Be trūkumų, yra ir privalumų
Net ir nenorint šis tekstas bus šiek tiek įasmenintas – kodėl turėčiau remtis svetima patirtimi, jeigu ir sava byloja priežastis, kodėl po studijų sugrįžtame į gimtąjį miestą. Tą padariau ir aš! Vilionių didmiesčių šurmuliu, didesniu atlyginimu atsisakiusi dėl žemiau vardijamų priežasčių.
Žinoma, dabar galite prieštarauti – kiek jaunų žmonių Alytus „prisiviliojo“ sugrįžti? Kiek tokių iš tikrųjų grįžo? Statistika šiuo atveju negailestinga: dabar mūsų skaičiuoja 57 tūkst., o kadais, 2001-aisiais, buvo daugiau nei 71 tūkst. Žinoma, realus skaičius turėtų būti dar mažesnis, statistikos ekspertai ne baltame popieriaus lape, o draugų būryje juokauja, jog iš tariamo gyventojų skaičiaus reikėtų atimti dar 5 tūkst. – tada gautume tikrąjį gyventojų skaičių. Tą Alytuje puikiausiai iliustruoja ir mokinių skaičiaus mažėjimas mokyklose – ko jau ko, bet darbo dviem pamainomis seniai nesama, seniau koridoriais zujo po tūkstantį ir daugiau mokinukų, o šiandien daugelyje pagrindinių mokyklų šurmulį kelia vos 500 ar mažiau.
Visgi šįkart ne tik apie skaičius, bet ir apie realias priežastis, kurios pasipūtusiems niurgzliams dažnai visai neįdomios. Išvardyti, kodėl geriau gyventi didmiestyje, turbūt būtų lengviau, nei įžvelgti privalumų gyventi provincijoje. „Karjerą darysiu sostinėje, tačiau vaikus norėčiau auginti Alytuje“, „Jeigu rasčiau gerą darbą, net neabejočiau ir grįžčiau į Alytų“, – tokios ir panašios jaunų žmonių mintys dėlioja atitinkamus gyvenimo mažesniame mieste prioritetus: geresnė švietimo kokybė, mažesnės transporto spūstys (arba visiškas jų nebuvimas), pigesnis būstas, saugesnė aplinka. Žinoma, prie šių apčiuopiamų priežasčių dar reikėtų pridėti ir svarbiausią – buvimas šalia artimųjų.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, paprašyta įvardyti gyvenimo mažesniame mieste privalumus, net neabejoja – jų gausu: „Pirmiausia, kalbant apie gyvenimo kokybę, akivaizdžiai palankesnės būsto įsigijimo, nuomos kainos. Taip pat išlaidos transportui (dėl mažesnių atstumų, net turint nuosavą automobilį) yra gerokai mažesnės. Mažesniame mieste galima viską greičiau ir paprasčiau pasiekti, nereikia stovėti spūstyse, dažniau tai yra tie miestai, kur gyvena ir giminaičiai, taigi esant poreikiui gali visada padėti, pavyzdžiui, prižiūrint vaikus.“
Palyginimui su kaimynėmis
Mažesnės būsto kainos yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl jauni žmonės grįžta į mažesnius miestus, tą galiu paliudyti – per pastaruosius dvejus metus iš artimų draugų rato į Alytų grįžo bent penkios jaunos šeimos, visos dėl to paties – palankesnių būsto kainų. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė O.Bložienė įsitikinusi, kad lietuviams būstas siejasi su asmeniniu ir šeimos saugumu, todėl daugelis nori gyventi ne nuomojamame, o nuosavame būste. Žinoma, pagal šį norą lietuviai gerokai išsiskiria viso pasaulio jaunų žmonių kontekste – ir tų, kurie būstą nuomoja visą gyvenimą, ir tų, kurie prie būsto „neprisiriša“ – dažnai keičia gyvenamąją vietą ar tiesiog itališkai iki keturiasdešimtmečio gyvena pas tėvus.
Tiesa, „Swedbank“ atlikta būsto paskolų rinkų Baltijos šalyse analizė parodė, kad lietuviams įsigyti būstą vis dar sunkiau nei kaimynams latviams ir estams. 2013 metų pirmojo pusmečio duomenimis, Lietuvoje ir Estijoje suteikta atitinkamai 411 ir 442 mln. litų paskolų būstui. Latvijoje paskolų suteikta perpus mažiau – ar latviai nesiekia įsigyti nuosavo būsto ir renkasi vakarietišką modelį?
