Žurnalas „Structum“ aiškinosi, kokie galimi defektai slypi naujuose visuomeniniuose pastatuose, kaip atsiranda statybų brokas, kaip jis paslepiamas ir kuo gresia neatsakingas požiūris į statinius.
Darom daug, pigiai ir nekokybiškai
Tarptautinės ekspertų įmonės „Inspecta“ generalinis direktorius Mantas Andriuškevičius pastebėjo, kad įvykus nelaimei Latvijoje visuomenė dažniausiai minėjo „Maximos“ vardą. Tačiau ši bendrovė užsiima prekyba, o ne statinių projektavimu ar statybos darbais. Pastato konstrukcijų pastovumas ir ilgalaikiškumas priklauso nuo projektuotojų ir statybininkų.
„Esu įsitikinęs – jeigu projektuotojai arba statybininkai viską būtų padarę gerai, tai, kad ir kaip būtų eksploatuojamas pastatas, per tokį trumpą laiką jis nebūtų tapęs avarinės būklės, nekalbant apie jo griūtį. Taigi, manau, atėjo laikas atidžiau pažiūrėti, kokios iš tiesų kokybės yra statiniai, kaip pastatai statomi dabar ir kiek laikomasi kokybės reikalavimų projektuojant statinius, juos statant bei gaminant statybos produktus“, – kalbėjo M. Andriuškevičius.
Pašnekovas, vadovaujantis įmonei, kuri teikia inžinerines paslaugas ir nemažai dirba su statybos produktų sertifikavimu, statybos technine priežiūra, ekspertizėmis, techniniu konsultavimu, pastebėjo, kad statinių kokybė yra tapusi tarytum antraeiliu dalyku ir tokia situacija tęsiasi jau gana ilgai.
„Negaliu apie tai tylėti. Tikrai nenorėčiau, kad Latvijos įvykiai pasikartotų ir Lietuvoje“, – sakė M. Andriuškevičius. Dar statybų bumo metu, vertindamas statybinių metalo konstrukcijų bei įdėtinių detalių suvirintas jungtis, jis pastebėjo tuomet vyravusią tendenciją: „Darom daug, pigiai ir nekokybiškai.“
„Apmaudu konstatuoti, kad šiuo metu statybose niekas nepasikeitė. Tai požiūrio problema ir atsakomybės stoka. Matau vienintelę išeitį – statinio užsakovas turi reikalauti kokybės, samdyti nepriklausomus techninius prižiūrėtojus, reikalauti, kad šie savo darbą atliktų kokybiškai, o ne formaliai“, – sakė įmonės „Inspecta“ vadovas.
Ne statybininkai, o mokslininkai
Bendrovės „Inspecta“ produktų ir procesų sertifikavimo grupės vadovas Vladimiras Ravnialičevas mano, kad norint atsakyti, kodėl griūva naujai suprojektuoti ir pastatyti pastatai, reikia panagrinėti tai, kas gali turėti įtakos statybos procesui. Tai būtų statybos proceso reglamentavimas, techninių specifikacijų rengimas ir įteisinimas, statybos proceso kontrolė (techninė priežiūra, įvairios ekspertizės), specialistų paruošimas, statybos įmonių pasirengimas ir kvalifikacija, kontrolės ir priežiūros specialistų kvalifikacija, techninis vertinimas, statybinių gaminių ir konstrukcijų bandymai.
V. Ravnialičevo nuomone, viena priežasčių, kodėl pastatai statomi nekokybiškai, yra nepakankamas specialistų paruošimas. Tik ką universitetus baigę specialistai neturi pakankami praktinių įgūdžių, nes juos ruošia teoretikai mokslininkai, o ne praktikai. Todėl jie, anot pašnekovo, būna paruošti ne statybos procesui, o moksliniam darbui. Tai patvirtina Lietuvoje egzistuojanti specialistų atestavimo sistema, kurios nereikėtų, jeigu universitetą baigę žmonės turėtų tinkamą kvalifikaciją, pakankamai žinių ir įgūdžių.
