Referendume paslėpta nuosavybės nacionalizacija
Trumpam pamirškime ginčą, reikia ar nereikia leisti žmonėms patiems spręsti, kam parduoti jiems priklausančią žemę. Žemės nepardavimas užsieniečiams yra tik viena iš kelių Konstitucijos nuostatų, kurias norima pakeisti. Į pora kitų nuostatų, kurios yra paslėptos referendumo tekste ir apie jas paprastai net nešnekama, ypač reikia atkreipti dėmesį.
Pirma nuostata kėsinasi nacionalizuoti žmonėms priklausančius miškus. Pagal galiojančią Konstituciją valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei. Logiška. Tačiau referendumo rengėjai formuluotę „valstybinės reikšmės“ pakeičia į „valstybinės ir bendruomeninės reikšmės“. Sąvoka „bendruomeninės reikšmės“ yra neapibrėžta, tad ją interpretuoti galima gana plačiai. Bet koks miškas gali būti pripažintas kaip „bendruomeninės reikšmės“, t. y. turintis reikšmę šalia gyvenantiems žmonėms. Priėmus tokią Konstitucijos nuostatą, valstybė būtų įpareigota išpirkti ar nacionalizuoti privačius miškus.
Pastebėkite, kad siūloma nuostata nieko nesako apie miškų nepardavimą užsieniečiams. Ji aiškiai ir vienareikšmiškai nutaikyta į tai, kad miškai negalėtų priklausyti Lietuvos piliečiams. Įdomu, keliems iš pasirašiusiųjų tai buvo paaiškinta? Palikime tai parašų rinkėjų sąžinei.
Antra paslėpta nuostata – „Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu“. Kaip ir ankstesniu atveju, „bendruomeninės reikšmės gamtos ištekliai“ yra neapibrėžta sąvoka. Žvyro karjeras lengvai gali papulti į „bendruomeninės reikšmės ištekliaus“ apibrėžimą. Tuomet, ar galima žvyrą kasti ir kur žvyrą panaudoti, reikės skelbti referendumą.
Sakysite, kad antroji nuostata skirta apsisaugoti nuo skalūninių dujų gavybos? Tarkime skalūnų dujų Lietuvai nereikia (nors su šia nuomone visiškai nesutinku). Bet juk referendumo tekste taip buvo galima ir parašyti. Kam vietoje „skalūninės dujos“ ar „išskaidyti angliavandeniliai“ rašyti „gamtos ištekliai“ ir taip užkirsti kelią piliečiams kasti žvyrą, molį, durpes?
Iš kur tautiškumu persmelktame referendume atsirado akivaizdžiai komunistinės nuostatos? Ir kaip aktyvistai jų nepastebėjo? Nes lietuvių sąmonėje sunkiai atrasi du vienas kitam labiau prieštaraujančius vaizdus nei trispalvė ir komunizmas.
Saugikliai – žemė ne lietuviams, o išrinktiesiems
Politikai deklaruoja, kad žemės „saugiklių“ įstatymo projektas yra kompromisas: ir kad neįvyktų referendumas, ir kad žemė būtų neparduodama užsieniečiams. Kitaip tariant, kaip įgyvendinti referendumo aktyvistų mintis ir, tuo pat metu, nesulaukti sankcijų iš Europos Sąjungos. Kiek tokia politika yra veiksminga ir sąžininga – vėlgi palikime įstatymo projekto rengėjų sąžinei.
Trumpam ignoruokime klausimą, kas blogiau – referendumas ar saugiklių įstatymas. Pažiūrėkime į saugiklių įstatymo projektą atidžiau. Atkreipkite dėmesį, visos nuostatos bus taikomos ne užsieniečiams, o ir Lietuvos piliečiams.
Pirmas „saugiklis“. Nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės – turėjai žemės ūkiu užsiiminėti jau bent trejus metus. Palyginimui, įsivaizduokite, kad, pvz., butą būtų leidžiama įsigyti tik tiems, kas namus ir taip jau turi. Ką tai reikštų? Daug benamių ir privilegijuotųjų klasė, valdanti nekilnojamą turtą.
Antras „saugiklis“. Ar Lietuvos piliečiams bus leista įsigyti žemės, spręs komisija, sudaryta iš savivaldybės administracijos atstovų ir žemę toje savivaldybėje valdančių žmonių. Taigi, neįtikai kurio nors rajono „karaliukams“ ir, net būdamas Lietuvos piliečiu, žemės neįsigysi.
Iš tikro yra dar blogiau. Ta pati „komisija“ iš esmės spręs, ar žmogus gali parduoti jam priklausančią žemę. Esi nusižiūrėjęs patinkantį parduodamą žemės sklypą, bet nenori mokėti rinkos kainos? Atsiduri komisijoje ir „išbrokuoji“ kiekvieną sklypo pirkėją. Tada, susitaręs su kitais komisijos nariais, iš bėdos prispirto žmogaus žemę nusiperki pusvelčiui. Juk tu – vienintelis pirkėjas. Kaip toks akivaizdžias korupcijos galimybes sukuriantis projektas Vyriausybėje praėjo su išvada „apskaičiavus korupcijos pasireiškimo <...> rizikos mastą, pažymėtina, kad jis nežymus“, matyt, reikalauja atskiros analizės.
Trečias „saugiklis“. Lietuvos įmonės negalės turėti daugiau nei penkių šimtų hektarų žemės. 500 hektarų yra „2,5 km ant 2 km“ – taigi skersai pereitumėte per nepilną pusvalandį. Išvedžiojimai apie tai, kad reikia drausti gigantiškus ūkius „iki kiek užmato akys“, yra visiškai nepagrįstos. Ką daryti, jei šiuo metu įmonė ar ūkininkas turi daugiau nei 500 hektarų? Juk tokie „saugikliai“ ne saugos žemę nuo užsieniečių, o kenks Lietuvos piliečiams ir Lietuvos žemės ūkio įmonėms.
Seimo „saugiklių“ projekto pabaiga pribloškia. Kažkaip besibijant, kad žemės nenusipirktų užsieniečiai, atsiranda nuostata, kad „Vyriausybė turi <...> vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį“. Ką visa tai turi bendro su užsieniečiais ir referendumu?
Marodieriai
Šiuo metu Lietuvos visuomenė sprendžia nelengvus klausimus. Situacija yra sudėtinga, konfliktą tarp skirtingų pasaulėžiūrų galima suprasti. Išsprendusi savo konfliktus visuomenė tampa stipresnė. Tačiau šitoje kovoje kažkas užsiima marodieriavimu, t. y. plėšikavimu karo metu.
Vienoje pusėje, kilus ažiotažui dėl žemės pardavimo užsieniečiams, į referendumo tekstą kažkas įrašė komunistines nuostatas, kurios atimtų nuosavybę iš Lietuvos piliečių. Kitoje pusėje, neva teikiant nuosaikią alternatyvą referendumui, kažkas į „saugiklių“ įstatymą sudėjo akivaizdžiai korupcines nuostatas. Taigi, kol visuomenė ginčijasi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kažkas bando prastumti komunistinius ir korupcinius teisės aktus.
