Vienas paskui kitą parduoti ilgus metus
Panevėžio gatvėse nereikalingi rymoję sovietiniai pastatai rodo, kad nekilnojamojo turto sektorius Aukštaitijos sostinėje tikrai pajudėjo iš mirties taško. Verslininkai pernai mokėjo pinigus už seną ir net nebaigtą statyti mokyklos, buvusio „Ekrano“ profilaktoriumo Elektronikos gatvėje pastatą ir kitas miesto veidą darkančias senienas.
Po tokio proveržio panevėžiečių akys vėl ėmė krypti ir į cementinių blokų milžiną, stūksantį S. Kerbedžio g. 23, šalia bendrovės „Linas“. Dar prieš dešimtmetį Aukštaitijos sostinėje sklandė gandai, kad čia kursis smagus pramogų centras, viešbutis, bet nuo pat pastato privatizavimo nė viena jo plyta taip ir nepajudėjo iš vietos. Nebaigti statiniai tebuvo aptverti dėl saugumo, o tvoros išmargintos grafičiais, reklamomis, nekultūringais užrašais.
Įrašas naujas, savininkas senas
Praėjusią savaitę Registrų centre atsirado įrašas apie naują apleisto pastato savininką – įmonę iš Kauno „Kuprionis“, užsiimančią nekilnojamuoju turtu. Viešai skelbiamais duomenimis, ji teturi vieną darbuotoją.
„Savininkai pasikeitę neseniai, tikimės, kad kažkas toje vietoje irgi keisis. Kol kas kitos informacijos neturime“, – teigė Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Saulius Glinskis.
Anot jo, anksti spręsti, ką naujieji šeimininkai veiks su įsigytu turtu S. Kerbedžio gatvėje. Kol kas niekas į Savivaldybę nesikreipė dėl statybos, rekonstrukcijos ar kitokių leidimų.
Vis dėlto Registrų centro duomenys apie nebaigto statyti giganto valdytoją „Kuprionį“ atsirado po paprasčiausios tos pačios įmonės reorganizacijos. Tad priemiesčio vaiduoklio šeimininkai – tie patys.
Su pačia įmone susisiekti ir paklausti apie jos planus dėl didžiulio objekto Panevėžyje nepavyko. Viešai skelbiamu telefonu prisiskambinti neįmanoma.
Svarsto atpirkti
Bendrovė „Linas“ , kaip buvusi neužbaigto gremėzdo savininkė, teigia nuolat sulaukianti skundų ir pretenzijų dėl neleistinų lankytojų bei netvarkos statybvietėje.
„Dar tarybiniais metais pradėtas statyti pastatas turėjo būti „Lino“ audimo cechas, planuota smarkiai plėsti gamybą. Viskas sustojo, kai paskelbus Lietuvos nepriklausomybę kilo ekonominė suirutė. Pramonei tapo labai sunku išsilaikyti, visur visko trūko, valstybė lėšų nebeskyrė ir „Lino“ gamyklai. Sustojo ir mūsų statybos, galiausiai naujojo cecho griaučiai buvo parduoti“, – pasakojo įmonės vadybininkė-administratorė Živilė Klevečkienė.
Anot jos, nebaigtas pastatas jau daug metų nebepriklauso bendrovei „Linas“, visgi šioji jau svarsto apie galimybę atpirkti buvusį nekilnojamąjį turtą.
„Atsibodo atsakyti už ten vykstančius negerus dalykus. Piktžolės, krūmai apželia, jei kas landžioja – vis mums skambina. Be to, apleistas pastatas yra miesto pakraštyje, jį mato atvykstantys svečiai – reikia kažką daryti“, – apie įmonės ketinimus gana atsargiai užsimena Ž. Klevečkienė.
Planai perpirkti buvusį statinį, anot jos, kol kas tėra svarstymų ir vidinių diskusijų stadijos.
„Daugiau žinių turėtų būti balandį, kai vyks bendrovės akcininkų susirinkimas. Gal pirksime, o gal ir ne. Nusprendus susigrąžinti, svarbi bus ir pastato kaina, vyktų derybos su jo dabartiniais savininkais. Galiu tik patikinti, kad gamybos ten tikrai nebūtų. Nupirkę pastatą nebent tik sutvarkytume, vėliau gal parduotume“, – teigė įmonės atstovė.
„Lino“ akcininkų susirinkimo sprendimai turės būti paskelbti viešai.
Neišsaugota istorija
Viena didžiausių linų tekstilės gamintojų Lietuvoje bendrovė „Linas“ šiemet skaičiuoja 63-ius gyvavimo metus. Šios gamyklos pirmtakas Panevėžio linų kombinatas susikūrė 1957 m. Prieš 27-erius metus Panevėžio valstybinė įmonė „Linas“ reorganizuota į akcinę bendrovę „Linas“. Pasak Ž. Klevečkienės, gamykloje nebelikę darbuotojų, kurie prisimintų seniausius šios vietos laikus ir istoriją. Kitos panašios bendrovės turi net savus muziejus, „Linas“ tėra išsaugojęs senas, medines audimo stakles ir keletą senų nuotraukų.
„Norėjome rinkti gamyklos istoriją, bet jau nebėra tų senųjų specialistų, kurie galėtų kažką papasakoti, o jei pačioje gamyboje dar yra vienas kitas senbuvis, tai ne itin ir domisi tokiais dalykais“, – sako Ž. Klevečkienė.
Todėl mažai informacijos turima ir apie įmonės kurtus planus kadaise statant taip ir neužbaigtą cechą.
Dviejų aukštų, 79 proc. statybos baigtumo pastato plotas siekia daugiau nei 18 tūkst. kv. m. Registrų centro duomenimis, 2016-aisiais jo vidutinė rinkos vertė buvo per 1,2 mln. eurų. Atkūrimo sąnaudos siektų daugiau nei 6 mln. eurų.
Kol nebaigtas, neliečiamas
Apleistus pastatus stebinti ir jų savininkams už nepriežiūrą didesnį nekilnojamojo turto mokestį taikanti Panevėžio savivaldybė nebaigto statyti vaiduoklio ties S. Kerbedžio ir Senamiesčio gatvių sankryža niekada nebuvo įtraukusi į baudžiamųjų sąrašą. To padaryti neleidžia statinio statusas – jis nėra baigtas statyti.
„Galiojantys teisės aktai nesuteikia galimybės taikyti sankcijų nebaigtų statinių savininkams. Jei toks pastatas aptvertas, saugomas nuo pašalinių asmenų, aplinka nušienaujama, tai jis ir nekliūva“, – teigė Savivaldybės Miesto plėtros skyriaus vedėjas Jokūbas Leipus.
Apleistų Panevėžio objektų, kurių savininkams ketinama taikyti maksimalų nekilnojamojo turto mokestį, sąrašą Savivaldybės administracija žada paskelbti gegužę.