„Reikėtų nustatyti aiškius statybos techninį lygį atitinkančius minimalius reikalavimus, kiek ir kokių žinių bei praktinių įgūdžių reikėtų turėti universiteto paruoštam specialistui, pagal tai keičiant mokymo programas. Be to, reikia kelti reikalavimus studijuojančiųjų pažangumui ir jų laikytis, pakeisti žinių patikrinimo sistemą, užkertant kelią laikinam iškalimui prieš egzaminą“, – siūlė V. Ravnialičevas.
Bėda – techninių specifikacijų projektai
Su statybos proceso reglamentavimu, anot V. Ravnialičevo, viskas yra gerai. Techninių specifikacijų rengimas ir įteisinimas iš pirmo žvilgsnio irgi atrodo gerai.
Lietuva laikosi europinių techninių specifikacijų įteisinimo pirmumo politikos. Vis dėlto pašnekovas čia įžvelgė šiokių tokių problemų: „Europos technines specifikacijas stengiamasi parengti taip, kad tiktų visai Europai. Tad jos idealiai tinka vidutinėms pagal gyvenimo įpročius, esmines charakteristikas ir išorės poveikius šalims. Deja, Lietuva, bent jau pagal aplinkos poveikį statybos produktų ilgalaikiškumui, nepatenka tarp tokių šalių, arba, dar tiksliau, išsiskiria iš kitų Europos šalių gerokai agresyvesne aplinka. Todėl kai kurie Europos techninių specifikacijų reikalavimai Lietuvos sąlygomis yra aiškiai per „minkšti“.“
Kad Lietuvai netinka, pavyzdžiui, nustatyti ilgalaikiškumo reikalavimai aplinkos tvarkymo elementams, įrodo kilęs skandalas dėl akmens trinkelių Gedimino prospekte.
Lietuvoje su rengiamų techninių specifikacijų projektais gali susipažinti ir pastabų pateikti Standartizacijos departamento techninių komitetų nariai. Tačiau jie dirba visuomeniniais pagrindais, o pateikiamų projektų skaičius yra didelis. Todėl tikėtis, kad parengti projektai būtų kritiškai peržiūrimi ir pateikiamos Lietuvai naudingos pastabos, pasak pašnekovo, naivu.
Bendrovės „Inspecta“ statybos techninės priežiūros grupės vadovas Valdas Kuckailis pastebėjo, kad projektuotojai apskritai dažnai nesugeba tinkamai parengti techninių specifikacijų, skirtų statomo pastato kriterijams apibrėžti, pagal kurias vėliau rengiamas techninis arba darbo projektas. Jeigu techninės specifikacijos paruošiamos neteisingai, tada netinkamai ir nekokybiškai parengiami ir projektai, kas galų gale priveda iki absurdo.
„Statybos techninis reglamentas nurodo, kad techninis prižiūrėtojas turi įsitikinti, ar projektas parengtas teisingai, ir jam pritarti, pažymėdamas technines specifikacijas žyma „Pritariu statyti“. Deja, praktikoje daugiausiai pateikiamos ne techninės specifikacijos, o tik gražus rašinėlis. Tada visos šalys praranda daug laiko aiškindamosi, kuo turi vadovautis techninis prižiūrėtojas ir kokį rezultatą reikia pasiekti, kad statinys įgautų reikiamą kokybę“, – komentavo V. Kuckailis.
Techninė priežiūra – ne podukra
Statybos proceso kontrolės padėtis taip pat prasta. Nors statybos procesas reglamentuotas gana gerai, V. Ravnialičevas pastebi, kad dažnai jis vykdomas nesilaikant reikalavimų arba atliekamas formaliai.
