Po bokštų dvynių griūties ir pasaulinės finansų krizės Vakarai į dangų raižančius pastatus pradėjo žiūrėti skeptiškiau, o į juos investuoti pasyviau. Vis dėlto dėl patobulintų statybinių medžiagų ir technologijų bei permainų finansų sektoriuje dangoraižių erą keičia daugiau nei 600 m aukščio megadangoraižiai su juose įrengtais prekybos centrais, mokyklomis, parkais, biurų ir gyvenamosiomis patalpomis.
2012-ųjų pradžioje JAV stovėjo 533 dangoraižiai, aukštesni nei 150 m, JAV buvo daugiausia tokių pastatų turinti šalis. Prognozuojama, kad 2020-aisiais Jungtinėse Valstijose dangoraižių skaičius artės prie 600, o šiandien antroje vietoje esančioje Kinijoje dangoraižių skaičius nuo 470 išaugs beveik trigubai ir viršys 1 300!
Dangoraižių bumas jaučiamas ir Viduriniuose Rytuose. Pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šalyje, teturinčioje kiek daugiau nei 8 mln. gyventojų, yra per 250 dangoraižių, o sostinėje Dubajuje įsikūręs ir aukščiausias pasaulio pastatas – Burj Khalifa (828 m).
Dangoraižių radimąsi ribojo ne architektų fantazija, bet medžiagų atsparumas ir jų savikaina. Pavyzdžiui, 1893 m. baigtas statyti tuomet aukščiausias Čikagos pastatas Monadnock tegalėjo būti 46 m aukščio, nes aukštesnį statyti iš plytų buvo tiesiog finansiškai beprasmiška. Didesnis pastato aukštis būtų lėmęs storesnes sienas, o jos būtų sumažinusios plotą biurų nuomai. Norint statyti aukščiau, teko išmokti naudoti kitas medžiagas, pavyzdžiui, plieną.
Dar visai neseniai pastatai, viršijantys 600 m aukštį (tai yra dukart aukštesni nei Eifelio bokštas ar Vilniaus televizijos bokštas), tiesiog neegzistavo, bet 1 km aukštį viršijančių dangoraižių iki 2025-ųjų turėsime net aštuonis. Tad esminis klausimas jau nebe tas, kiek aukštai galime, bet kokius aukštus dangoraižius verta statyti, kad jie finansiškai atsipirktų.
Kinijos svajonės
Esant tokiai taršai net rūkyti sveikiau nei būti kieme. Prie to pridėkime sparčiai augantį šalies gyventojų skaičių (neseniai atsisakyta vieno vaiko politikos) ir gausime situaciją, kurios vien tik reformuojant energetikos sektorių išspręsti neįmanoma.
Pirmas kinų žingsnis – gyventojų koncentracijos didmiesčiuose mažinimas plėtojant mažesnius miestus ir statant naujų. Bet tai nelabai pasiteisino, mat paskubomis suręsti miestai tapo miestais vaiduokliais. Nors visi norėtų gyventi, kur gamta gražiausia, kur žmonių mažiau ir tylos netrikdo automobilių ūžesys, juk niekas nesiveržia į tundrą, kur žmonių nesutiksi savaitėmis, nes toli nuo finansų oazių sau gyventi gali leisti tik visiški atsiskyrėliai arba turtuoliai su sraigtasparniais. Tad Kinija, lygiai taip pat kaip ir visas pasaulis, susidomėjo megapolių idėja ir nusprendė „perspjauti“ Tokiją su 37 mln. gyventojų (daugiau nei iš viso žmonių Kanadoje) – sujungti Pekino ir Tiandzino miestus ir sukurti vieną supermiestą su 260 mln. gyventojų!
Tam, žinoma, būtų prijungiami ir aplinkui esantys miestai bei priemiesčiai. Pirminis planas – du didieji miestai po 100 mln. gyventojų ir aplinkiniai mažesni miestai su 10–25 mln. gyventojų. Tokiam planui įgyvendinti ir žmonėms leisti patogiai susisiekti reikalingas milžiniškas, tūkstančius kilometrų besitęsiantis metropolitenas ir greitųjų traukinių tinklas.
