Dėl to reikalavimas techniniams prižiūrėtojams draustis civilinės atsakomybės draudimu buvo kuriam laikui atidėtas, tiksliau – trims mėnesiams. Per tą laiką Lietuvos centrinis bankas turėjo parengti draudimo taisykles. Ir nors jos buvo parengtos, naujas produktas draudimo kompanijų nesužavėjo.
Buvo keista, kodėl draudimo kompanijos kratosi naujos draudimo rūšies. Susitikęs su kompanijų projektų vadovais mėginau aiškintis, kodėl turint įstatymą ir nemažai potencialių klientų nenorima siūlyti jiems draustis. Draudikų atsakymas buvo labai paprastas: atsakingi asmenys dirba pernelyg neatsakingai, o tokius draudžiant galima ir bankrutuoti.
Akivaizdu, kad techninių prižiūrėtojų rinkoje yra per daug, išduotų atestatų skaičius siekia keliasdešimt tūkstančių. Yra ir tokių techninių prižiūrėtojų, kurie anksčiau su statybomis maža ką bendra turėjo, bet sugebėjo išlaikyti egzaminus ir gauti atestatą. O šis neatspindi kompetencijos ir nereiškia, kad žmogus gali atsakingai dirbti.
Rizikingo produkto draudimas turėtų būti brangus. Keista, kad Lietuvoje privalomuoju techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimu draudžia tik viena įmonė. Jokios konkurencijos!
Minimali draudimo suma – 150 tūkst. litų. Iš pradžių įmokos nebuvo labai didelės, apdrausti techninį prižiūrėtoją vienam objektui užtekdavo ir 3 tūkst. litų. Dabar jau ir dešimties tūkstančių nebeužtenka. Tačiau sutikčiau dar brangiau mokėti už ramų miegą.
Standartinėse draudimo sutartyse numatyta, kad kompensacija būtų išmokama tik įvykus avarijai. Jeigu taip atsitiktų, techninis prižiūrėtojas iš savo kišenės nuostolių nepatirtų – juos užsakovui atlygintų draudimo išmoka.
O jeigu avarijos neįvyksta, tačiau pastebima klaidų, kurias būtina ištaisyti norint jos išvengti? Čia jau susidaro bemaž anekdotinė situacija. Štai vienas pavyzdys – liejant konstrukcijas buvo netinkamai paruošta armatūra. Tai nebuvo padaryta tyčia – tiesiog taip nutiko. Paruošus armatūrą viskas buvo nufotografuota, užfiksuota, tačiau tuomet klaida nebuvo pastebėta. Ji išaiškėjo konstruktoriui nuotraukas peržiūrėjus dar kartą, nors jau buvo išlietas betonas.
Akivaizdu – perdanga neatitinka reikalavimų. Nors galima atlikti naujus skaičiavimus ir svarstyti, ar ji laikys numatytas apkrovas, niekas tokiais atvejais nenori prisiimti atsakomybės. Tuomet svarstomas klausimas dėl perdangos išardymo ir naujos išliejimo. Užsakovas jau patiria nuostolių, dėl kurių atsakomybę prisiima techninis prižiūrėtojas. Nuostolius galėtų padengti draudimas. Tačiau draudimo kompanija jų nedengia, nes neįvyko avarijos – jai tiesiog užbėgta už akių.
Kaip pasielgtų apsukresni, tačiau atsakomybę jaučiantys rangovai ir techniniai prižiūrėtojai? Jie paprasčiausiai imituotų avariją, dirbtinai sulaužytų perdangą, kurią vis vien reikia ardyti, ir tikėtųsi gauti draudimo išmoką. O atsainiai žiūrintys rangovai ir techniniai prižiūrėtojai galbūt apsimestų nieko nepastebėję, o jeigu įvyktų avarija – nuostolius padengtų draudimo išmoka. Tik tokiu atveju padariniai gali būti kur kas liūdnesni, nes nežinia, kada avarija įvyktų, ar nepareikalautų žmonių aukų.
Todėl draudimo sąlygose reikėtų numatyti, kad būtų draudžiamos ir profesinės klaidos, kurių tikrai pasitaiko. Tuomet nebūtų užsimerkta prieš klaidas bijant, kad darbus iš naujo reikės perdaryti patiriant nuostolių. Kitaip techninis prižiūrėtojas stengsis nuslėpti klaidas, kol galiausiai įvyks nelaimingas atsitikimas.
Štai dėl to, kad būtų draudžiamos techninių prižiūrėtojų profesinės klaidos, galima mokėti didesnes įmokas ir jaustis ramiai. Nes techniniam prižiūrėtojui kartais būna sudėtinga pamatyti visus netikslumus ar klaidas, ypač kai statybininkai raginami dirbti kuo greičiau. Techninis prižiūrėtojas statybose yra savotiškas stabdys, nes jam reikia įvertinti, ar viskas padaroma teisingai. Reikia suprasti, kad lėkti be stabdžių pavojinga, netruksi atsimušti į pirmą pasitaikiusią tvorą.
Kartu kyla klausimas: ar ne per daug yra techninių prižiūrėtojų? Pastaruoju metu atestatų suteikimo tvarka yra sugriežtinta, reikia daug pasimokyti norint gauti teisę būti techniniu prižiūrėtoju. Bet teoriją išmokti yra viena – būtina ir praktika.
Riziką padėtų sumažinti ir techninio prižiūrėtojo profesinių klaidų draudimas, išduotas ne įmonėms, t. y. juridiniams asmenims, bet fiziniams asmenims. Jeigu ateitų žmogus, norintis įsidarbinti techniniu prižiūrėtoju, turintis atestatą ir 300 tūkst. litų profesinių klaidų draudimo polisą, ilgai nesvarstydamas tokį priimčiau ir jausčiausi ramus. Tokio dydžio sumai draudimo polisas išduodamas tik ilgą laiką klaidų nepadariusiems specialistams. Suprantama, tokio techninio prižiūrėtojo, už kurio klaidą draudikas sumokėjo išmoką, draudimo įmoka turi didėti, o vertė rinkoje kristi. Tačiau apie draudimo polisą fiziniams asmenims dar lieka tik pasvajoti.
Natūralu ir žmogiška, kad techniniai prižiūrėtojai neišvengia klaidų. Būtų teisinga, kad jų civilinės atsakomybės draudimas būtų panašus į vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą. Ir nors iš pradžių buvo prieštaraujančiųjų ir tam, dabar turbūt visi lieka patenkinti įvykus eismo įvykiui, ypač jeigu nenukenčia žmonių.
Keista, kad Lietuvoje veikiančios draudimo kompanijos neteikia draudimo produktų, kuriuos savo klientams siūlo jų pagrindinės kompanijos užsienio šalyse. Dar keisčiau, kad draudimo kompanijos civilinės atsakomybės draudimo polisus techniniams prižiūrėtojams išduodavo, kol šis draudimas nebuvo privalomas.
Manau, visas mechanizmas geriausiai veiktų tuomet, jeigu statybininkai ir techniniai prižiūrėtojai galėtų prisiimti realią, asmeninę atsakomybę, o ne deklaruojamą. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius tai įvardijo kaip nuoširdžią atsakomybę.