„Projektiniai sprendiniai paprastai yra nepakankamai išsamūs. Neretai statybos darbai vykdomi tik pagal techninį projektą. Užkirsti kelią klaidingiems ar nepakankamai išsamiems projektiniams sprendiniams turėtų numatyta projekto ekspertizė. Deja, neretai projekto ekspertizės taip pat atliekamos formaliai ir paviršutiniškai. Taip netinkamas projektas patenka į statybos aikštelę. Tokiu atveju problemos jau yra užprogramuotos ir jų sprendimas užgula techninį prižiūrėtoją. Bet techninis prižiūrėtojas nėra projektuotojas. Jo pagrindinė užduotis yra patikrinti, ar statybos darbai atlikti pagal projektą. Daryti projektinius sprendinius, juos plėsti ar detalizuoti yra ne jo funkcija. Be to, tam reikalinga atitinkama kvalifikacija“, – pasakojo bendrovės „Inspecta“ atstovas.
Techninis prižiūrėtojas, anot V. Ravnialičevo, tampa paskutine užkarda, kuri dar gali sustabdyti netinkamai vykdomą statybos procesą. Bet tam reikia turėti gana tvirtą stuburą: atlaikyti statybos rangovo ir subrangovų spaudimą, atsižvelgti į užsakovo pageidavimus, nepasiduoti projektuotojų atsikalbinėjimams.
V. Kuckailis norėtų supratingesnio užsakovų požiūrio į techninį prižiūrėtoją. Neretai manoma, kad techninis prižiūrėtojas trukdo, techninė priežiūra laikoma savotiška podukra. Užsakovas nenori skirti lėšų reikiamai patikrai atlikti, kad būtų įsitikinta darbų, tiekiamų statybos produktų ar gaminių saugumu ir kokybe. O tyrimai, padedantys įvertinti pastato kokybę, kainuoja. Daugelis užsakovų iš techninio prižiūrėtojo reikalauja jo asmeninės atsakomybės, bet tam, kad jis galėtų įsitikinti, ar pasiekti reikiami kriterijai, sąlygų sudaryti nenori. Jeigu techninis prižiūrėtojas aklai nepriima darbų, kyla konfliktinių situacijų. Tinkamai neatlikus techninės priežiūros, lieka brokas, kurio taisymas vėliau kainuoja gerokai brangiau.
Neišmano suvirinimo procesų
V. Kuckailis iškėlė ir kitą problemą – aplaidų požiūrį į konstrukcijas.
„Dauguma rangovų supranta, kaip prižiūrėti betoną betonavimo ar statybos proceso metu, bet į metalo konstrukcijas žiūri taip, lyg jos savaime turėtų viską laikyti. Tačiau į pastatą reikia žiūrėti kaip į visumą. Jeigu pastatysime tvirtas kolonas, sienas, o santvaras, kurios laiko stogą, padarysime bet kaip, turėsime nepageidautinų reiškinių“, – įspėjo pašnekovas.
V. Kuckailis pastebėjo ir tai, kad tik nedaugelis Lietuvoje žino apie suvirinimo procesus, jų patikras ir kaip tai turi būti vykdoma. Jis yra praktiškai patikrinęs daugelį suvirintų jungčių ir įsitikinęs, kad vien regimąja suvirinimo jungčių apžiūra negalima vadovautis, nes, jeigu pasižiūrėjus suvirinimo siūlės atrodydavo gerai, tai atlikus jų patikrą paaiškėdavo, kad metalas visiškai nesulydytas, tik gražiai užlietas. O tai jau užprogramuotas brokas, kuris bet kuriuo metu gali baigtis blogai.
„Kita problema – kai nesertifikuotos laikančiosios metalo konstrukcijos patenka į rinką ir sumontuojamos į statinį. Tai kelia didelį pavojų, nes neaišku, kiek laikys ir ar išvis laikys reikiamas apkrovas, esant darbiniam laikančiųjų konstrukcijų režimui. Metalas turi savybę eksploatuojamas „nuvargti“. Be to, jeigu metalas nuolat apkraunamas arba nukraunamas, prasideda tam tikri jo savybių silpnėjimo ciklai“, – komentavo V. Kuckailis.
