Sakykime darbuotojas nori dirbti daugiau ir užsidirbti daugiau. Tam yra dvi galimybės: arba pas tą patį darbdavį dirbti daugiau valandų arba ieškoti antraeilių pareigų kitoje darbovietėje.
Pirmuoju atveju darbdavys gal ir sutiktų, bet nenori mokėti 1,5 tarifu už papildomas valandas, nors darbuotojas ir sutiktų gauti apmokėjimą už tą patį darbą tuo pačiu įkainiu.
Antruoju atveju atsiranda kitų problemų: kaip rasti kitą darbą, kaip suderinti pareigas pas skirtingus darbdavius, galų gale - kaip suderinti abiejų darbdavių interesus.
Be to, ar logiška: jei darbuotojas dirba pas kitą darbdavį kitoje darbovietėje - jam mokama kaip už įprastas valandas, o jei pas tą patį darbdavį bet viršijant 40 val. per savaitę, tai jau viršvalandžiai, apmokami 1,5 tarifu. Praktika tokiu atveju tokia- pas tą patį darbdavį dirbama daugiau, gaunama daugiau, tačiau tai nefiksuojama. Taip mes įpratę.
Valio! Išeitis yra. Lietuvos Aukščiausiasis teismas sprendžia tai, ko kaip laikas parodė negali išspręsti politikai.
Ginčo situacijoje darbuotoja dirbo „vieno etato“ darbo krūviu. Veliau pasirašė dar vieną darbo sutartį, pagal ją dirbo 0,25 „etato“ krūviu tą patį darbą. Darbuotoja pasikreipė į teismą ir teigė, kad jos darbo laikas, viršijantis vieno etato darbo krūvį ir suminei darbo apskaitai taikomas sąlygas, turi būti laikomas viršvalandiniu darbu, kuris turėjo būti apmokėtas ne pagal faktiškai išdirbtą laiką, o taikant 1,5 tarifą (DK 193 straipsnis).
Atkreipiu dėmesį, kad iki šiol egzistavo nuomonė, jog tai viršvalandinis darbas, nes darbo pobūdis tas pats.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, kad ne bet kokia darbo laiko trukmė, viršijanti 40 val. per savaitę ar 8 val. per dieną, gali būti laikoma viršvalandiniu darbu. Viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui). Kadangi ieškovė savo noru sutiko už nustatytą atlygį dirbti daugiau ir savo valią išreiškė pasirašydama antrą (papildomą) darbo sutartį su tuo pačiu darbdaviu, tokio darbo laiko trukmė turi būti vertinama pagal DK 144 str. 5 d. nuostatas, kurios leidžia dirbti daugiau nei vienu etatu, o susitarimas dėl tokio darbo gali būti įforminamas arba antraeilio darbo sutartimi (kai yra keli darbdaviai), arba sutartimi dėl papildomo darbo (kai darbdavys yra tas pats); taip pat, esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui dėl darbo daugiau nei vienu etatu, leidžiama ir nukrypti nuo DK 144 str. 1 d. nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko.
Šiame kontekste pažymėtina, kad ne bet kokia darbo laiko trukmė, viršijanti 40 val. per savaitę ar 8 val. per dieną, gali būti laikoma viršvalandiniu darbu. Galimi keli skirtingi darbo, viršijančio normalią ar nustatytąją darbo laiko trukmę, atvejai:
kai tai vyksta darbdavio iniciatyva, tada tokie darbai turėtų būti laikomi viršvalandžiais;
kai šalių susitarimu – tai gali būti papildomas darbas.
Be to, sistemiškai analizuojant DK, galima konstatuoti esant ir dar vieną situaciją, kai vykdant darbo sutartyje nustatytas pareigas ar funkcijas padidinamas darbo krūvis, jo apimtis ar normos – tai DK 197 straipsnyje minimas darbų masto padidinimas. DK nepateikia darbų masto padidinimo sąvokos, tačiau, atribojant šią kategoriją nuo papildomo darbo, galima formuluoti, kad papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos, nei yra sudaryta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartis, o darbo masto padidinimas siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu (arba per normalų darbo laiką, arba per kitą darbo laiką). Svarbu yra tai, kad padidinus darbų mastą būtų laikomasi imperatyvių darbo laiko režimo taisyklių.
Taigi, šalių valiai prioritetas – didinkite darbų mastą šalių susitarimu, aprašykite tai darbo sutartyje, dirbkite daugiau, gaukite daugiau. Ne pagal dabartinį Darbo kodeksą. Bet skaidriai ir teisėtai.
