Finansavimo prašė aštuonerius metus
Per kelerius metus 110 hektarų plote iškilo 17 įvairios paskirties statinių. Vasaroti prezidento šeima į dvarą Lėno ežero pakrantėje, pavadintą Užugirio kiemu, pirmą kartą atvyko jau 1937 metais. Po 1940-ųjų dvaras buvo nacionalizuotas, bet, nors ir apdraskytas, išliko ilgus dešimtmečius. Specialistai pabrėžia, kad tebegyvuoja jis tik todėl, kad visą laiką buvo eksploatuojamas: dvaro pastatais naudojosi kelios gydymo įstaigos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę iki pat dvaro restauravimo darbų pradžios vasaromis čia vykdavo skautų stovyklos.
Dėl pirmojo Lietuvos prezidento dvaro atgaivinimo Ukmergės rajono savivaldybės specialistai sunešiojo daug porų kurpių. „Savivaldybė vertina A. Smetonos dvarą kaip svarbų objektą ne tik Ukmergei, bet ir Lietuvai, valstybės istorijai“, – sakė Ukmergės rajono savivaldybės Strateginės plėtros ir investicijų skyriaus vedėja Rima Boškevičienė. Bet taip, ko gero, buvo galvojama ne visose šalies valdymo įstaigose – prireikė stirtų dokumentų ir aštuonerių metų, iki savivaldybė sulaukė žinios apie skirtą finansavimą. Rajono savivaldybė dar 2004–2005 metais parengė investicinį ir techninį Užugirio kiemo atgaivinimo projektus, pateikė dokumentus Europos Sąjungos (ES) struktūrinei paramai gauti, tačiau prašymas nė nebuvo svarstomas, nes rajono savivaldybė neturėjo dvaro nuosavybės teisių.
2008 metais paskelbus naują kvietimą europinei paramai gauti, Sveikatos apsaugos ministerija perdavė pastatus savivaldybei, o ši pateikė naują paraišką. Tais pat metais projektas buvo įtrauktas į Valstybės planuojamų turizmo projektų sąrašą. Teko iš naujo rengti investicinį projektą, daryti techninio projekto korektūrą, nes ankstesni dokumentai buvo pasenę. Tačiau ir ši paraiška buvo atmesta. Iki 2011 metų savivaldybė toliau atakavo visas įmanomas ir neįmanomas ministerijas, Seimo narius. Bet kol Užugirio kiemo likimas neparūpo kartą apžiūrėti pirmtako dvarą užsukusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei, visi reikalai, pripažino savivaldybės atstovai, strigo. Tik prieš kelerius metus ukmergiškiai gavo žinią, kad iš ES struktūrinių fondų dvarui atkurti bus skirta 5 mln. litų. Tada 1 mln. litų pridėjo ir savivaldybė, darbai pajudėjo.
Restauravo rūmus ir oficiną
Vienas svarbiausių – tolesnio pritaikymo klausimas, į kurį kartais sunkiai atsakymo ieško restauruoti dvarus planuojantys savininkai, šiuo atveju buvo išskaidytas į kelis etapus. Apsvarsčius keletą galimybių, apsispręsta, kad pagrindiniuose rūmuose turi atsirasti pirmajam Lietuvos prezidentui skirta ekspozicija, o tarnų gyvenamajame name – oficinoje, kitaip vadinamoje kumetynu – viešbutis ir kavinė. Kaip tik šiuodu restauruoti pastatai ir atvėrė duris didžiosios dvaro atidarymo šventės proga.
Aštuoneri metai, kuriuos užtruko lėšų paieškos, dvarui buvo skausmingi. Nuo pirmojo projektavimo etapo iki rangos darbų pirkimo situacija dvare smarkiai pasikeitė, pasakojo dvaro tvarkybos generalinio rangovo – statybos įmonės „Struktūra“ – technikos direktorius Vladas Petrauskas. Kadangi tuo laiku nebuvo užtikrinta reikiama dvarvietės apsauga, dingo dalis autentiškų detalių. Daugelį paveldo objektų tvarkiusiai Kauno įmonei buvo patikėta pasirūpinti trimis objektais: pagrindiniais rūmais, oficina ir inžineriniais tinklais su dalies teritorijos sutvarkymu.
