Ilgametė dėstytoja

Vaišėmis nukrautas stalas mažyčiame mediniame kiemo namelyje – atrodo, kad S. Paškevičienė yra iš tų moterų, kurios geba viską: nuolat puikiai atrodyti, maloniai bendrauti, puoselėti namus, gardžiai gaminti ir būti nepakeičiamomis darbe.

Kauno kolegijos Medicinos fakulteto lektorė purto galvą: „Nepakeičiamų nėra.“ Šiemet ji klausė dekano, ar tebereikia garbaus amžiaus dėstytojos, bet studentai noriai renkasi jos dėstomą dalyką, todėl su kolegija S. Paškevičienė dar neatsisveikina.

„Jaunimas kitoks: motyvuotas, žinantis, ko nori. Reikia eiti labai pasiruošus ir pasitempus“, − apie tai, kad nesiliauja tobulintis, pasakojo lektorė.
Sigita Paškevičienė

Studentų mėgstama dėstytoja nepamirštama ir baigus mokslus. Neseniai ją aplankė prieš daug metų baigusių studentų grupė: visi su dviračiais ir savo šeimomis.

„Sėdėjome šiame kiemelyje, po obelimi, tilpo beveik 30 žmonių“, − džiaugėsi S. Paškevičienė. „Gerbiu studentus, iš jų mokausi, – kalbėjo pedagogė. − Yra vaikų, kurių niekas nepagyrė, o aš pagiriu. Mano studentai žino, ką pasakysiu: „Viskas labai gerai. Dabar pabandome padaryti iš naujo – geriau.“ Su studentais reikia elgtis kantriai. Auklėtoja turi auklėti, o ne mušti žodžiais it bizūnais.“

Telpa visi

Labiausiai mus domina S. Paškevičienės namų kieme stovintis iš išorės visai paprastas namukas, šeimos meiliai vadinamas „Stebuklų nameliu“. Stebuklų, nes jame telpa ir visi draugai per šventes, ir anūkai su vaikais nakvoja, o mums, besisvečiuojantiems, sunku patikėti, kad toks dailus ir erdvus kambarys kadaise buvo sandėliukas, prigrūstas įvairių rakandų.

Ponios Sigitos dukra – interjero dizainerė Jurgita Paškevičiūtė, todėl klausiu, ar ji padeda mamai taip dailiai įsirengti namus ir vasaros namelį. Pasirodo, dukra visada klausianti, ko norėtų mama, o ši klausanti dukros patarimų – bendrose diskusijose gimsta dailūs klasikinio stiliaus kambariai.

Medinis namukas – lyg svetainė, lengvai transformuojama į svečiams nakvoti tinkantį kambarį.

Ovalų stalą supa po šviesiais „marškinėliais“ besislepiančios kėdės. „Tos kėdės – dar mano tėvelio. Joms, ko gero, jau 50 metų. Ant jų sėdėjau, kai dar buvau vaikas“, − baldų istoriją atskleidė S. Paškevičienė.

Provanso stiliumi įrengtame šviesiame kambaryje suderintos net menkiausios smulkmenos. Sunku patikėti, kad kadaise tai buvo apleistas sandėliukas, skirtas nereikalingiems daiktams laikyti.

„Visiems čia yra vietos. Jauku ir gera, jaučiama nepaprasta šiluma. Šį statinį kadaise savo rankomis statė mano tėvelis, gal todėl čia taip gera?“− prisiminė ponia Sigita. Be to, jaukus kiemo namelis yra labai praktiškas. Jame galima nakvoti net ir žiemą – įjungus elektrinį pečiuką tereikia kelių valandų, kad sušiltų.

Dingusio diplomo istorija

S. Paškevičienės šviesios atminties tėtis buvo siuvėjas, dėstė kirpimo kursuose. „Tėvelis buvo talentingas dizaineris, dirbo eksperimentiniame ceche, kur konstruodavo modelių kirpimus. Smetonos laikais tėvelis gyveno ir dirbo pas šeimininką, o jo siūtas aksomo kostiumas yra laimėjęs medalį parodoje Paryžiuje“, − pradėjo pasakoti pašnekovė.

Apie laimėjimą tėtis buvo pasakojęs dukrai ir prisipažinęs, kad svajojo nusipirkti tą diplomą, nes jį pasiliko šeimininkas, kuriam jis dirbo.

Tačiau likimas turi savo planų.

Prieš kelerius metus S. Paškevičienė, nuvykusi į Vilnių padėti dukrai, su anūke keliavo iš mokyklos, kai netikėtai viename antikvariato lange pamatė briedžio statulėlę – tokią pačią, kokią buvo gavęs tėtis vardadienio proga.
Toks pats briedis antikvariato lange pasufleravo, kur rasti dar vieną tėvelio reliktą

„Užėjome vidun, apėjome visą antikvariatą, ir man kojas pakirto – žiūriu, diplomas padėtas, − pasakodama jaudinosi ponia Sigita. − Tai buvo tas pats diplomas, įteiktas Paryžiuje už puikiai pasiūtą kostiumą. Aš iškart jį nusipirkau, įrėmintą, kartu buvo 2 medaliai – prancūzų kalba, patvirtinti. Kaip likimas suvedė! Būtent tas briedis lange įdėtas. Be to, kaip tik tą dieną buvo metinės − 25 metai, kaip tėtis miręs.“

Estetika namuose

„Mano tėvelis buvo menininkas tikrąja to žodžio prasme.

Jis labai gražiai droždavo iš medžio. Ne tik pats piešdavo drabužių modelius, bet ir pamatęs moterį matydavo, kas jai tiks. Jei storuliukė, padarydavo, kad prailgintų, jei be kaklo, padarydavo tokią apykaklę, kad atrodytų su kaklu. Ko nereikia − paslepia, ką reikia – išryškina, tai yra didžiulis menas.

Tai, matyt, persidavė man, vaikams ir anūkams. Tėvelis net namuose visada būdavo baltais baltiniais, su liemene ir kaklaraiščiu. Visada pasitempęs.

Estetika yra perduodama iš kartos į kartą. Tai nereiškia, kad viskas brangu, ne tame esmė. Iš paprastų dalykų galima padaryti stebuklingus, bet subtiliai, jei iš širdies išjausta“, − apie iš kartos į kartą perduodamą polinkį estetikai pasakojo S. Paškevičienė.

Naujas pomėgis

Kai kuriuos dalykus galima paveldėti, kai kuriuos – atrasti su laiku. Mums kalbantis ponia Sigita parodė keletą savo pieštų ikonų, nors Kauno kolegijoje lektore dirbanti moteris gyvenime anksčiau nebuvo laikiusi teptuko.

Piešti ją paskatino anūkėlė, kuri kartą nerimaujančiai dėl sūnaus ir vietos sau nerandančiai močiutei pasiūlė pabandyti „papaišyti“.

Nežinia kodėl, bet ponia Sigita ėmė tapyti ikonas. Iš pradžių jas piešė ant drobės, vėliau išbandė specialiai ikonoms skirtą medinį pagrindą. Ikonas kaunietė tapo akriliniais dažais, o ne aliejumi, nes jai patinka, kad piešinys iškart išdžiūsta.

„Man niekada nesisekė piešti, bijodavau ir prisiliesti. Dabar jaučiu vidinį džiaugsmą, kad galiu tapyti, − pasakodama šypsojosi moteris. – Stengiuosi atsikelti anksti, vasarą − kokią 5 val. ryto, kai dar visi miega.

Klausausi vienuolių choralų, ta vibracija – pakylėjimas. Esu laiminga, kad sulaukusi tokių metų galiu pradėti ką nors nauja.“