Bankrutuojanti UAB (BUAB) „VIPC Vilnius“ prašė teismo priteisti jai solidariai iš Lietuvos valstybės atlyginti 326 237,45 Eur žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos. Pasak pareiškėjos, dėl nesąžiningai vykdytų ir vilkintų derybų bei priimtų sprendimų dėl bendrovės nekilnojamojo turto – kultūros rūmų V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilniuje, – perėmimo visuomenės poreikiams patenkinti ji patyrė 326 237,45 Eur žalą.
Kadangi pareiškėjai priklausantis turtas buvo įtrauktas į apleistų ir neprižiūrimų objektų sąrašus, jai buvo taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016-05-25 sprendimu pastatas buvo įtrauktas į sąrašą apleistų ir (ar) neprižiūrimų objektų, kuriems taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. BUAB „VIPC Vilnius“ 2012–2017 m. sumokėjo 326 237,45 Eur nekilnojamojo turto mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio daugiau, nei būtų sumokėjęs, jei turto sutvarkymo ir naudojimo apribojimai nebūtų taikomi.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs šią administracinę bylą, padarė išvadą, kad pareiškėjos BUAB „VIPC Vilnius“ sprendimas laukti ilgus metus, kol valstybė ar savivaldybė išpirks iš jos pastatą, yra pareiškėjos savarankiškai pasirinktas veikimo modelis, nesusijęs su atsakovių neteisėtais veiksmais. Šioje byloje teismas nerado duomenų, kad valstybės institucijos vedė su pareiškėja derybas nesąžiningai, nepagrįstai vengė išpirkti pastatą. Teismas nenustatė Lietuvos valstybės veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams, taip pat nenustatė bendro pobūdžio pareigų nevykdymo, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad valstybė ar savivaldybė pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei nesąžiningai vykdė derybas dėl pastato išpirkimo.
Teismas sprendime pažymi, kad BUAB „VIPC Vilnius“ įsigijo pastatą, kuris buvo fiziškai pažeistas po gaisro bei stovi valstybinėje žemėje, kurios naudojimo būdas buvo nustatytas visuomeninės paskirties teritorijos, o naudojimo būdas – kultūros objektams. Žinodama valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą, bendrovė laisva valia ir savo nuožiūra pasirinko tokį elgesio variantą ir prisiėmė su tuo susijusią verslo riziką. Teismo įsitikinimu, derybos, vykusios dėl pastato mainų bei išpirkimo, niekaip nekliudė ir negalėjo kliudyti pareiškėjai tinkamai rūpintis pastato būkle. Taigi skunde teismui nurodytą žalą lėmė ne neteisėti valstybės institucijų veiksmai, o tik pačios pareiškėjos elgesys.
Pasak teismo pirmininko padėjėjos ryšiams su visuomene ir žiniasklaida Sigitos Jacinevičienės-Baltaduonės, šis teismo sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