Pagrindiniame pastate darbus pradėję rangovai terado dvejas duris. Jas buvo pasirūpinta restauruoti, pagal pavyzdį atkurtos ir likusios. Per tuos kelerius metus iki darbų pradžios išvogtos net žalvarinės langų rankenėlės – meistrai jų terado 24-ias. Vagišiai spėjo išrinkti ir beveik visas krosnis – iš autentiškų koklių pavyko atstatyti tik vieną, buvusią prezidento miegamajame. Likusios atkurtos, anot V. Petrausko, beveik vienas prie vieno, tiesa, neslepiant, kuri sena, kuri – nauja. A. Smetonos darbo kambaryje atkurtas ir didžiulis židinys.
Žodžiu, bendrovei „Struktūra“ teko papildyti darbų sąrašą nei projektuotojų suplanuotais, nei rangos sutartyje numatytais darbais, rengti papildomus viešuosius pirkimus ir sykiu apgailestauti dėl užsitęsusio restauravimo darbų pabaigos laukimo.
Iškalbingos autentiškos detalės
V. Petrauskas. – Taip ir sutvarkėme: nuskutome laiptus ir nulakavome.“
Autentiški liko ir mediniai turėklai, ir vadinamieji ūkio laiptai. Tik kelis skydus teko pakeisti ir ąžuoliniame tambūre. O štai iš po linoleumo išlaisvintas parketas tik atrodė geros būklės – pradėjus tvarkyti paaiškėjo, kad daugumoje vietų, ypač patalpų viduryje, jis visiškai susidėvėjęs, kai kur vos kelių milimetrų storio ir, matyt, kaip tik todėl dar sovietmečiu uždengtas.
„Surinkome geriausius gabaliukus iš pakraščių, palopytas autentiškas parketas liko prezidento miegamajame kambaryje ir dar mažame plotelyje prie pagrindinių laiptų, kitur paklotas naujas“, – pasakojo V. Petrauskas. Autentišką parketą dvaro lankytojai galės pažinti pagal linoleumo, sandūrų vietose vandens paliktas žymes. „Vanduo, matyt, prasiskverbdavo plaunant grindis, tose vietose parketas pajuodęs. Taigi matyti ir kaip linoleumas buvo suklotas, ir kaip vinimis prikaltas. Tokios istorijos žymės“, – replikavo „Struktūros“ specialistas.
Fasadą puošia išraiškingi langai
Medines duris ir langus restauruotiems dvaro pastatams gaminusios įmonės „Saloža“ direktorė Vitalija Skarupskienė pasakojo, kad langai šiuo atveju buvo sunkioji užduoties dalis. Kaip ir visas pastatas, durys nebuvo išskirtinės savo puošyba, tad šis darbas neužtruko. Kur kas imlesni laiko ir kitoms sąnaudoms buvo langai – gaminys kultūros paveldo objektui turėjo atitikti aukštus kokybės standartus, suprantama, ir išsaugoti fasadinę išvaizdą, analogišką išlikusiems autentiškiems langams, žodžiu – atitikti praėjusių laikų dvasią. Kultūros paveldo pastatams, restauruojamiems dvarams ir kitiems autentiškiems pastatams skirta didžioji dalis bendrovės „Saloža“ gaminamos produkcijos. Taigi A. Smetonos dvare įmonė turėjo galimybę panaudoti ilgametę patirtį.
„A. Smetonos dvaro langai tikrai labai sudėtingos konstrukcijos: dvigubi, su stiklo paketais, profiliuoti, su profiliuotomis medinėmis apkalomis aplink angokraščius, turintys daug suskirstymų, su viršlangiais, – aiškino V. Skarupskienė. – Pirmiausia pasiruošėme darbo brėžinius pagal išlikusius autentiškus langus, suderinome būsimą naujų medinių langų konstrukciją su rangovais, ieškojome technologinių sprendimų, pritaikydami turimus ir naujus įrenginius.“
Langai buvo gaminami iš klijuoto tašo, dažomi baltais alkidiniais dažais. Abi dvigubų langų dalys atidaromos į vidų. Norint, kad langai išlaikytų šilumą, į vidinį langą buvo nuspręsta įdėti stiklo paketą. Restauratoriai išliejo žalvarines langų rankenėles, kita furnitūra buvo naudojama šiuolaikinė.