Paskolas būstui dažniausiai ima 30–35 metų, aukštąjį išsilavinimą turintys, šeimas sukūrę, didesnes nei vidutines pajamas gaunantys asmenys – šis rodiklis visose Baltijos šalyse panašus. Lietuvoje daugiausia nekilnojamojo turto sandorių sudaroma Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, mažesni miestai čia neišsiskiria.
Alytaus kontekstas
Visgi didžiausias privalumas Dzūkijos sostinėje, provincijoje, – būstų kainos. Nekilnojamojo turto agentūros „Miroda“ direktorė Rima Mitkienė tikina, kad įsigyti pirmąjį būstą mažesniame mieste kur kas lengviau: „Jauni žmonės savo pirmuoju būstu dažniausiai renkasi pagerinto bendrabučio tipo butus arba mažesnius. Pagerinto tipo bendrabutį galima įsigyti nuo 12 iki 25 tūkstančių, mažesnį butą – nuo 25 iki 45 tūkstančių litų, geresniame aukšte ir geresnės būklės dviejų kambarių būsto kainos svyruoja nuo 38 iki 65 tūkstančių litų.“
Paprašyta palyginti būsto kainas Alytuje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, nekilnojamojo turto agentūros vadovė tvirtina, kad jos kartais būna net ir dvigubai didesnės. „Vieno kambario butą Kaune įmanoma įsigyti už 65–75 tūkstančius litų – beveik dvigubai, už dviejų kambarių gali tekti atseikėti ir 90–100 tūkstančių litų. Sostinėje vieno kambario buto be 120 tūkstančių litų nenupirksite, dviejų kambarių – be 150 tūkstančių litų“, – lygina R.Mitkienė.
Alternatyva ir privalumas – tiek, kiek Vilniuje kainuoja senos statybos butas, už tiek Alytuje ar jo priemiestyje galima įsigyti namų valdos sklypą ir statyti ekonominės klasės inidividualų namą.
„Alytaus mieste namų valdos sklypų kainos svyruoja nuo 25 iki 45 tūkstančių litų, priemiestyje –nuo 15 iki 22 tūkstančių litų. Žmonės perka sklypus ir po truputį statosi namus iki 250 tūkstančių litų, o tokia suma prilygsta naujos statybos name esančių butų kainoms. Jauni ir drąsūs žmonės naudojasi tokiu modeliu“, – nekilnojamojo turto rinkos alternatyvas vardija „Mirodos“ vadovė.
Ne mažiau populiarus ir kitas jaunoms šeimoms priimtinas būdas – įsikurti sodų bendrijose. Juokaujama, kad šios jau greitai taps miesto dalimi.
„Alytus plečiasi į šonus, o ne kyla į viršų – daugiaaukščiai čia nestatomi. Žmonės bėga iš daugiabučių, tą lemia šildymo kainos, automobilių statymo problemos, noras turėti žemės ir būti mažiau priklausomiems. Atstumai iki sodų bendrijų nedideli, daugelyje kursuoja viešasis transportas, tai itin aktualu šeimoms su vaikais. Sodų bendrijos vis labiau populiarėja kaip patraukli vieta ne tik poilsiauti, bet ir gyventi“, – įsitikinusi R.Mitkienė.
Įdomumo dėlei palyginimas su kaimynais – šių metų pirmąjį pusmetį 14 proc. įsigytų butų Lietuvoje buvo naujos statybos, Latvijoje naujos statybos butai sudarė 10 proc., Estijoje – 8 proc. Visgi lietuviai dažniausiai renkasi didesnius – 65 kv. m butus, estai – 52 kv. m, latviai – 50 kv. m, tačiau latviai renkasi didžiausius individualius namus – 200–250 kv. m ploto. Estai šiuo atžvilgiu kukliausi – paprastai įsigyja iki 150 kv. m namus, lietuviai – iki 170 kv. m.
