Daugiabučių renovacija, regis, įgaus pagreitį ir tuo galima nuoširdžiai pasidžiaugti. Vis dėlto, svarbu atsakyti į klausimą, ar kiti – nemažiau svarbūs – jos uždaviniai nebus užmiršti. Tai ir gyvenamųjų kvartalų patrauklumo didinimas, jaunų žmonių grąžinimas atgal į šiuos kvartalus, būsto perplanavimas, saugesnių gyvenamųjų erdvių, kiemų ir viešosios infrastruktūros kūrimas, ir panašiai. Analizuojant veikiantį renovacijos modelį atrodo, kad visa to kol kas atsisakyta arba atidėta ateičiai. Tad gal vertėtų pamąstyti apie galimas renovacijos pasekmes. Pabandykime paprognozuoti, kokia gali būti šių kvartalų ateitis.
Tęsis moralinis sovietinės aplinkos ir sovietinio gyvenimo būdo šleifas
Vienas iš pastebimų renovacijos privalumų yra vizualiai pasikeitęs sovietinio daugiabučio fasadas, tačiau toks išorinis sprendimas anaiptol neišgyvendins anų laikų dvasios. Kaip rodo patirtis, kartais po renovacijos pastatas atrodo netgi prasčiau nei prieš ją. Bet ne išorinis įspūdis yra svarbiausias.
Pasivaikščiokime po gyvenamuosius Vilniaus kvartalus, statytus skirtingu metu. Sovietinės statybos kvartalų esminis bruožas – privačių, mažesnių bendruomenių ar tik kelių šeimų bendrai naudojamų erdvių nebuvimas. Visi šie kvartalai statyti ir pritaikyti socialistinei visuomenei, pagrįstai socialinės santaikos ir lygybės iliuzija, todėl čia visi – tiek profesorius, tiek išradėjas, tiek gamyklos direktorius, tiek ir darbininkas – gyvena daugmaž vienodame (t.y. vienodai prastame) būste ir tuo nesiskundžia. Kartu tai ir dideli, erdvūs kiemai, apsupti 5-9 aukštų gyvenamųjų namų, siauri privažiavimai ir automobilių stovėjimo vietų stygius – automobilius anksčiau buvo įprasta palikti metaliniuose garažuose kažkur miesto pakrašty. Gyvenamajame mikrorajone trūksta darbo vietų, kaimynystėje jaučiamas būtiniausių paslaugų stygius – jos nukeltos į specializuotus rajonų centrus.
Toks yra praktiškai visų sovietinių mikrorajonų veidas. Tačiau daugeliui šių dienų Lietuvos piliečių, jau pakeliavusių po Europos miestus, sovietiniai kvartalai yra slegiantys, retas kuris juo gali būti patenkintas ir norėtų jame įsikurti ilgesniam laikui. Tą akivaizdžiai patvirtina šiuos kvartalus palikusios jaunos šeimos.
Pasižvalgykime po tipinį sovietinį būstą. Jis sąlyginai nedidelis: gyvenamasis šeimos kambarys arba svetainė, kuriame stovėdavo televizorius, prie kurio vyras žiūrėdavo filmus apie karą arba sporto varžybas; maža virtuvė, į kurią valgio ruošimui buvo uždaroma žmona; ir vienas, na geriausiu atveju, du kambarėliai, kuriuose gyveno poros tėvai, vaikai ruošė pamokas. Taip pat miniatiūriniai vonia ir tualetas, kuriuose sunku net apsisukti, jau nekalbant apie vietą skalbimo mašinai ar patogiai džiovyklei.
Visas šis paveikslas, apšiltinus Karoliniškių ar Žirmūnų daugiabutį, niekur nedings. Nesvarbu, kiek žmonių gyvens tokiame būste – vieniša studentė ar tris vaikus auginanti šeima – jis tiesiog nėra sukurtas patogiam gyvenimui ir buičiai. Netikiu, kad tokie būstai taps patrauklūs jaunoms šeimoms tol, kol bus remiamas tik išorės sienų apšiltinimas, o ne kompleksiški, visos bendrijos sutarti pastato rekonstrukcijos sprendimai, kurie būsto kokybę pagerintų iš esmės. Tai, kad tokie sprendimai yra galimi, liudija ne tik užsienyje, bet it Lietuvoje rengti eksperimentiniai projektai.
Šeimos ir toliau bėgs iš senųjų kvartalų
Galime konstatuoti, kad sovietmečiu statytus daugiabučių rajonus jau paliko dabartinė kurianti karta – trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, kurie šiuose rajonuose užaugo, bet taip ir nerado čia savo tapatybės. Jiems buvo nepriimtini pereinami kiemai, nuolat užkištos automobilių stovėjimo aikštelės, nesaugios vaikų žaidimo aikštelės, neprižiūrima aplinka. Jie, kažkada girdėję savo tėvų žodžius „kas priklauso visiems – iš tiesų nepriklauso niekam“, ir patys patyrę gyvenimo tokiuose rajonuose skonį, pasitaikius pirmai progai, paliko šiuos rajonus. Daugelis jų dar prieš krizę, kai pūtėsi nekilnojamo turto burbulas, kraustėsi į tuo metu naujai pastatytus daugiabučių kvartalus. Nepaisant to, kad planiniais sprendimais šie būstai daugeliu atžvilgiu net blogesni nei sovietiniai, juose jaunų šeimų procentas yra ženkliai didesnis. Jie vis tiek jaunoms šeimoms atrodė patrauklesni nei senieji. Tą akivaizdžiai atspindi vidutinio gyventojų amžiaus Vilniaus rajonuose analizė (autoriaus tyrimas):
Tiesą sakant, šis procesas nesibaigia ir, nieko nesiimant, ateityje tik stiprės. Turintys galimybių, bėga ir bėgs iš šių rajonų į saugesnę ir į šeimos gyvenimo kokybę labiau užtikrinančią aplinką – kas į individualių namų kvartalus, kas į naujus kokybiškesnės statybos daugiabučius. Žmonės, pažinę gyvenimo naujos kartos kvartaluose privalumus, iš tiesų ieško to, kas labiau priimtina jų šeimoms: uždaro kiemo, saugios, kontroliuojamos aplinkos, įdomesnio planavimo būsto, kuriame jie gali kurti kitokį, nei jų pačių pažintą sovietinės šeimos modelį.
