„Jie siūlo nesijaudinti – po 7 metų galėsite statyti toje žemėje, kurią dabar paimsime iš jūsų. O taip, kaip malonu, labai jums ačiū“, – išskirtiniame interviu „Delfi“ apmaudo neslėpė verslininkas.

Iš Kanados kilęs J. G. Torpey papasakojo, kokie keliai jį Nepriklausomybės pradžioje atvedė į Lietuvą ir kaip dirbant Rusijoje pavyko susikrauti pradinį kapitalą.

Šiuo metu vyras dirba įmonėje „VPH“. Kartu su partneriais Barry`iu Th. Nabuursu ir Artūru Šukiu užsiima komercinio NT plėtra Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

„Bendrai mūsų investicijų vertė siekia apie 500 mln. eurų“, – sakė jis.

– Prašau, ar galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo Jūsų karjera nekilnojamame turte ir kaip atvykote į Baltijos šalis, konkrečiai – į Lietuvą?

– Mano šeima užsiima komercinio NT plėtra Toronte, Kanadoje. Būdamas 19 metų jau turėjau savo NT agento licenciją, susipažinau su šia sritimi. Studijuodamas universitete, vasaromis dirbau savo tėvo įmonėje.

Baigęs universitetą, pradėjau užsiimti komerciniu NT Kanadoje. Tai buvo 1988 metai. Kelis metus užsiėmiau tuo, buvau jaunas, bet man sekėsi labai gerai. Tada šalyje prasidėjo recesija. 1991 metais Kanadoje nuosmukis buvo labai stiprus, o aš turėjau draugų, kurie važiavo į Europą mokyti anglų kalbos.

Ką tik buvo griuvusi Berlyno siena, taigi nuvykau į Čekoslovakiją. Metus mokiau Bratislavos universitete, kuris turėjo ryšių su Kauno politechnikumu. Mane pakvietė jame 300 merginų mokyti anglų kalbos. Dėl to atvykau į Lietuvą. Tuo metu man buvo 24.

Mane pakvietė jame 300 merginų mokyti anglų kalbos. Dėl to atvykau į Lietuvą. Tuo metu man buvo 24.
J. G. Torpey

Taigi, atvykau čia, po to važiavome į Rusiją, o 1992 metų kovą pradėjau verslą. Tomis dienomis, jei buvai iš Vakarų, buvai „internetas“ – buvai ryšys su Vakarais, nes kitų kontaktų tiesiog nebuvo. Sovietų Sąjunga buvo ką tik žlugusi ir žmonės iš Lietuvos ar kitų Baltijos šalių ateidavo ir klausdavo, kur ir ko gali nusipirkti. Padėdavau sudaryti prekybos sutartis.

Uždirbau šiek tiek pinigų, atidariau vieną biurą Maskvoje ir vieną Vilniuje. Taip pradėjau savo verslą ir užsiėmiau tuo maždaug iki 2000 metų. Tuo pačiu metu dar investavau į NT Kanadoje, o 2003 metais grįžau į Lietuvą, norėdamas užsiimti tik NT. Tam buvo atsiradusi rinka, buvo atėję Skandinavijos bankai, kurie skolino pinigų ir ekonomika buvo pradėjusi augti. Buvo atsiradęs poreikis prekybos centrams, kitiems nuomai skirtiems objektams.

James Torpey
Foto: DELFI / Julius Kalinskas

– Kalbant konkrečiai apie įmonę „VPH“, ar galėtumėte papasakoti, kiek projektų esate išvystę Vilniuje?

– Šalia „Ikea“ pastatėme „Nordika“, taip pat – „Decathlon“. Prisidėjome prie viešbučio „Radisson“ statybų prie oro uosto. Pastatėme nemažai „Rimi“ ir „Maxima“ parduotuvių. Iš tikrųjų, mūsų investicijos vien Vilniuje šiuo metu siekia apie 100 mln. eurų. Be to, ruošiamės netrukus pradėti dar kelių projektų statybas.

Kalbant apie Baltijos šalis bendrai, mūsų investicijų vertė siekia apie 500 mln. eurų.

Bendrai mūsų investicijų vertė siekia apie 500 mln. eurų.
J. G. Torpey

– Kodėl savo projektus vystėte toje pačioje vietoje, prie Vilniaus oro uosto?

– Į Lietuvą atėjusi „Ikea“ yra franšizė, prieš tai veikusi Islandijoje. Jie pasirinko žemę prie oro uosto, į ją įdėjo daug darbo dėl infrastruktūros ir pan. Tada jiems liko papildomos žemės, o čia pamačiau galimybę sau.

Kadangi supratau „Ikea“ vertę – tai traukos centras, aplink kurį labai apsimoka statyti kitus objektus – susitikau su jais ir nusipirkau tą žemę. Tiesa, nors buvau savininkas, tačiau pagal sutartį buvome įsipareigoję toje vietoje pastatyti būtent prekybos centrą.

