Skelbime nurodoma, kad parduodamas 1940 m. statybos namas su 3,9 arų ploto kiemu. Iki Tauragės miesto autobusų stoties tėra vos 3,8 km.

„Gelžbetoninis monolitinis namas; 38 kv. m ploto; 1 aukštas su suprojektuota mansarda; 2 kambariai; išorinės sienos – 1,6–1,8 m betonas; vidinės sienos – betonas; lubos – metalinės sijos; stogo danga – 1,9 m storio betonas; langų nėra (yra tik angos)“, – tokia svarbiausia parduodamo „namo“ informacija nurodoma skelbime.

Bunkeris
Foto: Mindaugas Milinis

„Namas“ yra individualių namų rajone prie geležinkelio. Netoliese – Jūros upės vingis.

Pirko aukcione

Iš nuotraukų matyti, kad parduodamas sovietinis betoninis ugnies taškas, kurių bolševikai iki 1941 birželio Lietuvoje palei Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sieną pastatė beveik 300. Neatmestina tikimybė, kad parduodamas bunkeris buvo skirtas geležinkeliui, vedančiam iš Karaliaučiaus, apsaugoti.

Bunkerį pakartotiniame aukcione už 7300 eurų įsigijo Tauragės verslininkas Gediminas Kurlinkus.

„Šį bunkerį įsigijau Tauragės savivaldybės viešai skelbtame aukcione, kuriame buvau vienintelis dalyvis. Dokumentuose šis pastatas buvo pavadintas „pastatu-slėptuve“, – DELFI sakė bunkerio savininkas.

Išvalius iš bunkerio šiukšles, buvo pastebėtos kelios angos grindyse. Aplinkiniai kaimynai, matydami, jog vyksta kažkokie darbai, pasakojo, kad būdami maži vaikai dažnai čia lankydavosi, žaisdavo, ir yra girdėję, kad kai kurie bunkeriai (ne išimtis ir šis) yra sujungti požeminiais koridoriais. Tad teks bandyti kuopti šiukšles iš rastų duobių ir ieškot slaptų požeminių kelių“, - sakė pašnekovas.

Jis prisipažino, kad Antruoju pasauliniu karu nesidomįs ir šį objektą įsigijo grynai komerciniais sumetimais. „Virš bunkerio yra suprojektuotas antras aukštas. Kaip aš pramušiu 2 metrų storio lubas, kad pravesčiau vamzdžius? Reikia išmanyti tą darbą. Viskas yra įmanoma. Esu inžinierius ir sugebu tai padaryti. Skelbimą interneto portalą įkėliau vos prieš kelias valandas. Jei bunkerio neparduosiu, tai pats juo užsiimsiu. Kol kas dar turiu kitų darbų“, – DELFI prisipažino G. Kurlinkus.

Bunkeris
Foto: Mindaugas Milinis

Tyrinėtojų manymu, Tauragės rajone gali būti išlikę apie 60 tokių Molotovo linijai priklausiusių gelžbetoninių bunkerių. Čia jų daugiau nei kuriame kitame Lietuvos regione.

Tauragėje liko daugiausiai

Palangoje prasidėjusi vadinamoji V. Molotovo linija tęsėsi palei po 1940 m. vasaros okupuotų valstybių Lietuvos, Rytų Lenkijos, Besarabijos sienas. Manoma, kad Lietuvoje tokių bunkerių buvo pastatyta per 300, nors planuota – 1500.

Pabaltijyje įtvirtinimus ties Sovietų Sąjungos ir Vokietijos siena pradėta statyti vėliausiai – tik 1940 m. vasarą. 1941 m. kovo mėnesį baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių rajonų (Telšių, Šiaulių, Kauno, Alytaus) įtvirtinimų statybos darbai. Sovietų karinė vadovybė skubėjo. Iš fortifikacijos įrenginiams biudžeto skirto 1 mlrd. 181 mln. tuometinių rublių pusė buvo atiduota būtent Pabaltijo ypatingajai karinei apygardai.

„Tauragės kurjeris“ rašo, kad visame Baltijos jūros kranto ruože nuo Palangos iki Nemuno SSRS ir Vokietijos pasienyje 1940 m. buvo sukurtos 8 SVV (statybos viršininko valdybos), kurioms skirta po 20–40 kilometrų sienos fronto. Kiekviena valdyba privalėjo iki 1941 m. rudens pastatyti 40–50 gelžbetoninių fortifikacijos įrenginių. Montavimo darbus numatyta atlikti 1941–1942 m., o visiškai baigti 1942 m. Tauragės rajone pastatyti įtvirtinimai turėjo apsaugoti nuo priešo puolimo svarbia Kenigsbergo–Rygos operatyvine strategine kryptimi.

Bunkeris
Foto: Mindaugas Milinis

1940 m. buvo pradėti statyti 13 įtvirtintų Molotovo linijos rajonų, kiekvienas turėjo ginti apie 100 km sienos. Statinio konstrukcija nėra sudėtinga – iš įvairaus profilio armatūros būdavo suformuojamas karkasas, kuris buvo užpildomas betonu. Sienų storis siekdavo iki 1 metro. Kad atlaikytų apšaudymą pabūklais betonas buvo stiprinamas stambia akmenų skalda. Taip būdavo gaunamas fortifikacinis betonas – itin stiprios, armatūra ir akmenimis sustiprintos sienos.

Išlikę bunkeriai nėra vienodi: kai kurie didesni, su atskiromis kovinėmis, karininkų patalpomis, turi ne į vieną pusę nukreiptas pabūklų angas, yra netgi dviaukščių, kurių vienas aukštas paslėptas po žeme. Tiesa, pastarųjų dėl drėgno klimato Lietuvoje nėra daug.

Bunkeriuose turėjo būti montuojami 45 ir 76,2 mm pabūklai bei DT ar Maxim 7,62 mm kulkosvaidžiai.