Ar tikrai nėra galimybių statybų sektoriaus paversti saugesniu, o nelaimingų atsitikimų riziką sumažinti maksimaliai? Kodėl mirčių ar sunkių sužalojimų statybų darbų metu dar negalime laikyti retomis išimtimis, o pranešimai apie juos pernelyg nestebina nei specialistų, nei visuomenės? Svarbiausia – kokių priemonių reikia imtis, kad situacija pasikeistų į gerąją pusę?

Visų pirma, reikėtų pabrėžti, kad, priešingai nei galėtų pasirodyti, statybų sektorius – darbų vykdytojai, statybų bendrovės, nėra abejingi esamai situacijai. Dėmesys darbų saugai, žvelgiant į bendrą situaciją, auga, o įmonių investicijos siekiant išvengti skaudžių nelaimių ir užtikrinti darbuotojų saugumą didėja. Kontroliuojančios institucijos taip pat, regis, pro pirštus nežiūri į darbų saugos pažeidimus. Nepaisant to, kasmet turime ne po vieną tragišką atvejį statybų aikštelėje.

Nesusiformavo darbų saugos kultūra

Pagrindinė to priežastis – susiformavusios darbų saugos kultūros, prioritetus saugumui teikiančios tradicijos nebuvimas. Šį trūkumą iš dalies paveldėjome iš sovietmečio, kai į saugumo užtikrinimo priemones statybose buvo žiūrima aplaidžiai. Nors šiandien vadovaujamasi jau visiškai kitais standartais ir procedūromis, disponuojama daug efektyvesnėmis saugos priemonėmis nei anuomet, tačiau vis dar stokojama sąmoningumo, kuris didele dalimi ir lemia pasikartojančius nelaimingus atsitikimus statybų aikštelėse.

Tai rodo ir faktas, kad bent trečdalis nelaimių darbe įvyksta dėl pačių darbuotojų aplaidumo, neatsargumo. Tačiau savo saugumu labiausiai suinteresuoti turėtų būti būtent jie. Net ir esant reikiamoms saugos priemonėms darbuotojai ne visuomet jomis naudojasi arba naudojasi netinkamai, dažnai gerai neįvertina situacijos, nepasveria rizikos, pernelyg pasitikėdami jėgomis stato savo sveikatą ir gyvybę į pavojų. Iš darbuotojų pusės taip pat turėtų būti jaučiamas didesnis spaudimas darbdaviams, jei šie neužtikrina saugių darbo sąlygų, nepasirūpina reikiamomis saugos priemonėmis ar mokymais. Darbuotojas netgi turi teisę atsisakyti dirbti, jei jam neužtikrinamos saugios ir sveikatai nekenksmingos sąlygos.

Vien alkoholio matuoklių nepakanka

Beje, būtent darbuotojų švietimas ir mokymas yra pernelyg dažnai nuvertinami, manant, kad dirbantiesiems tereikia turėti šiokius tokius pagrindus, o kitų žinių jie įgis praktikuodamiesi statybų aikštelėje. Tai klaidingas įsitikinimas – kokybiško ir nuoseklaus mokymosi svarba saugumo situacijos gerinimui yra labai didelė.

Be to, svarbu, kad ir patys mokymai būtų kiek galima labiau orientuoti į saugumo darbo vietoje skatinimą, o ne tik į darbe naudojamų įrankių ar technikos veikimo principų, taikomų metodų perteikimą. Šiuo požiūriu mokymai yra viena iš nelaimingų atsitikimų darbo vietoje prevencijos priemonių, o būtent jos ir yra efektyviausias būdas užkirsti kelią skaudiems įvykiams. Tiesa, kol kas „Cramo“ yra vienintelė iš statybos įrangos nuomos įmonių, įkūrusi mokymo centrą, kuriam licenciją vykdyti formaliojo profesinio mokymo programas išdavė Švietimo ir mokslo ministerija. Tačiau norėtųsi aktyvesnio ir kitų rinkos dalyvių įsitraukimo.

Atsakomybė tenka ir darbdaviams, kurie dažnai apsiriboja ir pasirūpina tik būtinomis, darbo saugos reglamentuose numatytomis, saugos priemonėmis, tačiau stokoja iniciatyvos papildomai rūpintis ir kelti darbų saugos kultūrą, kontroliuoti tinkamą saugumo procedūrų laikymąsi. Šiandien šalia įėjimų į didžiųjų statybos bendrovių statybų aikšteles jau įprasta matyti įrengtus alkoholio kiekio kraujyje matuoklius, plakatus su instrukcijomis ir vaizdine medžiaga, kaip turi atrodyti darbui pasiruošęs darbuotojas, o už saugos priemonių nenaudojimą darbuotojams taikomos nuobaudos.

Vis dėlto be šių sveikintinų priemonių norėtųsi matyti ir daugiau kompleksiškų, nuoseklių, socialiai atsakingą požiūrį demonstruojančių ir į darbuotojų švietimą orientuotų statybos bendrovių veiksmų, kurių dažniausiai nesiimama taupant lėšas.

Darbų sąmata mažinama saugumo sąskaita

Statybos darbų biudžetų mažinimas saugumo sąskaita yra atskira problema, prie kurios sprendimo turėtų prisidėti ir iš tiesų reikalinga Lietuvos statybininkų asociacijos iniciatyva keisti viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą taip, kad konkuruoti kaina mažindami išlaidas darbuotojų saugumui viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujantys rangovai negalėtų. Tokiai iniciatyvai pritaria ir Valstybinė darbo inspekcija. Šiuo metu statybos darbų vykdytojai dalyvaudami viešuosiuose konkursuose jaučia spaudimą pateikti kuo mažesnę darbų sąmatą, o dažnai pirmiausia apkarpoma ar kone visai išbraukiama saugumo priemonių užtikrinimo eilutė.

Naujasis siūlymas įtvirtintų, kad biudžeto dalis saugumui būtų nekintanti ir privaloma. Tokiu būtų užtikrinama, kad statybų bendrovės skirs pakankamai lėšų kokybiškos ir nepasenusios statybų technikos ir įrangos įsigijimui, kuri yra būtina saugiam darbui.

Be abejo, statybų aikštelėse vykdomiems darbams dėl jų specifikos būdingos tam tikros rizikos, kurių visiškai eliminuoti turbūt neįmanoma – visuomet egzistuoja žmogiškasis faktorius, klaidos galimybė, tačiau jas minimizuoti galima ir būtina, norint, kad sužalojimų ir aukų statybų sektoriuje būtų kuo mažiau.

Tam reikia visų suinteresuotų pusių pastangų, tinkamo teisinio reguliavimo, techninių priemonių darbų vietoje bei švietimo ir saugos kultūros ugdymo. Pavyzdžių galėtume ieškoti ir Skandinavijos šalių praktikoje, kur dėmesys net ir menkiausioms detalėms, galinčioms prisidėti prie saugumo užtikrinimo, aukščiausių saugumo standartų įtvirtinimas ir darbuotojų bei darbdavių švietimas leidžia išvengti daugybės sužalojimų ir žūčių statybų sektoriuje.