– Visa prie oro uosto esanti Jums priklausanti žemė buvo nupirkta iš „Ikea“?

– Ne, iš „Ikea“ nusipirkau tik tą žemę, kurioje stovi „Nordika“. Tada nusipirkome dar 9 hektarus žemės iš lenkų šeimų. Jautėme, kad ateityje ten bus poreikis komerciniams, biurų, viešbučių projektams. Šią teritoriją vystome etapais. Pirmame pastatėme „Decathlon“, antrame – viešbutį, trečiame statysime verslo centrą. Tai bus beveik 13 mln. eurų vertės ir 12 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas, kurį vystome kartu su „Eika“. Po šio projekto mums dar bus likę 6,6 hektaro ploto, kuriuos išvystysime dar trimis etapais.

Nusipirkome dar 9 hektarus žemės iš lenkų šeimų.
J. G. Torpey

– Kaip suprantu, kalbate apie „Vikingų verslo parką“, kurį ketinate baigti iki 2022 metų pabaigos.

– Taip. Beje, netoliese planuojamas dar vienas 12 tūkst. kv. m biurų pastatas, kuriam statybų leidimą gauti tikimės taip pat kitais metais. Tai bus „B“ klasės biurų pastatas, į kurį turėtume investuoti apie 25 mln. eurų ir užbaigti 2023 metų pabaigoje. Jis stovės priešais „Park Inn by Radisson“ prie oro uosto.

– Pastebėjau, kad vienas galimų Kauno ir Vilniaus geležinkelių stotis jungiančių „Rail Baltica“ maršrutų eina kaip tik per Jūsų sklypą Vikingų g. 5. Suprantu, kad tai delikati situacija, bet galbūt galėtumėte pasakyti, ką dėl to planuojate daryti?

– Apie tai sužinojome tik rugsėjį. Tiesą sakant, buvome šokiruoti. Suprantame ir palaikome „Rail Baltica“ projektą. Kauną ir Vilnių reikia sujungti, taip pat reikia jungties ir su oro uostu, tačiau nesuprantame šių pasiūlymų. Ten yra du galimi maršrutai. Vienas jų eina per mūsų sklypą, o kitas – tiesiai per viešbutį. Tai ką? Jie nugriaus viešbutį?! Kokiais kvailiais galima būti?!

Buvome šokiruoti.
J. G. Torpey

Taip, visame pasaulyje yra valstybinių projektų, tačiau reikia įvertinti tiek jų efektyvumą, tiek ekonominį pagrindimą. Tarp pasiūlymų yra jau egzistuojanti geležinkelio linija, todėl mes nesuprantame, kodėl nepatobulinama ji. Tačiau vietoje to jie nori išleisti 40 ar 50 mln. eurų, kirsti mūsų žemę, destabilizuoti visą teritoriją, kirsti lenkų namus, paveikti visus verslus. Visa tai tam, kad ėjimo atstumas keleiviams būtų sutrumpintas apie 150 metrų.

Jie užšaldo mūsų turtą. Juk mes esame privatūs asmenys, investavome su gerais ketinimais, o jie ateina ir „užrakina“ tavo žemę. Be to, sako, kad sumokės tik už dalį žemės, kurią panaudos. Ne už visą sklypą, o tik dalį, kur eis bėgiai. Dar pasako, kad atsiprašo, bet 6 ar 7 metus negalėsi nieko toje vietoje daryti.

Tikrai tikėjomės stabilumo, kai investavome šioje vietoje. Nekalbame apie laikus iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Dešimtame dešimtmetyje vyriausybių atstovai sprendimus priimdavo atsižvelgdami į tai, kas sugerdavo su jais ar jų draugais.

Dešimtame dešimtmetyje vyriausybių atstovai sprendimus priimdavo atsižvelgdami į tai, kas sugerdavo su jais ar jų draugais.
J. G. Torpey

Dabar „Lietuvos geležinkeliai“ elgiasi kaip kokia sovietinė institucija. Ateina ir pasako, ką darys. Diktuoja sąlygas. Taip, tie 40–50 mln. eurų yra ES lėšos, tik dalį jų sumokės Lietuvos gyventojai. Tačiau man tai atrodo kaip perteklinis dalykas.

Paeiti 150 metrų? Juk tai galime pamatyti visame pasaulyje. Aš myliu Vilnių, bet čia ne Paryžius, ne Frankfurtas ir ne Londonas, o žmonės ir tuose miestuose oro uostuose paeina daugiau nei 150 metrų, norėdami važiuoti traukiniu.

Kokią žinutę tokiu sprendimu siunčia valdžia? Ir dar po visų problemų, kurias turėjome dėl COVID-19? Man tai nesuprantama.

– Sprendimo laikas Jums irgi turbūt labai svarbus.

– Jei jie nuspręstų „Rail Baltica“ tiesti būtent ten, visi projektai, kuriuos minėjau (su „Eika“ ir biurų projektas) būtų užšaldyti.

