Kaip ir į visas naujoves, taip ir į renovaciją daugelis panevėžiečių žiūrėjo nepatikliai, tačiau gyventojai, kurie išdrįso tapti renovacijos kregždėmis, džiaugiasi, kad nepabūgo įšokti į pirmąjį renovacijos traukinio vagoną.
Renovacijos kregždės
Tulpių gatvės 13-uoju ir 14-uoju numeriais pažymėti daugiabučiai – puikus pavyzdys, kaip renovacija ne tik pakeitė žmonių gyvenimo kokybę, bet ir kone per pusę sumažino sąskaitas už šildymą. Kaip pasakojo Tulpių g. 13-ojo namo pirmininkė Pranciška Laimutė Šarkanienė, jų namas statytas 1969 metais kaip žinybiniai statybininkų butai.
Kartu su pirmaisiais naujakuriais atsikėlė ir P. L. Šarkanienė. Dar dažais kvepiantis namas buvo gražus, tačiau, kaip prisipažino pirmininkė, gyventojai nežinojo, kaip jį reikia tinkamai prižiūrėti. Tad jau po kelių dešimtmečių daugiabutis tapo apleistas, vėjo kiaurai košiamomis sienomis ir apšiuręs.
Vos tik atsirado galimybė renovuoti namą, patys gyventojai ėmė spausti pirmininkę. „Gyventojai ėmė kalbėti, jog reikia renovuoti namą, kad būtų ne tik šilčiau, bet ir gražiau gyventi. Iš šimto butų gyventojų už renovaciją pasirašė 93, likusieji tikriausiai irgi būtų tą patį padarę, bet jie tiesiog tuo metu čia negyveno. Kituose namuose gyventojus reikia įtikinėti renovacijos nauda, o pas mus patys žmonės ėmė mane spausti, kad renovuotume savo namą“, – pasakojo P. L. Šarkanienė.
Rezultatai pranoko lūkesčius
Nors tai buvo tik pati daugiabučių renovacijos pradžia, pasak pirmininkės, sunkumų ar abejonių nekilo. Labai padėjo tai, kad net pusmetį ji lankė Būsto energijos taupymo agentūros organizuotus mokymus namų pirmininkams, kaip pasirengti renovacijai, kokius darbus ir kaip atlikti. Daug konsultavosi ir su architektais.
Kad renovacija atneštų kuo didesnės naudos, buvo pasirinktas ne pats pigiausias atnaujinimo būdas. Gyventojai pirmiausia subalansavo šildymo sistemą, pakeitė langus, duris, apšiltino stogą, pasirinko ventiliuojamą fasadą, dengtą aukšto slėgio laminato plokštėmis.
„Žiūrėjome brangiausią variantą, kad ilgiau tarnautų ir būtų gražus. Džiaugiamės, kad turėjome visišką laisvę pasirinkti, ko norime būtent mes. Jau pirmaisiais metais po renovacijos galėjome džiaugtis puikiais rezultatais – sutaupėme net 40–50 procentų šilumos energijos. Jau praėjo kiek daugiau nei aštuoneri metai po renovacijos, tačiau namas toks pat taupus ir gražus. Vienintelis trūkumas, kad pasirinkome per šviesią fasado spalvą, nuo dulkių šiek tiek apsinešė. Tad patarimas tiems, kurie tik dar galvoja apie renovaciją, – rinktis tamsesnių spalvų sienas, kad nereikėtų priežiūros“, – patarė P. L. Šarkanienė.
Sakoma, kad apetitas auga bevalgant. Kartu su renovacija pradėjo gražėti ir aplinka. Pirmininkė neslėpė, kad jų namas buvo apaugęs krūmais ir beverčiais želdiniais, tad pirmiausia iškirto juos, kad atsivertų visas namo grožis. Netrukus gyventojai aplinką ėmė puošti gėlėmis, dekoratyviniais medeliais, kad visiems būtų jauku ir miela ne tik namuose, bet ir išeiti į lauką. Neseniai buvo atnaujintos ir vaikų žaidimo aikštelės.
Investicija į gyvenimo kokybę
Beveik tuo pat metu renovacijos darbai prasidėjo ir kaimynystėje stovinčiame Tulpių gatvės 14-ajame name. Kaip pasakojo buvęs šio namo pirmininkas Kazimieras Ilginis, tuo metu valstybė kompensavo net 50 procentų renovacijos išlaidų, tad nepasinaudoti tokia galimybe būtų buvę tiesiog aplaidumas. „Nesuprantu tų daugiabučių gyventojų, kurie skeptiškai žiūri į renovaciją. Čia tas pats, kas ilgai vaikščiojus su senu paltuku apsivilkti naujus kailinius. Tai nesulyginami dalykai“, – sakė K. Ilginis.
Tiesa, jeigu galėtų atsukti laiką atgal, dabar darytų kiek kitaip. Kadangi pora metų atgal prieš renovaciją gyventojai buvo pasikeitę stogą, nusprendė jo nebeliesti. Tačiau, anot buvusio pirmininko, tai buvo didžiausia klaida, mat buvo tik pakeista danga, bet pats stogas neapšiltintas. Nors namą renovavę statybininkai ir sakė, kad pro stogą išeis dalis šilumos, gyventojai tuo nepatikėjo. Todėl jau pernai buvo nutarta, kad reikia ištaisyti paliktas klaidas, ir jau artimiausiu metu ketinama apšiltinti stogą.
„Gyveni ir mokaisi iš savo klaidų. Nors dalis šilumos ir išeina pro stogą, vis tiek šilumos energijos sutaupydavome apie 50 procentų, palyginti su kaimyniniu 15-uoju namu, kuris tik praėjusiais metais buvo renovuotas. Prisimenu, kad vieną žiemą per trisdešimties laipsnių šaltis laikėsi net kelias dienas iš eilės. Nors radiatoriai plieskė nuo karščio, kampiniame mano darbo kambaryje būdavo vos 11 laipsnių šilumos, nes peršaldavo sienos. Po renovacijos net ir šalčiausiomis dienomis laikosi maloni 18–20 laipsnių šiluma“, – pasakojo K. Ilginis.
Jo teigimu, daugelis nori, kad daugiabučio renovacija atsipirktų, tačiau ne visada gyvenimo kokybė matuojama tik pinigine grąža. Geras daiktas negali būti nemokamas. Kita vertus, tų daugiabučių, kurių gyventojai vis atidėlioja renovaciją, būklė tik prastės. Ir vien tik fasado perdažymas neišspręs senų daugiabučių bėdų – jie per daug nusidėvėję, kad užtektų tik kosmetinio pagražinimo. „Moterys taip pat nemažai investuoja į savo grožį, bet nė viena negalvoja apie tai, ar šios investicijos atsipirks.
Panašiai ir su daugiabučių atnaujinimu – investuojame į savo gyvenimo patogumą ir grožį. Kita vertus, po renovacijos ne tik pagerėjo gyvenimo kokybė, bet ir gerokai susitraukė sąskaitos už šildymą“, – kalbėjo K. Ilginis.
Daugiau skaitykite - naujienos.lt.
