tampa laiko, geografines ir kultūrines ribas peržengiančiomis ikonomis.
Kiek šiame procese yra objektyvių kriterijų, o kiek subjektyvumo ir atsitiktinumo, turbūt nepasakys nei ekonomistas, nei meno žinovas.
