Sausio 25 d. - Lietuvos sostinės Vilniaus gimtadienis. Ši diena miestui ypatinga tuo, kad dar 1323 m. šią dieną gimė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas, kuriame pirmą kartą užrašytas miesto vardas.

Portalas DELFI kviečia susipažinti su XIX-XX a. pradžios nuotraukomis, kuriose galima matyti, kaip istorinės Vilnius centro vietos atrodė tuomet, o kaip jos atrodo dabar.

„Jei lygintume tai, kas buvo XIX a. ir ką turime dabar, tai pokyčių yra visokių. Kai kurios vietos yra akivaizdžiai išgražėjusios“, – kalbėjo M. Pakalnis.

Pasak architekto prieš daugiau nei 100 metų tiek dabartinis Gedimino prospektas, tiek miesto Senamiestis atrodė apleisti, daug nebaigtų statinių.


M. Ažušilio nuotr./Juozapas Čechavičius: Šv. Onos ir Bernardino bažnyčios Vilniuje, 1874m. VUB. Redagavimas VVA.

„Pats prospektas gal ir buvo kurtas pagal to laikmečio kanonus, bet Senamiestis buvo ganėtinai purvinokas ir apdriskęs, – savo pastebėjimais dalijosi architektas. – Dabar Vilnius daugeliu atveju yra kitoks. Senasis Vilnius buvo daug labiau aptriušęs, nebuvo toks blizgantis ir šviečiantis kaip dabar“.


T. Vinicko nuotr./Aušros (Medininkų) vartai, apie 1905-1907m. Išleido Klara Rio.

M. Pakalnis pastebėjo, kad per paskutinius 20 metų Vilniuje gyventojai ir miesto svečiai galėjo stebėti labai greitai besikeičiantį miesto veidą: „Iš provincijos miesto Vilnius tapo Europos šalies sostine ir pokyčiai yra aiškiai matomi“.


M. Ažušilio nuotr./Vilhelmas Zacharčikas: Vilniaus katedra, 1866m.

Paklaustas apie į prestižinį rajoną pavirtusį Užupį, M. Pakalnis priminė, kad istoriškai šis rajonas buvo priemiestis, susiformavęs už miesto sienos, kur gyveno vargingesnis visuomenės sluoksnis. Nors rajonas ir galėjo atrodyti romantiškai, tačiau čia stovėjo apgriuvę pastatai.

„Gyventojams ten didelio gėrio nebuvo, – kalbėjo pašnekovas. – Vertingiausia Užupio dalis, aplink Užupio angelą, yra išlikusi, tačiau toliau stovi sovietiniai daugiabučiai. Dar pats atsimenu, kai Užupis buvo ganėtinai smirdintis, purvinas ir aptrupėjusiais namų kampais. O dabar jis pavirtęs šviečiančia ir blizgančia miesto dalimi“.


T. Vinicko nuotr./Jurgis Hopenas: Užupis ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bokštas, 1935 m.

Architektas pastebėjo, kad ir vaizdas į Gedimino kalną nuo kitos Neries upės pusės per šimtmetį gerokai pasikeitė: senasis Gedimino bokštas turėjo du aukštus ir trečiame – telegrafo ryšio būdelę, kuri vėliau pavirto šiuo metu stovinčiu trečiuoju bokšto aukštu.

„Taip pat Valdovų rūmai buvo apdriskę, o dabar yra šiek tiek „pakelti“ ir atrodo daug įspūdingiau“, - pastebėjo architektas.


K. Pansevič nuotr./Neries pakrantė ir pilies kalnas, apie 1905-1908 m. Išleido D. Vizūnas.

Pasiteiravus, kada, architekto nuomone, Vilnius išgyveno savo architektūrinį aukso amžių, M. Pakalnis įvardijo tris laikotarpius.


M. Ažušilio nuotr./Katedros bažnyčia, apie 1910m. Išleido Teodor Piętka, Breslau.

„Vienas periodas buvo, kai buvo sukurtas Vilniaus barokas. Sunku pasakyti apie gotikinį Vilniaus laikotarpį, nes tik piešinius turime, bet manau ir šis laikas. O dabar turime naują atgimimą: pavyzdžiui, atsirado naujo laikotarpio ženklai – aukštybiniai pastatai“, - pridėjo architektas.


K. Panvevič nuotr./V. Zacharčikas: Vilniaus universitetas ir Generalgubernatūra apie 1866m.