Permainoms pasiruošę?
Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto, ilgus metus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiuoju architektu dirbusio Mindaugo Pakalnio vertinimu, šiuo metu matomas viešųjų erdvių gaivinimo proveržis: „Daugelį metų architektai visą dėmesį skyrė pastatams: kad šie būtų gražūs, patogūs, pamiršdami, jog mieste ne mažiau svarbi viešųjų erdvių sistema. Juk patrauklios viešosios erdvės traukia jaunus, kūrybingus žmones, skatina miestus konkuruoti.“
Miesto antropologė, tarpdisciplininės miesto studijų ir kūrybinių iniciatyvų platformos „Laimikis.lt“ kūrėja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo komunikacijos katedros doc. dr. Jekaterina Lavrinec žurnalui „Statyba ir architektūra“ taip pat aiškino, kad tam, jog viešosios miesto erdvės sėkmingai funkcionuotų, nebeužtenka skirti lėšų aikštei išbetonuoti ar apšvietimui skvere įrengti. Miestiečiams nebepakanka ir švarios bei tvarkingos vietos mieste. Viešųjų erdvių funkcijos modernėja, tokios vietos tampa savotiškais bendravimo tinklais.
„Mes su džiaugsmu prisimename miestus, kuriuose patogu vaikščioti, ilsėtis ir dirbti, kurių viešosiose erdvėse yra įdomių, netikėtų, interaktyvių elementų, miestus, kurių gyventojai yra malonūs. Į tokius norisi grįžti“, – kalbėjo J. Lavrinec.
Ar sostinė lygiuojasi į tokius miestus? Architekto-urbanisto M. Pakalnio nuomone, Vilnius drąsėja. Štai praėjusiais metais vilniečiams grąžintas rekonstruotas Bernardinų sodas (buvęs Sereikiškių parkas). Skeptikai reiškė nepasitenkinimą, esą po rekonstrukcijos bus prarastas parko autentiškumas ir dvasia. Dalis gailėjo medžių tikindami, kad parkas vertingas tiek, kiek jų yra, o ne kaip atvira ir uždara erdvė, ne kaip tam tikra estetinė kokybė. Tačiau parką atidarius skeptikų balsai pritilo. „Tokie projektai kaip Bernardinų sodas rodo, kokios svarbios miestiečiams yra viešosios erdvės, kaip įmanoma sukurti didžiulę vertę miestui“, – įsitikinęs architektas-urbanistas M. Pakalnis.
Želdynų priežiūrai – nepakankamai dėmesio
Šią problemą dar prieš kelerius metus „Statybai ir architektūrai“ įvardijo ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila. Pašnekovo įsitikinimu, želdynų tvarkymo problemos prasidėjo ne šiandien. „Deja, daugeliu atvejų turime ne kokį nors XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir, blogiausia, dešimtmečiais išmanančių bei suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus“, – kalbėjo pašnekovas.
Ko gero, rasime vos vieną kitą Lietuvos miestą ar miestelį, kurio viename iš centrinių skverų ar parkų dar ir šiandien neaugtų kadaise per tankiai susodintų dygiųjų eglių trijulės, iš kurių viena ar dvi nustelbtos, kreivos, apdžiūvusiomis šakomis, o veša tik viena. Tokia kompozicija – akivaizdus pavyzdys to, kad pasodintos eglaitės ne vieną dešimtmetį niekam nerūpėjo.
„Liūdna, kad ši tradicija vis dar turi gilias šaknis, nes ir naujai įrengti želdynai, sutvarkytos vietos labai greitai pamirštami, t. y. pamirštama juos tinkamai prižiūrėti. O nesilaikant šios prievolės neverta tikėtis, kad želdynas atrodys gerai. Kartais tenka pastebėti, kad net netobulai suprojektuotas, bet gerai prižiūrimas želdynas bendra estetine verte stipriai pranoksta blogai prižiūrėtą tobuląjį“, – sakė A. Skridaila.
M. Pakalnis antrino pašnekovui: dar visai neseniai kokybiškai įrengtų žaliųjų erdvių sostinėje buvo palyginti mažai. Šiuo metu sutvarkytas Ozo parkas, Bernardinų sodas, parengti projektiniai Misionierių sodo sutvarkymo siūlymai. Želdynai priešais buvusį „Kronikos“ kino teatrą, taip pat Vingio parkas laukia tvarkybos darbų.
Viešųjų erdvių turinys – bendruomenių iniciatyvos
Europoje rūpinimasis viešosiomis erdvėmis, anot M. Pakalnio, įprastai būna savivaldos prioritetų sąrašo viršuje. Pavyzdžiui, Kopenhagoje netgi sukurta viešųjų erdvių tvarkymo programa, savivaldybė kryptingai dirba, kad po 20 metų turėtų tokių erdvių tinklą.
