„Negalima sakyti, kad kas ką nori, tas tą daro. Kadangi nėra bendrai sutartos vizijos, tai priklauso nuo valdininko ar atskiros ekspertų grupės. Išeina, kad vienam atrodo vienaip, kitam – kitaip. Bendro vaizdo neturėjimas kuria chaosą“, – savo požiūrį LRT Radijo laidoje „60 minučių“ dėstė D. Dijokienė.
– Esate sakiusi, kad viena pagrindinių Lietuvos urbanistikos problemų yra ta, kad miestams trūksta bendrų vizijų, kaip jie turėtų atrodyti. Esate minėjusi, kad Lietuvoje prarastas projektavimo žanras. Ką turite omenyje?
– Miestas yra labai kompleksiškas organizmas. Jis, visų pirma, yra žmonės, to miesto gyventojai. Taip pat jis yra fizinė forma: pastatai, pastatų formuojami kvartalai, bendras užstatymas, miesto aikštės, skverai. Visa tai jungiasi į bendrą organizmą. Tam, kad organizmas funkcionuotų, jis turėtų būti kaip sistema, struktūra – vieningas ir vientisas.
Šiuo metu visas urbanistinis projektavimas ir, galima sakyti, urbanistinė veikla yra labiau susikoncentravusi į bendrųjų ir detaliųjų planų rengimą. Jie daugiau sprendžia teisinius klausimus, žemės paskirties klausimus. Tačiau vėlgi tai sprendžiama fragmentiškai, sklypų grupėms, bet nesprendžiama miesto kontekste.
Urbanistines idėjas, kurios parodytų miesto kontekstą ir būtų galima vieningai formuoti jo struktūrą, esame truputėlį praradę.
– Sakote, kad Lietuva yra labiau sklypų urbanistika, bet ne miestų?
– Mūsų žvilgsnis į tai nukrypo ir nuėjome ta linkme. Kol kas mūsų urbanistiką galima vadinti sklypine arba interesų derinimu. Tai daugiau – finansiniai interesai. Pinigų turintys užsakovai perka sklypus ir diktuoja, ką jie norėtų ten daryt. Turėtų būti atvirkščiai. Miestas turėtų turėti savo fizinio veido formavimo viziją. Tada, pagal miesto interesus, būtų galima diktuoti, norintiems investuoti, kur, kaip ir ką galėtume vystyti.
– Kitaip sakant, verslininkas turėtų atsiklausti miesto, žmonių, kurie atsakingi už bendrą miesto vaizdą ir tik tada statyti dangoraižį arba kokį kitą pastatą?
– Ne tai, kad verslininkas turėtų atsiklausti. Miesto politiniame lygmenyje turėtume turėti vizijos vystymo planus, perspektyvas ir kažkokius modelius. Tada atėjusiam verslininkui galėtume pasakyti, kad čia galima daryti vieną, o kitoje vietoje – kitą. Arba, jeigu ateina žmogus su savo idėjomis, iš karto galime parodyti, kurioje vietoje tos idėjos gali būti vystomos.
– Kol kas, Jūsų manymu, kas ką nori, tas tą daro?
– Negalima sakyti, kad kas ką nori, tas tą daro. Kadangi nėra bendrai sutartos vizijos, tai priklauso nuo valdininko ar atskiros ekspertų grupės. Išeina, kad vienam atrodo vienaip, kitam – kitaip. Bendro vaizdo neturėjimas kuria chaosą. Paskui ir atsitinka taip, kad žmonės nustemba, kodėl kažkurioje vietoje išdygo daugiaaukštis arba dangoraižis, nors lyg ir neturėtų jo būti, nes tai gadina miesto veidą.
– Kodėl Lietuvoje susiklostė tokia situacija?
– Aš manau, kad kažkuria prasme tai susiklostė natūraliai. Kai praradome nepriklausomybę pokario metu, kartu su tuo, žmonės prarado ir privačią nuosavybę. Užtat atsirado laisvas planavimas, paneigiantis privačią nuosavybę. Visi miegamieji rajonai neturėjo tos nuosavybės. Kai mes ją vėl atgavome, manau nutiko kaip su alkanu žmogumi, kuris griebia maistą, kurio anksčiau neturėjo. Užtat esame nuėję ta linkme. Tai nėra kažkas išskirtinio. Daugelyje posovietinių šalių taip atsitikę.
– Per konferenciją matėme, kaip gerinti, perprojektuoti Ukmergės gatvę, nes tai yra svarbi transporto arterija, skiria tris mikrorajonus Vilniuje, matėme, kaip gražinti Geležinkelio stoties ir Naujininkų rajono pusę. Kaip suprantu, idėjų yra daug. Nuo ko priklauso, kad tos idėjos būtų įgyvendinamos? Kokios galimybės?
– Aš manau, kad priklauso nuo miesto savivaldybės politinės valios. Jeigu savivaldybė iniciuotų projektų, specialiųjų planų rengimą arba konkursus, tai tos idėjos išvystų dienos šviesą ir galėtų tapti reglamentuojančiais dokumentais. Tokiu keliu galima valdyti miesto plėtrą.
– Valios šiuo metu nėra?
– Mes su studentais tai labiau sprendžiame akademiniame lygmenyje. Žinoma, apie tai kalbame konferencijose, skelbiame. Pavyzdžiui, ir į šį renginį mus pastebėjo ir pakvietė. Galima sakyti, kad tai yra politinė valia, nes buvo noras supažindinti, parodyti žmonėms, kaip mes galime formuoti fizinį miesto organizmą. Manau, kad nėra taip, kad valios apraiškų visiškai nebūtų. Jos kartais iškyla, paskui vėl nugrimzta užmarštin. Neturime tendencijos, kad jos būtų nuoseklios ir metodiškos.