Anot pašnekovo, Lietuvoje yra keletas sertifikuotų metalo konstrukcijų gamybos įmonių, atitinkančių visus kokybės reikalavimus. Neretai metalo konstrukcijas gamina nesertifikuotos, tik tam kartui užsakymus gaunančios smulkios įmonės, kurių laikančiųjų konstrukcijų gamybos kvalifikacija yra netinkama, o dažnai ir nusikalstama. Į rinką jos tiekia nekokybiškai pagamintus gaminius, todėl techninio prižiūrėtojo uždavinys yra užkirsti tam kelią.
„Blogybė yra ta, jog, kaip minėjau, didelė dalis projektuotojų neišmano suvirinimo procesų ir neaprašo reikiamų kriterijų projekto techninėse specifikacijose. Paskui prasideda grandininė reakcija: daugelis techninių prižiūrėtojų neatkreipia dėmesio į kriterijus, patvirtina technines specifikacijas, rangovai užsako arba patys pagamina neaiškios kokybės gaminius, o užsakovas gauna produktą, kuris gali pridaryti daug nemalonumų“, – įspėjo V. Kuckailis.
Statinių savininkams pašnekovas patarė pasitikrinti ir elementų, kuriais sujungtos konstrukcijos, t. y. varžtų, kokybę. Jis yra ne kartą tikrinęs laikančiųjų varžtų atitiktį pateiktoms deklaracijoms ir labai dažnai pasitaikydavo, kad dauguma jų būdavo netinkamos metalo sudėties, todėl trapūs arba dėl kitų savybių netinkami naudoti.
Prastos kvalifikacijos suvirintojai
„Mūsų įmonei prieš dvejus metus teko važiuoti į Švediją taisyti būtent tokio Lietuvos gamintojų broko. Užsienio šalyse netaupomi pinigai kontrolei. Ten pasamdomi nepriklausomi ekspertai, kurie galėtų įvertinti sumontuotas konstrukcijas ir atlikti tam tikrus bandymus, kas Lietuvoje nėra populiaru“, – palygino J. Judicki. Pašnekovas pastebėjo, kad neretai metalo konstrukcijų surinkimo suvirintojai neturi tinkamos kvalifikacijos. Prastoka ir projektuotojų kvalifikacija.
„Brėžiniuose metalo konstrukcijoms taikomi reikalavimai būna išdėstyti neteisingai arba jų tiesiog nebūna. Anksčiau projektuotojams buvo reikalingi tik projektavimo atestatai. Dabar, jeigu įmonė pati ir projektuoja, tikrinamas ir pats projektavimas, o tai yra labai gerai“, – sakė direktorius.
Virina, kas kaip nori ir kaip moka
UAB „Serfas“ viena pirmųjų Lietuvoje savo armatūros gaminių gamykloje įdiegė modernią gamybos ir gaminių kokybės kontrolės sistemą. Įmonėje yra kokybės padalinys bei mechaninių bandymų laboratorija, kurioje atliekami armatūros, suvirintų tinklų, strypynų ir įdėtinių detalių bandymai. Gamybos procesuose dalyvaujantis ir kontroliuojantis personalas apmokytas specialiose mokymo įstaigose, o gamybos kontrolės sistema ir armatūros gaminiai yra sertifikuoti.
Tačiau taip dirba ne visi. UAB „Serfas“ Armatūros tinklų skyriaus vadovas Arūnas Ševerenka pastebėjo, kad Lietuvoje reikalavimai armatūros gaminių kokybei ir atitikčiai galioja, tačiau dauguma rinkos dalyvių jų nesilaiko. Jeigu armatūros gaminių atitiktį patvirtinančių dokumentų nereikalauja statybos rangovai, gamintojai tuo ir nesirūpina. Todėl suvirintus armatūros tinklus, strypynus į rinką tiekti ėmėsi nemažai smulkių vienadienių ir kiek didesnių įmonių, virinančių nesilaikant reikalavimų, neretai tiesiog po atviru dangumi, nevykdančių naudojamų žaliavų, gamybos procesų, suvirintų gaminių kokybės kontrolės.