Architektas viliasi, kad ir Lietuvoje situacija keičiasi į gerąją pusę. „Man atrodo, kad Bernardinų sodo projektas – savotiškas priminimas, kad viešųjų erdvių priežiūrai biudžete būtina numatyti lėšų. Iki šiol buvo taupoma, pavyzdžiui, negenint medžių. Ir Vilniuje planuojama sukurti parkų sistemą, mat jie apjuosia sostinę. Ne stiklo pilimis ir nacionaliniais stadionais, bet ir tvarkant viešąsias erdves galima sukurti daug didesnę kokybę“, – apibendrino pašnekovas.
J. Lavrinec linkėtų, kad valdžios kabinetuose svarstant viešųjų erdvių tvarkymo projektus daugiau dėmesio būtų skiriama bendruomenių iniciatyvoms: „Po rekonstrukcijos daugelyje miestų atsiranda tvarkingų ir sterilių erdvių be gyvybės ženklų. Miestiečių veikla yra laikoma turiniu, kuris užpildo tuščią erdvę. Tipiškos viešųjų erdvių organizavimo klaidos, kurių rezultatas yra deaktyvuotos erdvės, buvo išanalizuotos urbanistų dar septintajame dešimtmetyje, tačiau išvadų nepadaryta.
Viena paplitusių klaidų – želdinių iškirtimas pamirštant, kad laisvė pasirinkti tarp saulėtų vietų ir šešėlių leidžia viešojoje erdvėje užsibūti ilgesnį laiką. Rekonstruojant viešąsias erdves neretai panaikinami nusistovėję naudojimosi tomis erdvėmis scenarijai, kurie formuojasi keletą metų. Pavyzdžiui, dar prieš penkerius metus pievelė prie Baltojo tilto Vilniuje buvo naudojama tik aitvarų mėgėjų, ir tik prieš porą metų miestiečiai čia pradėjo organizuoti iškylas. Vis dėlto tokie spontaniškai susiformavę vietos naudojimo būdai (arba ritualai) yra trapūs.“
Sostinėje – japonų kultūros apraiškos
„Vilnius kadaise buvo ąžuolų giria – vaidilutės čia kūreno ugnį. Vėliau įsitvirtino vienuolyno sodų kultūra, dvarų kultūra, dabar atnešama japoniškų sodų kultūra. Tai neišvengiamas miesto veido kitimas“, – komentavo pašnekovas.
Vilniuje, pripažino jis, dar labai daug nesutvarkytų bendrojo naudojimo erdvių. Bendrajame plane tokios vietos pažymėtos žaliai, tačiau realybėje ten auga trys krūmai ir viksvos. „Japoniško sodo idėjai įgyvendinti buvo rasta erdvė, svarbi miestui. Tai buvusi senosios Neries vagos dalis, kurios atkūrimas buvo sena svajonė“, – projekto pradžią priminė M. Pakalnis.
Vilniaus japoniško sodo koncepciją parengė pasaulinio lygio Japonijos kraštovaizdžio architektai tėvas ir sūnus Shiro Nakane bei Yukihiro Nakane. Minėta Vilniaus japoniško sodo koncepcija 2013-ųjų balandį buvo pristatyta miesto savivaldybei ir Vilniaus rotušėje visuomenei.
Viešosios įstaigos „Vilniaus japoniškas sodas“ direktorė Laimutė Velionaitė pasakojo, kad šiuo metu ieškoma lėšų techniniam japoniško sodo projektui parengti. Tuomet bus galima prašyti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos.
Tvarkosi ne tik sostinė
Architektas-urbanistas M. Pakalnis pastebi, kad ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose miesteliuose žmonės noriai tvarkosi aplinką. Tiesa, kai kurie mažesni miestai gavę ES paramą pridarė su savo viešosiomis erdvėmis keistų dalykų. Pirmiausia – per viešuosius pirkimus įsigiję vienodų, bet jiems visiškai netinkamų objektų, pavyzdžiui, mažosios architektūros elementų.
„Miesteliai turi savo istoriją, tradicijas, tik reikia supratimo, ką ir kodėl darai. Jei požiūris formalus, tada nupirkai suoliukų, šviestuvų, ir viskas tuo baigiasi. Bet jei atsakingai žiūrima į istoriją, stengiamasi kuo labiau ją atgaivinti“, – kalbėjo architektas.
2012 metais Marijampolėje baigtas rekonstruoti dar sovietmečiu įrengtas Poezijos parkas. Marijampolės savivaldybės vyriausiasis architektas Vladas Vilkauskas pabrėžė, kad pabaigus rekonstrukcijos darbus parkas pagyvėjo: jame pagausėjo ir lankytojų, ir vykstančių renginių. Marijampolėje sutvarkytas ir dar vienas – Vytauto – parkas. Parkai, esantys miesto pakraštyje, anot V. Vitkausko, prižiūrimi, tvarkomi, tačiau kol kas nerekonstruoti.
Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyresniajai specialistei Jūratei Paragytei parkai irgi atrodo itin svarbūs miesto įvaizdžio formavimo elementai. Miesto plane numatyta 12 parkų, šiuo metu įrengti keturi.
Miesto plėtros planuose parkus prie upelių ir ežerų nutarta išdėstyti taip, kad žalieji plotai jungtųsi vienas su kitu ir keliautų per visą miestą.
