Priklausantis senoviniuose dvaruose ir pilyse įsikūrusių prestižinių viešbučių tinklui „Relais et Châteaux“ ir įtrauktas į „Luxury Group“ sudarytą prabangiausių pasaulio viešbučių auksinį sąrašą „Gold List“, viešbutis atsiveria ir kaip gausybės istorijų, kurias svečiams pasakoja specialūs darbuotojai, enciklopedija.

Šįkart jas prisimena vienas iš „Stiklių“ įkūrėjų Romualdas Zakarevičius.

Pastatų istorijos neleidžia nurimti

Ne taip seniai renovuotas „Stiklių“ viešbutis įsikūręs senuose, barokiniais ir gotikiniais elementais puoštuose pastatuose, kadaise turėjusiuose skirtingus savininkus ir skirtingas paskirtis. Antai šio komplekso užimamoje teritorijoje XV–XVI a. buvo stiklo pūtėjų ir kitų amatininkų centras, pasufleravęs ir patį pavadinimą „Stikliai“.

Šiandien tapusio prabangiausiu ir bene prestižiškiausiu Lietuvos viešbučio įkūrėjai Romualdas Zakarevičius, Anna ir Aleksandras Ciupijai didžiuojasi – ši seniausia privati šalies bendrovė netrukus švęs trisdešimties metų jubiliejų.

Per tą laiką „Stikliai“ gerokai pakeitė Vilniaus senamiestį: preciziškai restauruoti, išpuošti septynių tūkstančių kvadratinių metrų plotą užimantys komplekso pastatai apleistą ir aptriušusį kvartalą pavertė išskirtine, prestižine vieta.

1987 m. buvo atidaryta mažytė, vos šešiolika vietų turėjusi „Stiklių“ kavinė. To meto spauda patvirtina, kad tai buvo pirmoji privati kavinė ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ši kavinė išaugo į bendrovę, turinčią 45 kambarių ir 11 apartamentų liukso klasės viešbutį su restoranu, „Alude“, naktiniu klubu, cigarų baru, cukraine ir net butiku.

„Stiklių“ pastatų istorijos ypač spalvingos, – patikina R. Zakarevičius, iki šiol gerai prisimenantis, kaip jau nuo pirmųjų kooperatinės kavinukės įrengimo žingsnių susidūrė su archeologais ir iškart papuolė į paminklosaugos akiratį.

Foto: Structum nuotr.

Violetinė senamiesčio zona reikalavo ypatingo dėmesio autentikai išlaikyti.

Net fasadų spalvas reikėjo derinti su paminklosaugininkais. Supratusi, kad šioje vietoje bus nelengva įsukti verslą, trijulė vis tiek neatsisakė tikslo sukurti nestandartinę kavinę.

„Anuomet gyvendamas čia pat senamiestyje mačiau, kokia tai įdomi vieta, o pastatas savo architektūriškumu be galo iškalbingas“, – pasakoja pašnekovas.

Po skliautais – neįkainojamas lobynas

Vieta, šiandien tapusi elegantiškuoju „Stiklių“ viešbučiu, yra labai glaudžiai susijusi su žydais ir jų istorija: čia įspaudą paliko siaubingieji getai, nors prieš tai sostinės gyvenimui spalvingos gyvasties dovanojo žydų turgus, galerijoje veikę „kromeliai“ ir sandėliai – į kiemą pro dabar įstiklintas arkas įvažiuodavo arklių traukiami vežimai. Iš viso dabartinėje teritorijoje buvo trylika žydų parduotuvėlių: į jas pirkėjai ir prekės patekdavo pro galerijas.

„Mes bandėme tas parduotuvėles kiek įmanoma atstatyti, todėl iš gatvės pusės yra tiek durų. Taip pat paaiškėjo, kad originalios langų vietos yra visai kitur, langai turėjo langines. Atradome ir kitų nepakartojamų dalykų – viską maksimaliai atkūrėme etapais.

Šalia žydų turgaus rymojo sinagoga, čia, kaip ir dabar, į anuomet vadintą Mažąją aikštę susibėgdavo penkios gatvės. Kino archyvuose radome dokumentines juostas apie šią Gaono gatvės vietą. Paaiškėjo, kad ant kampo, kur šiltuoju sezonu įsikuria mūsų lauko kavinė, prieš karą stovėjo labai įspūdinga kolona su rutuliu, deja, ji neišliko“, – prisimena R. Zakarevičius.