„Mūsų žiniomis, visoje Lietuvoje yra tik kelios įmonės, galinčios tiekti pagal visus keliamus reikalavimus sertifikuotus armatūros gaminius, o dauguma yra „mėgėjai“. Dažnai tokių gamintojų produkcija būna abejotinos kokybės, nes ji pagaminta iš kuo pigesnės, neaiškios kilmės armatūros. Be to, gaminius virina reikiamos kvalifikacijos neturintys suvirintojai, kurie gali pažeisti net ir kokybišką armatūrą, todėl jos stiprumas sumažėja ir gaminys gali neatlaikyti projekte numatytų apkrovų“, – aiškino A. Ševerenka.
Armatūros žaliavų įeinamoji, gamybos procesų, suvirintų gaminių kokybės kontrolė, laboratorija, sertifikavimas kainuoja brangiai, todėl nesertifikuoti gamintojai tikrai sutaupo ir gaminius gali pasiūlyti pigiau. O daugelyje statybos įmonių už pirkimą atsakingiems darbuotojams kaina vis dar yra svarbiausias ir pagrindinis kriterijus.
„Tačiau tas „pigiau“ yra kokybės sąskaita. Tai tikrai gali būti pavojinga, nes projektuojant atliekami vis tikslesni skaičiavimai ir taikomi mažesni atsargos koeficientai. Todėl labai svarbu, kad visos statinio dedamosios atitiktų projekte numatytas apkrovas ir jiems taikomų techninių specifikacijų reikalavimus“, – įspėjo A. Ševerenka.
Anot pašnekovo, iki šiol techninės priežiūros specialistai, tiesiogiai vykdantys techninę statybos priežiūrą statybos objektuose, dažnai labai tolerantiškai vertindavo suvirintų armatūros gaminių atitiktį ir netikrindavo, ar ją patvirtinantys dokumentai atitinka Statybos reglamento STR 1.01.04:2013 reikalavimus.
„Užtekdavo, kad yra kokia nors deklaracija ir buvo labai nesigilinama į tai, kas joje „deklaruojama“. Toks aplaidžiai tolerantiškas požiūris sudaro galimybes naudoti statybose galimai nekokybiškus produktus, o tai gali būti pavojinga, nes armatūros gaminiai naudojami apkrovas laikančiose pastatų konstrukcijose. Galimas pasekmes numatyti iš anksto gana sunku, bet jos gali būti labai brangios ir skaudžios“, – neabejojo pašnekovas.
Ekspertai defektų nepastebi
UAB „Betonika“ technikos direktorius Kornelijus Valaitis pastebėjo, kad labai dažnai tiek į projektų, tiek į statinių ekspertizes žiūrima pro pirštus. Dėl to didžioji dalis atsakomybės tenka patiems užsakovams. Noras sutaupyti, didelis statybų tempas, o kartais gal ir ekspertų nesąžiningumas yra priežastys, kodėl nesilaikoma statybos techninių reglamentų reikalavimų.
„Ar galima atlikti projekto ekspertizę, jei techninio projekto baigtumas 60 %? – klausia K. Valaitis ir čia pat atsako. – Pasirodo, galima. Ir leidimas statyboms išduodamas. Paprastai užsakovai nesivargina atlikti techninio projekto pakeitimų, jei darbo projekto vykdymo metu atliekami esminiai statinio konstrukcijų pakeitimai. Tokiu atveju atlikti techninio projekto pakeitimus reikalauja reglamentas. Tačiau vykdant jo reikalavimus auga kaina, atidedama statybos pradžia, nes pakeitimus vėl turi įvertinti ekspertai ir reikia išsiimti naują statybos leidimą.“
Per paskutinį dešimtmetį K. Valaičiui neteko matyti nė vieno projekto, kurio pakeitimai būtų atliekami vadovaujantis statybos techninio reglamento nuostatomis. Ir tai, anot jo, yra sisteminė problema, kuri greičiausiai nebus išspręsta, kol projektavimas ir statyba vyks vienu metu.