Patalpų išdėstymas beveik nepakito
Dvaro sėkme galima laikyti ir tai, kad ankstesniems pastatų naudotojams neprireikė iš esmės perplanuoti jų patalpų. Tad restauruojant rūmus meistrams teko panaikinti tik kelias pertvaras. Rūsyje, kur ir anksčiau buvo pagalbinės patalpos, įrengtas šilumos mazgas, sanitariniai mazgai, drabužinė. Senasis, Smetonų šeimos laikų, sanitarinis mazgas buvo pirmame aukšte. Dvare trumpai šeimininkavusi prezidento šeima nespėjo įsivesti tik elektros.
Šildymas dvare nuo šiol – hidroterminis: kolektoriai nuvesti į už kelių šimtų metrų telkšantį ežerą. Šilumą generuoja du siurbliai, papildomai įrengti elektriniai tenai. Bet net per didžiuosius šalčius jų neprireikė. Tvarkydami gyvenamąjį pastatą rūsyje meistrai rado ir drenažo liekanų. Jis buvo atkurtas.
Pagrindiniai rūmai išlaikė tvirtą konstruktyvą. Bendrovės „Struktūra“ meistrams fasadą tereikėjo pertinkuoti prieš tai keliose vietose, ties viršlangiais, kur buvo aptrupėjusios sąramos, sutvirtinus mūrą. Skarda bene prieš 40 metų uždengtam stogui grąžinta pradinė – čerpių – danga.
Pirmame aukšte kelios erdvesnės patalpos bus skirtos renginiams. Antrame aukšte įrengta kol kas laikina A. Smetonos šeimos – paties prezidento, jo apsaugininko, žmonos, vaikų, svainės – kambarių ekspozicija. Dvaro rūmuose nuo šiol šeimininkaus Ukmergės kraštotyros muziejus.
Kumetyne įrengti svečių namai
Daugybė darbų laukė tvarkant kumetyną – taip tarnų gyvenamąjį namą vadino generalinio rangovo – bendrovės „Struktūra“ – komanda. „Šio pastato konstrukcija – iš akmeninių kolonų, o tarp jų – krėstas molis. Pagal pastato schemą, kad jį surištume, darėme gelžbetonio žiedą, betonavome papildomas kolonas, – pasakojo V. Petrauskas. – Visų šių darbų nematyti – viskas nutinkuota, nudažyta.“ Tiesa, senosios akmeninės kolonos matomos fasade, kuris dar apkaltas ir to laiko stilistikos dailylentėmis.
Panašaus, kaip ir pagrindiniai rūmai, ploto pastate įrengtuose svečių namuose yra 14 kambarių. Pirmame aukšte keturi kambariai pritaikyti ir neįgaliesiems, turi atskirus sanitarinius mazgus. Antrame aukšte atskirus vonios kambarius turi du kambariai, kiti yra kuklesni, generalinio rangovo nuomone, labiau atitinkantys hostelio reikalavimus. Svečių namuose atsirado vietos ir kavinei.
Į pagaliau sutvarkytus dvaro rūmus nereikės brautis per kemsynus. Tvarkant pastatus želdynai nepamiršti, keliasdešimt menkaverčių privažiuoti trukdžiusių medžių buvo iškirsti iškart. Tik čia darbų galo dar nematyti. V. Petrauskas juokavo nežinąs, kuris dvarvietės želdinių apibūdinimas tiktų labiau: apleistas parkas ar retas miškas. Kol kas nuo išsikėtojusių augalų buvo išlaisvinti tik į dvarą vedantys keliukai ir artimiausia, kelis metrus siekianti jų aplinka. Čia dar laukia didelis projektas – pasak Ukmergės rajono savivaldybės Strateginės plėtros ir investicijų skyriaus vedėjos R. Boškevičienės, pagal išlikusią dvaro kūrimo metų schemą rengiamas želdynų formavimo planas.
Skelbs iniciatyvių investuotojų paiešką
Nešiodami dvaro atkūrimo idėją po valdiškus kabinetus ukmergiškiai buvo prikūrę ir daugybę pačios dvarvietės pritaikymo galimybių. Galvota apie žvejybos rojų, bitininkystės ūkį, žirgyną ir kt. Bet šiandien savivaldybė neskuba. Netrukus bus skelbiamas konkursas svečių namų operatoriui surasti. Tikimasi, kad investuotojas turės savų idėjų, kaip panaudoti didelę dvaro teritoriją – yra parengtas Užugirio dvaro ir gretimų teritorijų, iš viso apie 80 hektarų plotą apimantis detalusis planas.
