Anot specialisto, šis požiūris ilgainiui turi keistis, kaip pasikeitė ir požiūris į automobilius, o tai leido rinkoje įsitvirtinti tokiems projektams kaip dalinimosi automobiliu „City Bee“. Šio verslo modelio esmė, kad automobiliu naudojamasi reikiamą valandų kiekį, už tai mokama nuoma.
„Mano nuomone, vis tiek turime pripažinti, kad būstas, lygiai taip pat kaip automobilis, ar kiti daiktai, vis dėlto yra daiktas, - sakė Ž. Galeckas. - Jeigu jis yra daiktas, jis turi būti tarnaujantis, pateiksiu pavyzdį su automobiliais. Aš prisimenu tėvų laikus, kai „Žiguliukas“ buvo toks brangus, taip jį blizgindavo, o kad duotum draugui pavažiuoti, buvo sudėtinga (kalba - DELFI), patvirtinto įgaliojimo pas notarą reikėdavo. Aš manau, kad su būstu mes esame panašios būsenos.“
Jis sako, jog nėra kuo didžiuotis, kai apie 80 proc. būsto Lietuvoje yra valdoma nuosavybės, o ne nuomos teisėmis, nes tai rodo, kad būstas žmonėms netarnauja, greičiau yra priešingai. Tai jis kalbėjo per „Ekspozonos“ ir advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ konferenciją “Investicijos į nekilnojamąjį turtą (NT): ko tikėtis 2014 m.?“.
„Mes sutinkame paprastus vartotojus, kuriems reikia daryti sprendimus ir mes matome, kad jie dažnai tarnauja būstui. Bando save pateisinti, kad gyventi Elektrėnuose ir kasdien važinėti į darbą vyrui ir žmonai yra viskas gerai: „man patinka“, „aš pagalvoju, kol važiuoju“, baikime kalbėti tokias nesąmones“, - piktinosi Ž. Galeckas.
Specialistas sako, jog žmonės turėtų pagyventi netoli savo darbo vietos, kad galėtų pamatyti skirtumą, kiek papildomo laiko jie turi sau ir artimiesiems sumažinę kelionės į darbą trukmę.
„Yra ir kuro sąnaudos, o ne tik laiką, kurį sutaupytumėte, turbūt galėtumėte sau leisti gyventi šalia darbo. Yra daug dalykų, kurių žmonės nevertina“, - mano Ž. Galeckas.
Jis teigė, jog nors gali atrodyti, kad tokiose šalyse kaip JAV nekilnojamojo turto rinkoje įsitvirtinęs chaosas, visgi sistema ten egzistuoja.
„Apie 40 proc. nuomojasi, 20-25 proc. yra investuotojai, kurie valdo turtą ir jį nuomoja, tai jau akivaizdžiai rodo, kad rinka yra labiau išprususi“, - pastebi Ž. Galeckas.
Kalbėdamas apie būsto pirkėjų elgesį, jis stebėjosi, jog pirkėjai atsisako pirkti būstą už 250 tūkst. litų vien dėl to, kad pardavėjas kainos nesumažino 1 tūkst. litų, nors pirkėjai nežino, kiek už būstą galiausiai sumokės bankui dėl kintančių paskolos palūkanų per ilgą laikotarpį. Egzistuoja ir kita tendencija: žmonės pamato gražų būstą, tačiau nepasidomi analogiškų objektų kainomis ir už pirkinį moka keliasdešimt tūkstančių daugiau nei vidutiniškai mokama rinkoje. To priežastis paprasta – perkama mokant grynais ir turto vertinimas neprivalomas.
„Kalbėjausi su viena iš savo brokerių, ji sako, nežinau, kas čia darosi, Justiniškėse dviejų kambarių butą, 1985 m., pardaviau už 180 tūkst. Aišku, gal ne visiems tai ką sako, bet tas butas prieš metus 140 tūkst. kainavo. Dabar tokių dalykų rinkoje jau pasitaiko: žmogui vertinimų nereikia, jis mato gražų daiktą, jam jo reikia, jis turi pinigų, tėvai turi pinigų, ir jis perka. Bet šitie atvejai pradeda formuoti rinką, tų pačių vertintojų“, - paaiškino Ž. Galeckas.
Jis svarstė, jog galbūt tam įtakos turi ne tik galimybė būstą įsigyti be paskolos, bet tėvų požiūris, kad vaikus reikia aprūpinti būstu, užuot jiems leidus nuomotis.