Paskui buvo surasti žemėmis užpilti senoviniai rūsiai, naudoti kaip sandėliai. Sovietmečiu jie buvo paversti vandens perpumpavimo stotimi – dabar čia įsikūrusi „Aludė“. Pradėjus juos atkasti, iš pradžių pasimatė glūdinčios XVII a. plytinės sienos, o dar giliau pasikasus – ir XVI a. klotos sienų plytos.

Pasirodo, dar anksčiau čia būta ir miesto šiukšlyno, tad archeologai iš šios vietos išvežė maišus odos dirbinių, keramikos ir daugybę kitokio palikimo, pradedant nuo pagoniškų koklių ir baigiant caro ir lenkų laikų kokliais su dvigalviais ereliais. Taip pat čia rasta ir akmeninio grindinio fragmentų, kuriuos „Stiklių“ savininkai taip ir paliko po restorano naujaisiais grindų klojiniais – atstatyta tik originali laiptinė iš gatvės į rūsį.

„Aludės“ švieslangių plytų daugiasluoksniškumas akivaizdžiai įamžino istoriją, kiek pakilo miestas. Po atnaujinimo darbų antikvariniai lietuvišką kaimą menantys daiktai ir dekoracijos išliko, tačiau jie pateikti stilingai, šiuolaikiškai. Įėjimą į „Aludę“ rėminančias kolonas ir medines sijas atrado archeologai, o virš jų keramikės Jolantos Kvašytės darbas įamžino stiklo pūtėjus.

„Mūsų „Aludė“ tapo savotišku Vilniaus portretu, kurį pateikia užsienio turistams“, – šypsosi R. Zakarevičius.

Skliautiniai rūsiai buvo atkasti ir dabartinės „Stiklių“ SPA zonos baseinų vietoje. Dėl jų bendraturčiams teko išgyventi tikrą iššūkį – rūsiais buvo leista naudotis tik visiškai atidengus ir atstačius jų skliautus.

„Buvo verta pakentėti – tokie rūsiai kiekvienam pastatui prestižiniai ir istoriškai labai įdomūs svečiams“, – sako vienas „Stiklių“ savininkų, ne kartą pastebėjęs, kad svečius ypač žavi didžiuliai Zavišų rūmų rūsių skliautai ir plytiniai tuneliai į... niekur: matyt, ištrynęs tikslą laikas taip ir paliks paslaptį, kam jie buvo reikalingi, dabar čia įrengti baseinai. Savo istoriją turi ir krūva atkasinėjimo metu rastų didžiulių riedulių. Kaip dizaino sprendimas jie įkomponuoti į pirties zonos sienas ir grindis.

Dabar Dominikonų gatvėje, tryliktu numeriu pažymėtame name įsikūręs apartamentų viešbutis „Stiklių dvaras“.

Tai nuostabus XVI–XVII a. statinys, priklausęs vietiniam didikui Zavišai ir tapęs istorijos ir architektūros paminklu. Jį sudaro keturi vienas su kitu sujungti sparnai. Pirmojo aukšto visos erdvės skliautuotos, o rūsys pastatytas renesanso stiliumi.

Už vieną du prašė

Kitų „Stiklių“ komplekso pastatų dalis buvo gyvenamoji (Gaono gatvės septintas ir penktas numeriai, Pirklio namas) arba priklausė dominikonų vienuolynui.

Vietoj restorano vidinio lauko kiemelio buvo atviras kiemas, per karą išbombarduotas, vėliau ir autentiški balkonai nugriauti. Archeologai vidinio kiemo balkonus padėjo atstatyti pagal senąsias nuotraukas, tačiau kartu buvo nuspręsta sukurti uždarą kiemą su galerijomis balkonuose.

Remiantis išlikusiais archyvais, pastatai buvo atstatyti pagal autentiškus brėžinius. „Iš gyventojų mes pamažu po vieną butuką išpirkome. Neslėpsiu, pasiteisino posakis „už vieną du visada prašo“. Ir mokėjome, – juokiasi pašnekovas. – Kodėl taip darėme? Nes mano kompanionų Aleksandro ir Annos Ciupijų iniciatyva apsisprendėme čia unikalų viešbutuką įkurti, kuris trauktų ne tik lietuvių, bet ir žmonių iš viso pasaulio dėmesį.“

Autentiškos freskos – nebūdingos Lietuvai

Iš pradžių viešbutyje „Stikliai“ buvo vos 20 kambarių.

