Atrodytų, o kas tame blogo? Tačiau už šiuos „pietus“ Vyriausybė mokėti nenori ir bando priversti tai padaryti kredito įstaigas – bankus ir kredito unijas.

Būtent tai numato neseniai svarstymams pateikti Mokėjimo įstatymo pakeitimai: iki šiol neaptarnauti, socialiai pažeidžiami ir neturintys sąskaitos asmenys turi turėti galimybę atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą ir naudotis būtiniausiomis kredito įstaigos paslaugomis už įstatyme numatytą mokestį.

Tokius, dalį rinkėjų džiuginančius pakeitimus, įkvėpė į Lietuvą bandoma perkelti ES direktyva.

Ji numato, kad pagrindinės kredito įstaigų paslaugos turi būti suteikiamos už pagrįstą kainą.

ES, žinoma, nenurodė, kas yra pagrindinės paslaugos ir kokia ta pagrįsta kaina, tad Vyriausybė ir bando atspėti, kas tai galėtų būti.

Dabar sukurptas dosnus pagrindinių paslaugų paketas drąsiai tiktų aktyviam banko paslaugų vartotojui. Žinoma, socialiai pažeidžiami asmenys gali tapti tokiais vartotojais, tačiau abejotina, ar tai atsitiks dėl pačios direktyvos įgyvendinimo.

Taigi, dabar projekte numatyta, kad pagrindinį paketą sudarys septynios paslaugos:

1. Mokėjimo sąskaitos atidarymas, tvarkymas ir uždarymas;
2. Lėšų įmokėjimas ir gaunamų mokėjimo įskaitymas į sąskaitą;
3. Grynųjų pinigų išėmimas Lietuvoje ir ES;
4. Mokėjimo operacijos naudojant mokėjimo kortelę, įskaitant mokėjimus internetu;
5. Kredito pervedimų, įskaitant periodinius nurodymus, vykdymas ES;
6. Mokėjimo priemonių, įskaitant mokėjimo kortelę, išdavimas;
7. Tiesioginio debeto operacijos.

Projekto autoriai visas šias paslaugas įvertino 1.52 Eur mėnesiniu mokesčiu. Lietuvos banko skaičiavimu, į tokį paslaugų paketą gali pretenduoti 150 000 gyventojų, tačiau Registrų centras nurodo jau 350 000 asmenų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, o kas tame blogo – juk kredito įstaigos gaus tūkstančius naujų klientų, kas mėnesį atnešančių dar tūkstančius eurų. Tačiau šį klausimą reikėtų performuluoti į „kas blogo, jei verslas verčiamas teikti nuostolingas paslaugas?“

Dabartinis siūlomas paslaugų paketas ir numatoma jo kaina didins ne bankų pelnus, o nuostolius. 1.52 Eur nė iš tolo nepriartėja prie kredito įstaigų patiriamų sąnaudų. Be to, Lietuvos bankas dar 2011 m. konstatavo, kad du trečdaliai tokių pagrindinių paslaugų yra nuostolingos.

Nesudėtinga numatyti, kas nutiks, jei verslas dirbs nuostolingai. Jei dabartiniai siūlymai būtų priimti tokie, kokie yra, nuostolių patirtų ne tik kredito įstaigos, bet ir jų klientai bei visa šalies ekonomika. Jeigu manote, kad tokie teiginiai yra per stiprūs, leiskite paaiškinti.

Privertus kredito įstaigas teikti nuostolingas paslaugas, galimybės jomis naudotis sumažės – juk kas norės dirbti nuostolingai. Savo ruožtu investicijos į rinkos plėtrą smuks, pasitrauks mažieji žaidėjai, o iš to išloš nebent didžiosios kredito įstaigos. Kaip sumažėjusi konkurencija paveikia kainas, taip pat dauguma žino.

Be to, tokio prabangaus direktyvos perkėlimo neplanuoja nė viena kaimyninė šalis, tad dabar siūlomi pakeitimai sumažins ne tik vietines, bet ir užsienio investicijas Lietuvoje.

Pavyzdžiui, estai net neplanuoja kaip nors ypatingai keisti dabartinę sistemą, nes, jų nuomone, šalyje kredito įstaigų paslaugos yra lengvai visiems prieinamos.

Tad kol dar vyksta projekto derinimas ir diskusijos dėl detalių, mes kviečiame pasinaudoti ekonomine logika bei sveiku protu ir iš naujo įvertinti, kaip efektyviausiai galime iki 2016 m. rugsėjo perkelti ES direktyvos reikalavimus.

Būtina priminti, kad įstatymo projektą dar vasarą sukritikavo ir Konkurencijos taryba. Ji pabrėžė, kad tokie pakeitimai apribotų kredito įstaigų veiklos laisvę, nes jos pačios negalės nustatyti, kiek kainuos teikiama paslauga. Taryba taip pat primena, kad kiekvienas ūkinės veiklos ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui.

Mes, kaip daugiau nei 1500 verslo narių interesus atstovaujanti asociacija, suprantame direktyvos tikslą, tačiau nemanome, kad jo siekti reikia prikuriant nereikalingų ir žalingų pagrąžinimų.

Taip pat norime pabrėžti, kad kredito įstaigos gali pasiūlyti paslaugų paketą už 1.52 Eur, tačiau tai bus tikrai pagrindinių paslaugų, o ne aktyvaus vartotojo paketas. Tačiau, jei būsimiems kredito įstaigų klientams norima suteikti ilgą sąrašą paslaugų, tuomet jų kaina turi būti ekonomiškai pagrįsta.

Priešingu atveju, reikia nuspręsti, kas kompensuos papildomus kredito įstaigų nuostolius. Tikrai nėra sąžininga tokią naštą permesti dabartinėms kredito įstaigoms ir jau esamiems jų klientams, juoba mažesniųjų rinkos dalyvių individualios sąnaudos yra aukščiausios ir jie yra pažeidžiamiausi.

Tikimės, kad ekonominė logika nugalės, nes kitaip tokie pakeitimai ne tik nepadės spręsti pažeidžiamiausių mūsų visuomenės narių problemų, bet ir dar labiau padidins jų skaičių.

Kaip žinia, silpninamas verslas ir menkinama konkurencinė aplinka neprisideda prie visuomenės klestėjimo.

Be to, priėmę sveiko proto reikalavimus atitinkančius įstatymo pakeitimus ne tik pasiektume ES direktyvos tikslus, bet ir užkirstume kelią pavojingam precedentui.

Juk negali žinoti, galbūt jau kitąmet kepyklos bus įpareigotos socialiai remtiniems asmenims kas mėnesį nemokamai pristatyti po dėžę duonos, pyragų ir bandelių su džemu. O gal ir kas savaitę.