„Lietuviai (pandemijos metu – ELTA) sutaupė iš tiesų labai daug: indėlių augimas siekia 3 mlrd. eurų per metus, (...) ir tai yra sparčiausias augimas visoje euro zonoje (...). Euro zonos vidurkis buvo 8 proc., mes turime virš 20 proc. augimą. (...) Kalbant apie investicijas į akcijas ir fondus, deja, tokių didelio proveržio nebuvo. Galbūt buvo šiek tiek išsigąsta pirminės krizės, buvo net nemažai gyventojų, kurie atitraukė investicijas, ir vienintelis segmentas, kuris tikrai pajuto pinigų srautą, tai nekilnojamasis turtas (NT)“, – „Žinių radijui“ sakė jis.
Anot Ž. Maurico, investuoti į NT lietuvius skatina dažnai pernelyg žemas finansinis raštingumas.
„Prieš gerus trejus metus buvau atlikęs mokslinį tyrimą ir bandžiau išsiaiškinti, kodėl būtent lietuviai teikia preferencijas vienoms ar kitoms investicijoms. Viena iš priežasčių visgi yra pakankamai žemas finansinis raštingumas. Žmonės nelabai turi informacijos apie kitas investavimo alternatyvas, o NT yra tradicinė investicija, ir dėl to žmonės, kurių finansinis raštingumas yra mažesnis, linkę yra didesnę dalį savo finansinių investicijų skirti NT. Tuo tarpu didžiausio finansinio raštingumo asmenys išskaido savo investicijas“, – teigė jis.
Ž. Mauricas pažymėjo, kad taip vis dar gajus mitas apie nekrentančias NT kainas.
„Kita investavimo į NT priežastis yra pakankamai plačiai paplitęs mitas, kad NT kainos negali kristi, o jei ir krenta tai kritimas būna tik trumpalaikis, jos gali tik kilti. Dėl to NT rinka yra traktuojama kaip pakankamai saugi sritis iš investicinės rizikos perspektyvos“, – pastebėjo jis.
Itin didelę įtaką NT rinkos kainoms daro susiformavę kainų lūkesčiai bei demografiniai pokyčiai visuomenėje, teigė ekonomistas
„Lūkesčiai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis NT kainų kilimą ar kritimą. Jeigu yra lūkestis, kad kainos kils toliau, tai jos dažniausiai ir kyla. Labai svarbūs yra ir demografiniai pokyčiai. Jei didėja gyventojų skaičius miestuose ypatingai kyla ir NT kainos“, – sakė jis.