„Didžiavomės viešbutyje išklotais baltais kilimais, kurie po savaitės tapo... juodi“, – juokiasi savininkas. Per tuos metus keitėsi patalpų paskirtys – tą diktavo didėjantys poreikiai arba architektūriniai sprendiniai, pavyzdžiui, naujai atrasti lubų skliautai ar freskos.

Štai Pirklio name rastos didžiulės, savo stiliumi nurodančios į XVIII a. sieninės freskos viešbučiui suteikė dar kitokią prasmę. Freskų autoriai – iki šiol nenustatyti italų dailininkai, tačiau jos buvo įtrauktos į Lietuvos istorinio paveldo sąrašą.

„Aptiko jas visiškai atsitiktinai statybininkai, nuskaldydami seną sienų tinką. Staiga po vieno stuktelėjimo iš po jo pasimatė žmogaus veidelis!“ – prisimena R. Zakarevičius. Paaiškėjo, kad tokiais sieninės tapybos darbais išdabintos bene visos Pirklio namo sienos. Matyt, taip prabangą įsivaizdavo to meto turčiai. Ši tapyba pripažinta Lietuvoje esanti labai reta: ji vaizduoja antikinių laikų žirgus ir paukščius, vergus, deives, kolonas ir kiemelius. „Jų nerestauravome, palikome tokias, kokias aptikome“, – sako pašnekovas.

Įspūdingiausiomis freskomis galima pasigrožėti viešbučio antrajame aukšte, kuriame visi liukso kambariai ir apartamentai pavadinti Lietuvos kunigaikščių vardais. „Didžioji freska puikuojasi Gedimino apartamentuose, ten netgi specialiai palikome freską pažeidusio, vėliau įrengto ir vėl nugriauto kamino užtinkuotą vietą“, – vedžiodamas viešbučio labirintais pasakoja R. Zakarevičius.–„Stiklius“ puošia ir garsių dabartinių menininkų freskos.

Foto: Structum nuotr.

Antai freska su užrašu, skelbiančiu čia esant viešbutį, atlikta įkomponuojant į sieną gipsą, iš pradžių buvo užkliuvusi paminklosaugininkams dėl dydžio. O menininko Gitenio Umbraso freską virš įėjimo iškapojo kruša, todėl dabar ji apgaulingai atrodo daug senesnė... Virš butiko ir kitose „Stiklių“ vietose galima grožėtis ir kitų lietuvių menininkų teminėmis freskomis.

Prancūzų dizaineriams diriguoja lietuvis

Nuo pat pradžių „Stiklių“ interjerą kūrė prancūzų dizainerės Anne Toulouse (a. a.) ir Daniéle Brosselin, tačiau visi architektūriniai projektai derinami su architektu Audriumi Ambrasu.

R. Zakarevičius patikina, kad visiems trims viešbučio savininkams labai artima Prancūzijos kultūra ir prancūziški viešbučiai: „Kaip viešbučio kūrėjai per tuos tris dešimtmečius išaugome ir patobulėjome. Daugybė kelionių po užsienį praplečia akiratį, formuoja požiūrį į prabangą ir skonį, leidžia pajusti, kas patinka pasiturintiems klientams, kas madinga, patrauklu ir kartu pelninga. Kiekvienas Prancūzijoje esantis mažasis viešbutis yra unikalus. Visada yra ko pasimokyti iš neblėstančių pavyzdžių, tarkim, esančių viešbutyje „George V“.

Ana ir Aleksandras Ciupijai bei Romas Zakarevičius
Foto: Structum nuotr.

Ponas Romualdas neslepia, kad interjero reikalais daugiausia rūpinasi Aleksandras ir Anna Ciupijai. Jiems bet kokį savo sumanymą, siekiant išvengti kičo, tenka derinti su interjero autorėmis prancūzėmis. Pašnekovas su didžiule pagarba prisimena pirmąją viešbučio dizainerę prancūzę, jau iškeliavusią anapilin Anne Toulouse. Ji, pavyzdžiui, itin originaliai paslėpė banketinės salės kondicionierius –įmontavo juos į kūgio formos grotuotas spinteles, kurios puotų metu atstoja gėlių vazų stovus. „Mūsų „Stikliai“ – tarsi gyvas organizmas. Jeigu niekas nesikeistų, jie paprasčiausiai numirtų, pasentų morališkai, o mes juk esame dar jauni, tiesa?“ – šmaikštauja R. Zakarevičius.