„Mažiausios kainos principas, nekreipiant dėmesio į kokybę, didelė skuba ir neatsakingas proceso dalyvių požiūris – pagrindinės galimų skaudžių pasekmių priežastys. „Maximos“ griūtis Rygoje turėtų būti skaudi pamoka visiems statybos proceso dalyviams“, – sakė K. Valaitis.
UAB „Betonika“, priklausanti koncernui „Consolis“, daug dėmesio skiria gaminamos produkcijos kokybei, gelžbetonio gaminių gamybai naudoja tik sertifikuotas medžiagas ir detales iš patikimų tiekėjų. Koncerno „Consolis“ laboratorijose įvairiose šalyse nuolat atliekami gaminių ir medžiagų savybių tyrimai, jų rezultatai ir patirtis pritaikomi visose grupės įmonėse. UAB „Betonika“ gelžbetonio gaminiai yra sertifikuoti Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijoje.
Kokybę gerina ne kontrolė
UAB „Peikko Lietuva“ kokybės vadovas Petras Bulvydas atkreipia dėmesį į suvirinamų plieninių statybos produktų panaudojimą statyboje. Būtina pažymėti, kad gamybos kokybės užtikrinimas statybos vietoje yra gana komplikuotas.
Labai svarbu ne tik kontroliuoti suvirintų konstrukcijų kokybę, bet ir prevenciškai paveikti galimas problemas jau techninio projekto rengimo metu. Techniniame projekte turi būti skiriamas prioritetas naudoti gamykliniu būdu pagamintus suvirintus plieninius statybos produktus, kurių kokybė yra garantuojama tinkamai įdiegta gamybos proceso kokybės valdymo sistema.
„Įmonės, įrodančios savo, kaip gamintojų, suvirinimo srities kompetenciją, turėtų atitikti EN ISO 3834 standarto reikalavimus. Šis standartas apima visas suvirinimo procesų kokybės užtikrinimo sritis“, – aiškino P. Bulvydas. Tinkamą EN ISO 3834 dalį, nurodančią būtiną kokybės reikalavimų lygmenį, reikėtų parinkti pagal gaminio standartą, specifikacijas, reglamentą arba sutartį. Siekdama įrodyti savo atitiktį atitinkamai EN ISO 3834 daliai, įmonė turi taikyti tokias priemones kaip sutarties peržiūra (taikomojo gaminio standarto įvertinimas), suvirinimo koordinavimo personalo skyrimas, suvirintojų kvalifikacijos tinkamumo įvertinimas, pagrindinių ir pridėtinių medžiagų parinkimas ir laikymas, gamybos bei kontrolės planų rengimas ir daugybė kitų reikalavimų. Kad būtų užtikrinta patikima ir efektyvi gamyba, būtina suprasti bei įvertinti galimų problemų šaltinius ir įgyvendinti atitinkamas procedūras joms kontroliuoti.
Kam pirkti sertifikuotą gaminį?
Bendrovės „Peikko Lietuva“ projektų vadovas Linas Lelešius įsitikinęs, kad kokybės sistemas įdiegti svarbu, net jeigu tai neišvengiamai didina įmonės gaminamos produkcijos savikainą. Visapusiškas kokybės sistemų įdiegimas, jų reikalavimų laikymasis užtikrina, kad užsakovų įsigyta produkcija atitinka rinkos keliamus kokybės reikalavimus ir gamintojas už tai laiduoja.