Bet megapoliai nesprendžia užterštumo problemos, tad Kinija žengia dar toliau ir žada statyti megapastatus. Jie ne tik viršys 1 km aukštį, gyventojus aprūpins energija ir švariu vandeniu, apsaugos nuo spinduliuotės ir mažins akustinę taršą, bet ir funkcionuos kaip milžiniški plaučiai, valantys aplinką, bei primins kadaise pražuvusius kabančiuosius Semiramidės sodus, nes juose augs maistas miesto gyventojams.
Pirmi du tokio tipo pastatai turėtų atsirasti Uhano mieste, juos suprojektavo Didžiosios Britanijos bendrovė „Chetwoods“ ir padarė panašius į matytus kokiame nors fantastiniame filme. Tikimasi, kad jie filtruos Uhano orą ir vandenį, naudos biomasę, kaups saulės, vėjo ir vandens energiją. Maisto produktai augs didžiuliame vertikaliajame sode, virš jo bus renkamas lietaus vanduo ir t. t.
Projekto įgyvendinimas turėtų viršyti 1,2 mlrd. JAV dolerių kainą, tačiau svarbiausias klausimas, į kurį dangoraižių architektai neieškojo atsakymo, – ar už 1,2 mlrd. JAV dolerių nepavyktų visame regione sumažinti gamyklų ir elektrinių taršos, pavyzdžiui, pristačius filtrų, įdiegus naujųjų technologijų ir pan.? Ir taip pasiekti tokį efektą, kad gyvenimo kokybė pagerėtų gyvenant ant žemės, o ne danguje?
Kita problema – dalies miesto gyventojų perkėlimas į dangoraižį gal ir skamba patraukliai, ir gal išties net atsirastų tų, kurie visą savo gyvenimą nugyventų 1 km aukštyje: į darbą, parduotuvę ar pasiimti vaikų iš darželio keliautų į skirtingus aukštus, tačiau praktiškai dar niekas tokio gyvenimo būdo nėra bandęs.
Todėl sunku pasakyti, kaip jausis 30–40 tūkst. žmonių, kurie taps dangoraižio gyventojais. Nes juk suderinti ir patenkinti visų interesus bus labai sunku. Todėl jei šio projekto tikslas – kad viskas būtų po ranka, kyla klausimas, ar tas pasirinkimas tarp tų pačių restoranų, parduotuvių, laisvalaikio leidimo formų, švietimo įstaigų ar darželių tikrai visus tenkins? Tikėtina, kad ne, vadinasi, reikės palikti pastatą. Tačiau gali būti, kad būtent dėl šios priežasties ir statomi du pastatai, kad ieškantieji įvairovės galėtų užsukti pas kaimynus.
Realybė, žlugdanti svajones
Pastačius dangoraižį, jo kaimynystėje gyvenimas pakinta. Pavyzdžiui, Londono gyventojai neapsidžiaugė, kai pastebėjo, kad naujasis dangoraižio Walkie Talkie fasadas koncentruoja saulės spindulius ir dėl to aplink jį pradėjo tirpti asfaltas bei automobilių padangos. Naujai iškilęs dangoraižis – tai ir šešėlis gatvėje, o kartais ir didesni šalto vėjo gūsiai.
Gal tai ir naudinga Viduriniuose Rytuose, kur kepina karštis, bet Europoje ar toje pačioje Kinijoje tai sukelia papildomų problemų žiemą.
Pavyzdžiui, Niujorke esantis Empire State Building, suplanuotas kaip oro stotis tarpukariu skraidžiusiems tarpžemyniniams dirižabliams ir baigtas statyti 1931 m., kainavo (šių dienų kainomis) 500 mln. JAV dolerių. Tačiau pastatas ne kartą remontuotas (į jį irgi buvo įsirėžęs lėktuvas, ir dar bombonešis!), 2010 m. vykdytos renovacijos kaina – 550 mln. JAV dolerių. Tad neprabėgus nei 100 metų dangoraižio savikaina padidėja daugiau nei dukart. Belieka spėti, kiek padidėtų megadangoraižio savikaina. Manoma, kad ji būtų dviguba vos po 50 metų, mat jai įtakos turėtų ne tik infliacija, bet ir darbuotojų mokymas dirbti senovinėmis statybos technologijomis, kurios bus nebenaudojamos prabėgus penkiasdešimtmečiui.