Ne tik senoviniai dalykai turi vertę

Pagal galimybes „Stiklių“ savininkai stengiasi įsigyti unikalius meno kūrinius. Visi tapybos darbai, puošiantys įvairias viešbučio erdves, yra kolekciniai ir sukurti pagal autentiškus senuosius tapybos darbus – tai viešbučiui irgi suteikia unikalumo. Interjerą puošia ir skulptoriaus Vytauto Nalivaikos darbai: kieme stovi fontanai, „Katė, įkritusi į lėkštę“, registratūroje puikuojasi„Kaminkrėtys“, „Egoizmas“ ir kiti kūriniai.

Akis traukia grafiko Antano Rimanto Šakalio darbai, vaizduojantys Lietuvos kunigaikščius ir pilis, garsiosios viešbučio stiklo durų varinės rankenos „Stiklo pūtėjai“ ir kiti vienetiniai darbai.

Visoje antrojo aukšto koridoriaus galerijoje esančios skulptūrėlių kompozicijos, vaizduojančios žmonių tarpusavio aistras, – tai žinomos keramikės Jolantos Kvašytės darbai.

„Prieš dvidešimt metų cigarų baro sienų tapybą atliko jau seniai JAV gyvenantys tuomečiai studentai dailininkai, – vardija R. Zakarevičius. – Kartais griebiamės kūrybos ir mes patys. Pavyzdžiui, viešbučio baras gimė iš antikvariate pirkto autentiško bufeto. Iš išimtų durelių padaryta baro stalo fasadinė dalis.“

Židiniai – irgi neatskiriama viešbučio dalis, pabrėžianti jaukų buvimą. Pagrindiniame pastate su žiemos sodu yra trys židiniai, kitame pastate – du.

Unikalios konstrukcijos iki šiol mena senuosius laikus

Unikalu tai, kad nors daug kas „Stikliuose“ atnaujinta, viskas atrodo senoviškai, dvelkia autentika ir alsuoja nestandartinio viešbučio atmosfera.

Tačiau konstrukcijos, kurias „Stiklių“ savininkai „paveldėjo“, liko nekeistos. Plytelės kieme taip pat išsaugotos nuo lenkų laikų. R. Zakarevičius nesuka galvos, kokį istorinį pėdsaką paliks jie patys – juk pats viešbutis jau yra istorija: čia vyko Sąjūdžio susiėjimai, lankėsi pirmieji užsienio karaliai, atvykę į Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo, įvyko pirmieji garbingiausi priėmimai, pirmieji svarbiausi nepriklausomos Lietuvos žurnalistų susibūrimai.

Foto: Structum nuotr.

„Tam tikru metu „Stikliai“ buvo parodomieji visam užsieniui, nes tai, pirma, lietuviškas kapitalas, antra, viešbutis, kuris pastatytas pačioje Lietuvos širdyje“, – su pasididžiavimu sako ponas Romualdas.

Savininkas pats kuria žiemos sodą

Kalbantis žiemos sode, kurio metaliniai su tapybos elementais baldai taip pat specialiai buvo užsakyti Prancūzijoje, akis traukia kieme tarsi natūraliai auganti gausi žaluma – sieniniai vijokliai ir kiti augalai. Net žiemą pasijunti tarsi lauke. Čia šiltojo sezono augalus netrukus pakeis eglių „miškelis“.

„Toks pasikeitimas kaskart net mane patį nustebina, nors tai mano idėja. „Stikliuose“ yra vienintelis dalykas, kuriuo aš egoistiškai rūpinuosi pats: tai žiemos sodo augalai“, – prisipažįsta R. Zakarevičius.

Jis turi vienintelę didžiulę svajonę, kad viešbutis nepasentų. O tam reikia sekti madą, susidėvėjimo cikliškumą. „Net patalynės paklojimo mada keičiasi, dabar būtinos aštuonios pagalvės, nereikia užklotų, t. y. klojamos juostos.

Dabar pageidaujama atskirai vonia ir dušo kabina su lietaus kritimu, kad veiktų aromatizatoriai ir pan. Visur įrengtas galingas šiuolaikinis vėdinimas“, – vardija viešbučio kūrėjas ir vienas savininkų.

Artimiausiose pašnekovo svajonėse dabar sukasi visiškai automatizuotas apšvietimas.

„Kartu būtina keistis ir patiems!“ – geriausią sėkmės kodą atskleidžia R. Zakarevičius, pripažįstantis, kad jų trijulės svajonė jiems kainavo labai brangiai, todėl prireikė ne tik pinigų, bet ir laiko jiems uždirbti: „Ką uždirbdavome, tą iškart investuodavome. Štai tokia buvo mūsų kooperatyvo veiklos pradžia, atnešusi sėkmę.“