Turiu pasiūlymą: politinėje reklamoje taip pat privalo atsirasti įspėjimai, nurodantys žmonėms, kokį pavojų vieno ar kito politiko ar partijos sprendimai sukels šalies gyventojams. Jei šiam pasiūlymui būtų pritarta, 2016 m. rinkimų į Seimą kampanijos metu šalia už kitų metų biudžetą balsavusių politikų šypsenų turėtų atsirasti įspėjimas: šis politikas įvedė naujus mokesčius kūdikiams.
Nauji mokesčiai vaikams – gimusiems ir dar net negimusiems – atsirastų dėl to, kad biudžeto išlaidos viršys pajamas, todėl Lietuva ir vėl bus priversta skolintis.
2016 m. valstybės biudžetą ketinama priimti šį ketvirtadienį. Jo pajamos – 8 mlrd. eurų, išlaidos – 8,7 mlrd., o deficitas sudarys 640 mln.
„Sodros” biudžete – irgi deficitas, kuris sieks beveik 100 mln. eurų. Finansų ministerija numato, kad 2016 m. pabaigoje Lietuva bus skolinga jau beveik 16 mlrd. eurų arba 41 proc. BVP. Ši skola gula ant būsimos kartos pečių, o plano kaip grąžinti skolą – nėra.
Biudžeto lėšos nepriklauso politikams. Politikai tik perskirsto mokesčių mokėtojų sumokėtus mokesčius, todėl prieš rinkimus jie būna dosnūs ne savo, bet mokesčių mokėtojų sąskaita. Kai politikų dosnumui neužtenka net šiandienos mokesčių mokėtojų pinigų, Seimas priima sprendimą skolintis visų Lietuvos gyventojų vardu.
Užbėgant už akių argumentui, kad Seimas priverstas didinti biudžeto išlaidas dėl papildomo krašto apsaugos finansavimo, paminėsiu, kad kitąmet šios išlaidos auga apie 150 mln. eurų, o tai sudaro tik ketvirtadalį gresiančio deficito. Be to, šalies gynyba nėra pasiteisinimas – juk galima didinti gynybos finansavimą, nubraukiant išlaidas mažiau svarbioms sritims, o ne skolinantis.
Biudžeto išlaidos auga, o ar gerėja kokybė – nežinia
Jei prisimintume 2012 rinkiminius metus, tuomet valstybės biudžeto deficito skaičius buvo panašus kaip ir 2016 m. – apie 610 mln. Tik tuomet valiuta dar buvo litai, ne eurai.
Palyginę 2012 ir 2016 m. biudžetų išlaidas pamatytume, kad jos išaugo penktadaliu – 1,2 mlrd. Išlaidos didinamos ne vien gynybai, o absoliučiai daugumai sričių.
Pavyzdžiui, žemės ūkio finansavimas per pastaruosius 4 metus didėja nuo 808 iki 1 030 mln. eurų, t.y. penktadaliu. Įdomu tai, kad Lietuvos žemės ūkiui skiriama dvigubai daugiau, nei gynybai (tiesa, į šį palyginimą įtrauktos ir žemės ūkiui skiriamos ES lėšos).
Tarp dviejų rinkimų Seimo išlaidos išaugo penktadaliu, nuo 24,4 iki 29,2 mln., Vyriausybės kanceliarijos – daugiau nei dvigubai, nuo 6,1 iki 13 mln., Valdovų rūmų – septynis kartus, nuo 1,4 iki 10,2 mln., Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos – penktadaliu, nuo 23,5 iki 28,2 mln. Vardinti galima būtų ir toliau. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad išlaidos auga tikrai ne vien gynybai ir socialinei apsaugai, kaip kad dažnai tvirtinama.
Įvairių biudžeto programų išlaidų didinimą gal ir galima būtų pateisinti tuo, kad jos geriau įgyvendins savo tikslus ir taps prasmingesnės visuomenei. Kita vertus, įvedant eurą verslui buvo uždrausta didinti kainas net ir augant prekių ir paslaugų kokybei, tad ir valdžia gerinti viešųjų paslaugų kokybę turėtų nedidindama jų kainos.
Tik nežinia, ar išlaidos išties tampa geriau panaudojamos – biudžeto programų tikslai būna administracinio pobūdžio, o realus jų poveikis ir nauda visuomenei lieka neišmatuota ir nepristatyta mokesčių mokėtojams. Todėl užuot didinus programų finansavimą, reikėtų išmatuoti jų efektyvumą ir atsisakyti nereikalingų ir neefektyvių programų.
Nemoraliam elgesiui pažaboti – du būdai
Grįžtant prie naujų mokesčių kūdikiams problemos, ji yra svarbi ne tik finansiniu, bet ir moraliniu požiūriu. Ar moralu, teisinga ir atsakinga didinti biudžeto išlaidas, jei jas apmokės tie, kas net neturi teorinės galimybės nei jomis pasinaudoti, nei balsuoti rinkimuose? Tikrai ne.
Šalies biudžetą politikai mėgsta lyginti su šeimos biudžetu, sakydami, kad skolintis yra įprasta. Tačiau jei šeima skolinasi būstui įsigyti, pati šeima juo ir naudojasi, ir neša atsakomybę. Tuo tarpu politikoje yra pavojingas derinys – politikų dosnumas ir kitų (mokesčių mokėtojų) atsakomybė.
Yra ženklų, rodančių, kad politikai supranta deficito pražūtingumą. Kasmet lietuviams būdavo žadama, kad jau greit deficitas bus panaikintas ir biudžete atsiras perteklius.
Štai 2008 m. žadėta, kad deficito nebebus jau 2011 m., 2010 m. – kad jo neliks 2012 m., 2012 m. – kad perteklius atsiras 2015 m., o 2013 m. – kad tai bus 2016 m. Tačiau visi šie Seimo nutarimuose užfiksuoti pažadai buvo sulaužyti. Dabar Vyriausybė jau net nebežada naikinti deficito – ji atvirai rodo, kad biudžete deficitas bus dar ir 2018 m.
Galbūt šiuos pažadus reikia padaryti labiau įpareigojančius, nustatyti juos įstatyme, o ne nutarimuose?
Štai šių metų spalį Jungtinės Karalystės parlamentas priėmė Fiskalinę chartiją, kurioje numatytas biudžeto subalansavimas 2019/2020 fiskaliniais metais (JK jie prasideda ne sausį, o balandį). Nustatyta ir tai, kad po šios datos visi JK biudžetai privalės būti be deficito.
Tėra vos keli būdai, kaip pažaboti nemoralų politikų elgesį.
Pirma, atsakomybė, sankcijos ir baudos už neatsakingus sprendimus ir pažadų nevykdymą.
Antra, jau minėtas siūlymas įspėjimais ženklinti politinę reklamą tų politikų, kurių sprendimai turės žalos šalies gyventojams. Rinkėjai pamatytų ir išgirstų ne tik saldžias viliones, bet ir tikrą jų kainą ir žalą. Tuomet ir politikai pradėtų rūpintis ne vien gražiomis šypsenomis ir skambiais pažadais, o tuo, kad jų reklamų neaptemdytų įspėjimai rinkėjams.