Kitaip nei JAV, kur daugiausia dangoraižių stovi didžiuosiuose miestuose, ar Viduriniuose Rytuose, kur megadangoraižiai statomi sostinėse, Kinijos dangoraižiai (80 proc. jų) statomi tik vidutinio dydžio (šalies mastu) miestuose, kurių savivaldybės nėra pačios turtingiausios. O tai gali būti problema, mat egzistuoja toks prakeiksmas, kurį dar 1999 m. paskelbė Andrew Lawrence’as: ten, kur suaktyvėja dangoraižių statyba, keletą metų pavėlavęs iškart atslenka ir nuosmukis.
Per ateinančius penkerius metus Kinija į dangoraižių statybą jau bus investavusi 281 mlrd. JAV dolerių, dalis išleistų pinigų jau neatsipirko. Liūdniausias pavyzdys – Tiandzino mieste turėjęs atsirasti vadinamasis kinų Manhatanas – finansų rajonas su 47 dangoraižiuose įsikūrusiais bankais, investicijų bendrovėmis ir t. t. Bet vietoj to – 47 apleisti, pridulkėję, niekam nenaudojami pastatai.
Eros po naftos miestai
Tad gal pasaulį nuo taršos gelbėti reikia ne megadangoraižiais, bet žaliaisiais miestais, dygstančiais Viduriniuose Rytuose? Paradoksalu, bet viena daugiausia naftos išgaunančių tautų pati nenori jos vartoti, o už naftą gautus pinigus investuoja į net 76 aplinką tausojančius žalius projektus, vertinamus 26 mlrd. JAV dolerių. Netolimoje ateityje bus dar 1 350 tokių projektų!
Saudo Arabijos karališkoji šeima labai pritaria žaliųjų miestų statybai, o princas Turki Al Faisalas Al Saudas tikisi, kad visi miestai jo gimtojoje šalyje taps 100 proc. žali jam dar gyvam esant. Pirmas toks miestas bus Meka. Įdomu ir tai, kad Saudo Arabijos miestuose energijos, gaminamos saulės ir vėjo jėgainėse, turėtų pakakti ne tik patiems apsirūpinti, bet ir šalims kaimynėms parduoti.
Jei norite išvysti ateities miestą šiandien, keliaukite į vis dar statomą Masdarą – miestą už 17 km į pietryčius nuo Jungtinių Arabų Emyratų sostinės Abu Dabio. Britų architektų bendrovės „Foster + Partners“ suprojektuotas miestas naudos tik saulės energiją ir kitus atsinaujinančius išteklius, nekaups šiukšlių ir neišmes anglies dioksido, nes jame draudžiama važinėtis automobiliais ir plėtojama elektra varoma viešojo transporto sistema, kurios nemaža dalis – viešieji elektromobiliai. Statyba vyksta keliais etapais, antrasis turėtų baigtis kitais metais, o miestas bus baigtas statyti iki 2025-ųjų.
Masdare planuoja įsikurti Tarptautinė atsinaujinančių išteklių energetikos agentūra. Jis taip pat taps verslo inkubatoriumi – jame kursis į žalias idėjas, ekologiškus produktus ar paslaugas orientuotos verslo bendrovės ir startuoliai. Bendrovė „Siemens“ stato dangoraižį, kuriame dirbs apie 800 žmonių, o šio pastato energijos ir vandens suvartojimas bus apie 50 proc. mažesnis nei bet kurio biuro pastato, egzistuojančio šiandien. Ten pat įsikurs ir Masdaro mokslo bei technologijų institutas, dalis kitų Jungtinių Arabų Emyratų tyrimo institucijų.
Apibendrinant norisi pasakyti, kad nors Kinijoje pasirinktas prastesnis būdas nei Viduriniuose Rytuose, kur statomi žalieji miestai su vos keliais megadangoraižiais, reikia įvertinti ir tai, kad Jungtiniai Arabų Emyratai atsikovoja gyvenamą plotą iš dykumos, o Kinija dėl augančio gyventojų skaičiaus tiesiog neturi kitos išeities – jai telieka megapoliai ir megadangoraižiai.
Tad galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva neturi nei problemų su dykumomis, nei milijardo gyventojų, todėl galime kokybiškai susitvarkyti gyvenimą ir nedidelėmis investicijomis mažinti taršą. Apie tai dažnai galima pagalvoti pakeliui į darbą stovint spūstyje, kuri iš šono atrodo kaip nuolat rūkstantis ir anglies dioksidą gaminantis konvejeris.