„Deja, Lietuvos statybų rinkoje svarbiausias ir lemiamas veiksnys pasirenkant gamintoją vis dar yra žemiausia kaina, o į gamintojo kvalifikacinius reikalavimus žiūrima pro pirštus. Ir tik nutikus skaudžiai nelaimei, pradedama nuodugniai tikrinti gaminių atitiktį galiojantiems standartams ir kokybės reikalavimams“, – pastebėjo L. Lelešius.
Pašnekovas teigė, kad „Peikko Lietuva“ šiuo klausimu kompromisų nepripažįsta ir daug investuoja į kokybę bei produktų plėtrą. Visi standartiniai įmonės gaminiai yra sertifikuoti. Tai liudija atitinkamų gaminių žymėjimas CE ženklu, begalė ETA liudijimų ir kitų sertifikatų. Gaminiai nuolatos bandomi autoritetingose Europos laboratorijose. Be to, jie nuolat tobulinami bei kuriami nauji produktai, tai patvirtina daugybė registruojamų patentų.
„Galima klausti, kam pirkti brangesnį sertifikuotą gaminį, kai galima pačiam susivirinti daug pigiau. Atsakymas paprastas – nėra tinkamos gamybos proceso kokybės kontrolės, o tai gali turėti įtakos ar net lemti konstrukcijos suirimą eksploatacijos metu“, – sakė bendrovės „Peikko Lietuva“, kurios specializacija yra gelžbetonio jungčių sprendimai ir statybinės kompozicinės bei plieninės konstrukcijos, projektų vadovas.
Klaidos lemia koroziją
Bendrovė „Litnobiles“ užsiima apsauginių dangų (antikorozinių, priešgaisrinių, trinčiai, karščiui atsparių, eksploatuojamų nuolat panardinus, rezervuarų ir kitokių talpyklų vidinių bei išorinių paviršių cheminės apsaugos dangų) technologiniu parinkimu ir tiekimu. Šios bendrovės technikos direktorius Giedrius Skirsgilas teigia, kad standartai ir profesionalumas nulemia pagrindinę apsauginių dangų paskirtį – apsaugoti plienines konstrukcijas nuo korozijos ir, jei reikia, nuo gaisro.
„Projektas gali būti paruoštas be klaidų, numatyti projektiniai sprendiniai tarpusavyje susiję ir logiški. Tačiau jeigu jį vykdant neprofesionalumas ima viršų, projekto baigtis bei vertė tampa abejotina ir nenuspėjama. Todėl visi, dalyvaujantys statybos procese ir turintys sprendimo teisę, privalo vadovautis standartais, norminiais aktais ir kitais techniniais dokumentais. Visi kalba apie garantijas, tačiau vis dar dažnai tenka išgirsti, kad standartai – tik teorijos“, – kalbėjo G. Skirsgilas.
Anot pašnekovo, jų bendrovei prioritetas – visas konstrukcinis sprendimas, o ne vien dažų kaina. Tačiau dažnai tenka susidurti su atvejais, kai numatytoji antikorozinių dangų sistema neatitinka standarto LST EN ISO 12944 ar jo 5-osios dalies 2007 m. redakcijos reikalavimų arba šis standartas traktuojamas klaidingai. Šio ir kitų standartų ar techninių dokumentų nepaisymas vėliau išaiškėja kaip brokas arba iš pagrindų neteisingas sprendimas.
„Dažnai diletantiškumas – „kuo pigiau“ – vis dar yra pigesnis pasirinkimas negu profesionalus ir atsakingas sprendimų ieškojimas dėl nevienadienio rezultato. Geras ir ilgalaikis sprendimas ne visada būna brangus. Čia svarbiau – galutinė projekto vertė“, – aiškino G. Skirsgilas.