„Vaikus auginsiu Alytuje“
Daug etikečių jau norėjome priklijuoti Dzūkijos sostinei. Kadais Alytus pramonės miestu tituluotas, šiandien jis jau smulkiojo ir vidutinio verslo miestas. Svajingesnėse Alytaus miesto savivaldybės plėtros vizijose „Alytus – žalias šeimos miestas, kuriame jauku ir saugu gyventi, kurti, investuoti“. Apie investicijas Alytuje skaitykite kituose laikraščio numeriuose, jau šią savaitę Statistikos departamentas pateiks naujausią informaciją, kiek investicijų mes sugebėjome prisivilioti.
Kitas mažesnių miestų privalumas yra transporto eismas. Pradedant tuo, kad atstumai čia gerokai mažesni, baigiant gan gerai išplėtota (o šiuo metu ir atnaujinta) viešojo transporto sistema ar tiesiog mažesnėmis išlaidomis kurui.
„Mažuose miestuose mažiau grūsčių, todėl atsiranda daugiau laiko. Tie, kurie džiaugiasi turtingu didmiesčių gyvenimu, gali nepastebėti, kaip auga jų vaikai, nes nori dalyvauti kokiame nors judesyje, todėl turi lėkti. Nepaisydamas didmiesčių gyvenimo margumyno, neabejoju, kad kiekvienas Vilniaus gyventojas yra likęs ilgiau darbe ar namie, kad tik išvengtų spūsčių. Mažuose miestuose tyliau ir dažniau arkliai pro langą šnarpščia. Prie visko priprantama, tačiau man tikrai labiau patinka pas tėvus Alytuje gulint lovoj už lango beveik nieko negirdėti nei Vilniuje beveik visą parą dūzgiančią gatvę“, – švelniai ironizuoja alytiškis Karolis Jachimavičius.
„Swedbank“ Asmeninių finansų intituto Lietuvoje vadovė O.Bložienė šį privalumą irgi laiko prioritetiniu, tačiau ne mažiau dėmesio ragina kreipti ir į kokybiško gyvenimo užtikrinimą. „Iš kitos pusės, mažesnis mokamų laisvalaikio ir kitokių pramogų pasirinkimas apsaugo biudžetą nuo papildomų išlaidų, tačiau tai nereiškia, kad negalima užsitikrinti kokybiško ir aktyvaus kultūrinio gyvenimo ar kitokių laisvalaikio veiklų“, – už ir prieš dėlioja O.Bložienė.
Kadangi mums, lietuviams, pozityvo neužtenka, žvelgiant į realybę būtina garsiai deklaruoti mažųjų miestų didžiausią minusą – darbo vietų stoką. Nekilnojamojo turto agentūros „Miroda“ vadovė R.Mitkienė, kaip ir dera patriotiškai nusiteikusiai alytiškei, vardijo, kodėl dar verta grįžti į Alytų, tačiau vylėsi, jog darbo vietų stygius nepakiš kojos plėstis, o galbūt tiesiog taip smarkiai ir drastiškai nemažėti: „Alytus yra gražus miestas, atstumai iki didžiųjų miestų nedideli. Gana dažnas gyvena Alytuje, o dirba Vilniuje ar Kaune. Čia galima gražiai ir jaukiai įsikurti, auginti vaikus neperpildytuose darželiuose, mokyklose. Alytus – verslus miestas, bet turi didžiausią kliuvinį – ribotą darbo vietų skaičių, o atlyginimai anaiptol nėra tokie kaip didmiesčiuose, tai jaunimą ir atgraso grįžti gyventi į Alytų.“
Tuo, kad laimė gyventi ten ar šen priklauso nuo mūsų, įsitikinęs ir K.Jachimavičius: „Laimė yra kiekvieno rankose, kiekvienas renkasi, ar būti laimingam. Visur įmanoma būti laimingam, jei esi čia ir dabar, nesėdi savo kiaute ir nesvaigsti, kad čia, Alytuje, nieko nevyksta. Niekas tavęs nepralinksmins, jei esi nusiteikęs liūdėti: nei Londonas, nei Niujorkas, nei Tokijas, bet jei atsimerksi ir pažiūrėsi plika akimi, pamatysi, kad tavo kambarys yra visas kosmosas, kad jau skaitytas knygas galima skaityti kitais kampais, jau gamintus valgius gaminti kitais būdais, kad telikas pilnas naujienų ir kad netgi pats kiekvieną minutę keitiesi. Net būdamas vienas žmogus gali būti laimingas, jeigu gyvena susitikimo viltimi, – kiekvieno mūsų prigimtis yra eiti ir sueiti į didelę krūvą.“