Savivaldybė kol kas ieško lėšų dar dviem, mediniams, dvaro sodybos pastatams – prezidento pirčiai ir arklidėms – restauruoti. Šiuo metu yra pateikta paraiška Norvegijos fondų – EEE – finansinio mechanizmo paramai gauti. Lėšų bus ieškoma ir kitiems statiniams tvarkyti: išlikęs geros būklės akmenų mūro garažas, ledainė, rūkykla, kiti statiniai.
Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architektūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.
Dvarą statė už pasiskolintus pinigus
Naujojo Užugirio kiemo pagrindinių rūmų šeimininko – Ukmergės kraštotyros muziejaus – direktorė Vaidutė Sakolnikienė pasakojo, kad lėšos ypatingajai valstybės prezidento A. Smetonos dovanai buvo surinktos išplatinus 20 tūkst. 5 litų vertės bonų – vadinamąjį prezidento dovanos ženklą. Tuo pasirūpino 1934 metais, artėjant jubiliejui, susibūręs Tautos vado jubiliejinis komitetas. Žmonės bonus noriai pirko, surinktų lėšų užteko 80 hektarų žemės. 25 hektarus A. Smetona gavo kaip Nepriklausomybės akto signataras, o dar 5 hektarus nusipirko papildomai – išėjo 110 hektarų sklypas. Namo statybai prezidentas paėmė 40 tūkst. litų paskolą iš Žemės ūkio banko.
Ekspozicijose, deja, nebus autentiškų prezidento šeimos daiktų. Iš dvarvietės viskas buvo išgrobstyta ar sunaikinta, kaimynystėje buvusi gimtoji A. Smetonos sodyba buvo sudeginta. Tad laikotarpį ir šeimininkų padėtį atitinkantys eksponatai bus renkami iš antikvariatų, muziejų archyvų. Muziejininkai planuoja ir modernią virtualią ekspoziciją, kurioje atsirastų visa įmanoma įvairialypę pirmojo valstybės prezidento asmenybę pristatanti informacija. Teliko sulaukti tam skirtų lėšų. Muziejininkai viliasi, kad jų pavyks gauti anksčiau, nei patalpos, dėl kurių restauravimo taip ilgai kovota, vėl apkerpės. Beje, ekskursijas Užugirio kieme muziejus organizuoja ir dabar, dar nesant tikrosios ekspozicijos.
Didelės prabangos rūmuose, pasak V. Sakolnikienės, nebuvo. Tiesa, prezidentienė Sofija Smetonienė pasirūpino įmantresniu sienų dekoru, užuolaidomis ir pan.
Prezidento šeima mėgo lankytis Užugirio kieme. Nuo 1937 metų ji ten vasarodavo, atvykdavo ir savaitgaliais. Užugiriečiai, patikino muziejaus direktorė, iki šiandien gražiai prisimena prezidentą
A. Smetoną. Visi labai mylėjo ir S. Smetonienę – labiausiai už tai, kad mokėjo tenykščius žmones ir užjausti, ir pagloboti. Pasak rūmų restauravimo projekto autorės architektės restauratorės Birutės Biekšienės, kai jos kolegos architektai rengė pirmąjį rūmų atkūrimo projektą, dar buvo gyvi ir prezidentienės kambarinė, ir sodininkas – jųdviejų prisiminimais, žinoma, pasinaudota.
Kai šeimininkų nebūdavo, visą ūkį prižiūrėdavo A. Smetonos sesuo Julija, ji buvo ir pirmoji prezidento iniciatyva pastatytos Užugirio mokyklos mokytoja.
Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė V. Sakolnikienė paneigė gandus, kad prezidentas finansavo ir Užugirio mokyklos statybą. Ši buvo finansuojama valstybės lėšomis. Bet kraštotyrininkė neabejoja, kad be šalies vadovo paakinimo tokioje atkampioje vietoje mokykla nebūtų atsiradusi.
Mokykla, beje – gerokai didesnė nei pagrindiniai dvaro rūmai, čia buvo elektra, veikė ir radijo ryšys. Įrengta ji buvo net moderniau nei Užugirio kiemas be elektros, čia buvo, kanalizacija, šildymas, o visi – ir šildymo, ir kanalizacijos sistemų vamzdynai, buvo paslėpti sienose. Mokykloje įrengti mokytojų butai turėjo vonias. Užugirio pradinė mokykla šiandien turi A. Smetonos vardą. Šiame pastate yra kraštotyros muziejaus patalpos.