Technikos direktorius teigia, jog konstrukcijoms pradėjus koroduoti juos, kaip sprendimų ir dangų tiekėjus, dažnai pasiekia atgarsiai, kad buvo panaudoti blogi dažai. Bet analizuodami korozijos atsiradimo priežastis ir veiksnius, klaidų jie aptinka visur, pradedant pačiu projektu ar jame numatytais sprendiniais ir baigiant iš pirmo žvilgsnio tokia nekalta operacija kaip dažymas: dangų plėvelė (paprastai kalbant, dažų sluoksnis) pilna teršalų, dangos atšokusios nuo nenuriebalinto plieninio paviršiaus, tam tikrose vietose konstrukcija pagaminta su „kišenėmis“, kuriose kaupiasi drėgmė su atmosferiniais teršalais ir panašiai.
Ne mažiau svarbi ir galvaninė korozija, pasireiškianti esant kelių skirtingų metalų elektriniam kontaktui elektrolito terpėje (pakanka aukštesnės aplinkos santykinės drėgmės), pavyzdžiui, plieninių konstrukcijų surinkimas cinkuotomis ar nerūdijančiojo plieno jungtimis – varžtais.
Standartai būtini visiems
Jeigu projekte numatytas plieninių konstrukcijų ugniaatsparinimas priešgaisrinėmis besiplečiančiomis dangomis, anot G. Skirsgilo, jas reikia naudoti pagal priešgaisrinės saugos reikalavimus, dangų gamintojų technines rekomendacijas bei jų sertifikatus.
Ugnia atsparinimo danga turi būti dengiama ant tinkamai paruošto plieninio paviršiaus, tinkamai padengto suderinamu su ugniaatsparinimo danga gruntu (geriausia – dviejų komponentų epoksidiniu). Ant ugniaatsparinimo dangos, atsižvelgiant į aplinkos koroziškumą bei kitus veiksnius, turi būti padengta apsauginė danga, kuri yra suderinama su ugniaatsparinimo danga (geriausia – dviejų komponentų poliuretaninė). Taip išgaunama principinė antikorozinių dangų su ugniaatsparinimo danga sistema.
„Gaisrinės saugos reikalavimai ir reikalavimai ugniaatsparinimo dangoms nuolat griežtėja: anksčiau dažniausiai buvo reikalaujama R15 ir R45 ugniaatsparumo, dabar jau kurį laiką reikalaujama R30 ir R60. Jeigu plieninė konstrukcija turi būti atspari ugniai ilgesnį laiką, vadinasi, ir ji pati turi būti atsparesnė karščiui, t. y. masyvesnė. Kad būtų suprantamiau – juk pašildytą ploną torto žvakutę daug lengviau sulenkti negu storą suvenyrinę žvakę. Čia neretai tenka matyti, kad plieno konstrukcijos kažkada buvo apskaičiuotos R15 atsparumui ir tokį projektą bandoma pritaikyti dabartiniams reikalavimams, pavyzdžiui, R60 atsparumui. Nesvarbu, ar ugniaatsparinimą ketinama atlikti priešgaisriniais dažais, ar kitomis ugniaatsparinimo medžiagomis, pačios konstrukcijos tam yra per silpnos“, – aiškino G. Skirsgilas.
Pašnekovas priminė, kad rangovai, gaminantys plienines konstrukcijas arba naudojantys apsauginių dangų sistemas, taip pat privalo vadovautis standartais ir kitais techniniais dokumentais. Nes neišmanant ar nesusipažinus su naudojamo produkto savybėmis arba specifiniais naudojimo reikalavimais ir dėl to juos netinkamai naudojant, susiduriama su situacijomis „kažkodėl dažai atšoko“ arba „konstrukciją pradėjo veikti korozija“.
„Tai nagrinėjant reikia aprėpti daug aspektų, pradedant nuo paties projekto, informacijos pateikimo profesionalumo, tinkamo dangų parinkimo ir esamų reikalavimų bei realios situacijos atitikimo, tinkamo plieno paruošimo bei pačių dangų sistemos tinkamo padengimo. Be standartų, profesionalių žinių ir sąžiningo darbo vargu ar galima visas šias grandis sujungti į visumą, kad galutinis rezultatas būtų visavertis, ilgalaikis ir, žinoma, be broko“, – sakė G. Skirsgilas.