Juk dabartiniai būstai kitokie. Didesnė, bent 22-25 kv.m. šeimai skirta gyvenamoji erdvė, čia pat – su ja sujungta virtuvė. Taip sudaromos sąlygos šeimai vakarus leisti kartu, netgi jei tuo pat metu reikia paruošti vakarienę. Didesniame vonios kambaryje telpa skalbimo mašina, kuri buvo sovietinio būsto gyventojui per didelė prabanga.
Esminis dalykas, kad kelio atgal į sovietinius daugiabučių kvartalus žmonių sąmonėje jau nebėra. Dabartinė šeima nori kitokio gyvenimo modelio, ji kitaip įsivaizduoja savo gyvenamąją erdvę, todėl manau, kad sovietinės statybos būstai didelės ateities neturi.
Jau šiandien nusidėvėjusį ir prastai suplanuotą būstą renkasi tik žemesnes pajamas turintis jaunimas – pagyventi metus, ar dvejus, kol dar nekuria šeimos. Rekomenduoti renovaciją jiems, mano galva, yra beprasmiška. Juk renovuoti prastos statybos kokybės ir susidėvėjusių konstrukcijų namą tolygu pinigų išmetimui į balą.
Pilnavertei renovacijai niekada nebus pakankamai lėšų
Daugiabučių renovacijos programos vykdytojai ir jų šalininkai dažnai pateikia skaičius, per kiek laiko, sumažėjus išlaidoms šilumai, atsipirks gyventojų investicijos. Tai, žinoma, svarbu, nes gyventojai investuoja tikrai dideles sumas, ima šiam reikalui paskolas ir t.t. Tačiau problemos esmę sudaro ne vien investicijų atsipirkimas, o tai, ką už tuos pinigus visuomenė (kadangi skiriama visuomenės pinigų dalis) ir žmogus gauna, ir ko reikėtų iš tikrųjų.
Realiausias prasidėjusios renovacijos scenarijus, jei bus apsiribota tik pastatų šiltinimu – sumažės sąskaitos už šildymą, bet pinigų kitiems renovacijos etapams nuo to neatsiras. O praktika rodo, kad pastatas kas 25-30 metų privalo būti atnaujintas iš pagrindų: pakeistos ar iš esmės atnaujintos inžinerinės sistemos, pastatų vidaus erdvės pritaikytos naujiems poreikiams. Sovietinės statybos kvartalų gyvenamieji namai jau atstovėjo po 30-50 metų. Jiems jau reikėjo vienos kapitalinės rekonstrukcijos. Apšiltinti, šie pastovės dar vieną ciklą – 27 metus, tačiau gyvenimas juose dėl senstančių inžinerinių sistemų ir morališkai bei fiziškai senstančių būstų bus vis sunkiau pakenčiamas.
Statistinis daugiabučių kvartalų gyventojas ir toliau sens. Nelabai tikėtina, kad į šiuos būstus grįš gyventi priemiesčių vaikai – ten užaugę dabartiniai paaugliai. Jų tėvai, t.y. dabartiniai keturiasdešimtmečiai, darys viską, kad jų vaikai gautų geresnes gyvenimo sąlygas, modernesnį ir patogesnį būstą.
Visai realu, kad šių rajonų gyventojais gali tapti į tuštėjančią Lietuvą neišvengiamai atvyksiantys migrantai, gali pradėti formuotis kompaktiškai gyvenančios jų bendruomenės. Analogiški procesai vyko Vakarų Europoje prieš 20-30 metų ir baigėsi degančiais automobiliais Paryžiaus priemiesčiuose. Vakarų miestų savivaldybės ir valstybė turėjo dėti didžiules pastangas, išleisti dideles pinigų sumas tam, kad prikeltų analogiškus rajonus naujam gyvenimui ir gražintų į juos įvairesnius socialinius gyventojų sluoksnius.
Vakarų šalys, turėdamos žymiai didesnę savo miestų vystymo patirtį, randa būdus ir teisinius mechanizmus išpirkti privatų būstą, konsoliduoti viešas ir privačias lėšas. Ir tam naudojama ta pati ES fondų parama. Tiesiog, mano galva, šios šalys ieško profesionalesnių ir kūrybiškesnių sprendimų, o iš kitos pusės, elgiasi atsakingai ateities kartų atžvilgiu. Problema veikiausiai yra ta, kad tokiems miestų vystymo projektams, pristinga tvarios strategijos ir tęstinumo. Be to, daugelis savivaldybių, o kartu ir visa šalis stokoja ir aiškios savo maitintojų – miestų – vizijos, ir šias vizijas įgyvendinančių stiprių profesionalų-administratorių.