Tačiau jie siūlo nesijaudinti – po 7 metų galėsite statyti toje žemėje, kurią dabar paimsime iš jūsų. O taip, kaip malonu, labai jums ačiū.

O taip, kaip malonu, labai jums ačiū.
J. G. Torpey

– Ką manote apie darbą su Vilniaus miesto savivaldybe?

– Su jais dirbame, kai reikia gauti leidimus. Bendrai darbas buvo labai efektyvus. Pamenu, kai „Ikea“ pradėjo investicijas, ta miesto vieta merdėjo. Tačiau kartu su miesto valdžia, kuri pasirūpino infrastruktūra, atgaivinome ją, atvėrėme ją. Dabar tai leidžia surinkti mokesčių.

Iš tikro, pamenu, kad miesto valdžia anuomet mus palaikė. Dabar netenka su jais bendrauti, nors gana daug investuojame Vilniuje, niekas nesikreipia ir nepasidžiaugia, kad padedame jiems. Galbūt būtų įdomu turėti daugiau ryšių.

Pavyzdžiui, Taline procesas trunka kur kas ilgiau, bet estai yra labai skaidrūs. Ten leidimus gauti sunkiau. Taip, yra aiškus ir atviras kelias, kurį turi nueiti.

Tuo metu Latvijoje, Rygoje, situacija blogiausia. Šiuo metu valdžia jau pasikeitusi, bet anksčiau ten buvo taip vadinama „minkštoji Rusija“. Rusiška partija valdė miestą, niekas nevyko, o dabar jie bando atsigriebti, turi progresyvią valdžią, kuri yra atviresnė, skaidresnė – kalbant apie leidimų gavimą.

– Kokių projektų šiuo metu vystote už Vilniaus ribų?

– Neseniai pastatėme prekybos centrą Klaipėdoje. Rygoje baigėme prekybos centrą prie „Ikea“, dabar netoliese statysime dar vieną. Rygos centre esame suplanavę ir senos gamyklos konversijos projektą. Taline taip pat šalia „Ikea“ statysime prekybos centrą. Estijoje turime ir daugiau suplanuotų projektų.

James Torpey
Foto: DELFI / Julius Kalinskas

– Ką manote apie pandemijos poveikį NT verslui? Ar dar reikės biurų, prekybos centrų?

– Viskas keičiasi. Tiek versle, tiek visų mūsų asmeniniuose gyvenimuose. Mes patys daug biurų nestatome. Pavyzdžiui, suplanuotas prie Vilniaus oro uosto bus „B“ klasės, orientuotas į klientus, kurie nori būti prie oro uosto. Nesu šios srities ekspertas, bet turiu pripažinti, kad biurų sritis keičiasi. Žmonės gali dirbti iš namų, į biurą eina mažiau. Dėl to biurų dydžiai turėtų trauktis. Tiesiog nebėra poreikio turėti didelį biurą.

Kalbant apie komercinį NT, statome labai specifinius pastatus. Nestatome madai skirtų parduotuvių. Iš esmės statome bendruomenės centrus, nes parduotuvei būti prekybos centre yra labai brangu. Turi mokėti ne tik savo nuomą, bet ir mokestį už bendrą erdvę.

Tačiau galima turėti mažesnius kaštus. Todėl stengiamės turėti maisto, „pasidaryk pats“, sporto prekių parduotuvių. Tai nėra aukštosios mados prekės ženklai, kuriems reikia išskirtinės aplinkos. Dėl to mėnesiniai mokesčiai gali būti mažesni. Pavyzdžiui, prekybos centre gali tekti mokėti iki 20 eurų už kvadratinį metrą, kai pas mus kaina siekia 9 eurus.

Beje, dabar atsiranda ir elektroninių parduotuvių, kurioms prireikia fizinės vietos – klientų aptarnavimo centro. Tai dar viena sritis, su kuria dirbame, nes matome, kur link rinka eina.

– Ką manote apie burbulus NT rinkoje? Ar Vilniaus būsto rinkoje jis yra?

– Vėlgi, pabrėšiu, kad nesu specialistas, bet apskritai visame pasaulyje dabar stebime žemų palūkanų normų lemtą skolų augimą. Tai leidžia visiems pasiskolinti ir ką nors nusipirkti.

Beje, 2008 metais problemas sukėlė ne tai. Tuomet pinigai tiesiog buvo mėtomi bet kur. Dabar bankai kur kas konservatyvesni, prižiūri skolinimo rizikas.

Tuo metu Vilniuje nuostabus dalykas buvo tai, kad miestas tiesiog sprogo augimu. Galiu pasakyti, kad „Investuok Lietuvoje“ padarė puikų darbą, pritraukdama investuotojus čionai. Tai paskatino tiek biurų, tiek būsto rinkų augimą. Žmonės baigia mokslus ir gali susirasti labai gerus darbus su geromis algomis. Turėdami stabilias pajamas, jie gali nusipirkti namus. Jaunimas tai ir daro.