"Kiek valstybėje tinkuotojų? Atrodo, paprastas klausimas, bet atsakymų nėra. Tai kaip galime planuoti renovaciją? Jei klausčiau - kiek suvirintojų, taip pat nebūtų aišku. Nėra tokios duomenų bazės", - problemą pristatė Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas Dalius Gedvilas.
Statybininkai, jo teigimu, bandė sužinoti, kiek ir kokių specialistų yra Lietuvoje, bet vietoj atsakymų - vien migla, dėstoma dienraščio „Lietuvos žinios" publikacijoje.
Pasak D. Gedvilo, jis kreipėsi į Ūkio ministeriją, "Sodrą", Lietuvos darbo biržą (LDB), bet atsakymų nerado. Jo teigimu, "ir paaiškėjo, kad nėra išvis nei registro, nei kas jį tvarko. Taigi darbo resursų mūsų valstybė neskaičiuoja. Didžiulė klaida, kad lig šiol to nėra. Nežinome nei darbo jėgos nutekėjimo, nei demografinės situacijos pokyčių, nei kaip tai atspindi darbo ištekliai", - sakė D. Gedvilas.
Esą statybininkai, planuodami didelius projektus, nežino, kokiais darbo jėgos ištekliais gali remtis, kokia jų kokybė.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas, nebūtų linkęs pritarti tokiam registrui, nes iki šiol nesupranta, kokia yra jo prasmė.
Pasak jo, "kur rinkoje paklausa, ten statybininkai ir eina - rinkos ekonomikoje pasiūlos ir paklausos dėsnis turi galioti". Kitos valstybės institucijos laikosi nuosaikesnio požiūrio.
Pavyzdžiui, Lietuvos darbo biržos direktoriaus Vido Šlekaičio nuomone, darbo išteklių registras - darbo rinkoje svarbus instrumentas, padedantis spręsti darbo jėgos problemas.
