Toks, atrodytų, skeptiškas požiūris į planavimo, projektavimo sprendinius turėtų ne nuvilti, bet skatinti šį procesą pažinti geriau ir pagal galimybes jame dalyvauti atskirų sričių specialistus, vartotojus ir, žinoma, entuziastus, kurie kartais neatstovauja nei vieniems, nei kitiems. Aptariant kokios nors technologijos taikymo galimybes reikėtų atsižvelgti į bendrą apsirūpinimo ir būstu, ir energija kontekstą bei tendencijas. Vos ne šimtmetį truko elektros ir šiek tiek vėliau šilumos centralizuotos gamybos plėtra iškastinio kuro pagrindu. Atskiros teritorijos, valstybės sukūrė unikalių apsirūpinimo energija sistemų, dėl to, žinoma, kilo problemų. Kiek, kur, kaip gaminti, kiek, ko pirkti ir kiek, ką parduoti? Kas priimtiniau (lengviau, pigiau, saugiau ir t. t.) – daugiau gaminti ar efektyviau naudoti? Keletą panašių klausimų ir aptarsime.

Atsinaujinantys ar ne tik?

Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas plinta ir plis. Globaliu mastu tokia plėtra sprendžia ribotų iškastinio kuro išteklių ir klimato kaitos problemą, galutiniams vartotojams mažina jų vis dar nemėgstamą priklausymą nuo komunalines paslaugas teikiančių bendrovių, dažnai mažina išlaidas energijai. Žinoma, visada lieka aktualus šių siekių kainos ir mokėtojo (išlaidų pasidalijimo tarp konkretaus vartotojo ir bendruomenės) klausimas, svarbu, kokios kainos yra šiandien ir kokios jos bus ateityje. Tačiau nederėtų pamiršti, kad šaliai ar konkrečiai jos teritorijai norint patikimai apsirūpinti energija reikalingas eilės tam skirtų technologijų derinys. Viena technologija neišgelbės, nesvarbu, ar ji bus tradicinė iškastinio kuro, atsinaujinančių šaltinių, ar branduolinė. Subalansuota įvairovė, ko gero, būtų vienas svarbių siekių.

Susidomėjimas naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius modernizuojamuose daugiabučiuose namuose sveikintinas, tačiau retai pareiškiamas noras ar imamasi veiksmų tai daryti. Galbūt pora renovuotų daugiabučių turi saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Tinkamiems sprendiniams priimti reikalingi geri pavyzdžiai ir išsami galimų projektinių konkretaus objekto sprendinių ar įgyvendintų projektų analizė. Tie sprendiniai turi būti priimtini pastato bendrasavininkiams, administruojančiai įmonei, savivaldybei ir atitikti su valstybės politika susijusią modernizavimo programą. Žinia, pirmais dviem atvejais priimtinumo kriterijai dažniausiai būna ekonominiai, kitais – politiniai. Čia tiktų viena iš rinkodaros taisyklių – žinia, dėmesys, noras, veiksmas – kaip dabartiniai vartotojai, technologijų pirkėjai esame dar tik pirmuose dviejuose etapuose, neva girdėjome, domimės.

Kyla klausimas: kas čia yra ar turėtų būti pagrindiniai siūlytojai, kiek ir kaip jie organizuoja, investuoja į atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo sėkmę? Turima omenyje konkreti valstybės programų parama norą atsinaujinančius išteklius naudoti pareiškusiam ir veiksmus jau atliekančiam galutiniam vartotojui. Neseniai turėto fotovoltinės elektros gamybos šuolio organizatoriai savo dėmesiu ir rezultatais paskatino, deja, ne galutinius vartotojus.

Centralizuota ar decentralizuota?

Centralizuota ir decentralizuota sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų. Čia yra nemažai panašumo su viešojo ir individualiojo transporto dilema. Centralizuotai energiją tiekiančios sistemos gamyboje galima naudoti prastesnį, dažniausiai pigesnį, bet technologiškai sudėtingai deginamą ir iki išvalymo kenksmingų degimo produktų turintį kurą. Visų pirma tai degiosios atliekos, biomasė, mazutas, akmens anglis, durpės ir pan. Turėdamos degimo produktų valymo įrenginių, tokios sistemos energija, visų pirma šiluma, aprūpina miestų centrus, tankiai užstatytus kvartalus. Šių sistemų priežiūros išlaidos, tenkančios pagamintos energijos vienetui, dažnai būna mažesnės.

Pastaraisiais metais, pasiekus tam tikrą centralizuoto generavimo mastą ir plintant atsinaujinančiosios energijos technologijoms, vis labiau aiškėja decentralizuoto, kitaip tariant – paskirstyto, generavimo tendencija. Paskirstyta šilumos gamyba deginant kurą (biokurą ar iškastinį) turi labai ilgą istoriją ir patirtį, bet saulės, vėjo, šilumos siurblių, šilumos akumuliavimo technologijos, įvairios jų kombinacijos šiuo metu yra intensyviai tobulinamos, dauguma atvejų – semiantis patirties ir stebint jau veikiančius objektus.

Didesnis iššūkis susijęs su paskirstyta elektros energijos gamyba fotovoltiniuose įrenginiuose, vėjo jėgainėse, mažuose kogeneratoriuose. Technologiškai šiuolaikinės IT pagrindu veikiančios sistemų automatikos galimybės leidžia tokiems paskirstytiems generatoriams įsijungti į bendruosius tinklus. Plėtojant tokius generatorius ilgainiui atsirado vadinamųjų išmaniųjų tinklų sukūrimo ir tobulinimo poreikis. Netoli fotovoltinių ir vėjo jėgainių naudojant elektrą tiesiogiai ar akumuliuojant, pasitelkiant ją šilumai gaminti, matyti akivaizdūs decentralizacijos privalumai. Įgijus deramą mastą reikia mažesnių teritorinių tiekimo, paskirstymo linijų, teritorinės energijos tiekimo sistemos tampa ne tokios pažeidžiamos, decentralizuojama tarša. Paskirstyto elektros generavimo mastai kol kas reguliuojami valstybės lygmeniu. Subalansuoto centralizuotos ir paskirstytos šilumos gamybos sprendinio savivaldybės teritorijoje jau dabar ieškoma rengiant specialiuosius savivaldybių šilumos ūkio planus. Be to, ir teisiškai jau nustatyta, kad elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje. Reikia išnaudoti šias galimybes įgyvendinant pilotinius projektus, telkiant valstybės, savivaldybės ir šioje srityje dirbančio verslo paramą iniciatyviems vartotojams.

Sąlyga – sumanus naudotojas

Kalbant apie bet kokius šiuolaikinius paskirstytus generatorius ar atsinaujinančius energijos šaltinius viena svarbesnių sąlygų – juos efektyviai naudoti. Taigi reikia sumanaus naudotojo. Turimas omenyje pastatas, ir žmogus, šiuolaikiškai mąstantis būsto savininkas. Pavyzdžiui, pastatas turi būti kitokių energinių charakteristikų nei dabar esantys seni namai. Privalu mažinti jam reikalingos energijos kiekį, kitaip vargu ar būtų galima pasiūlyti racionalius šiuolaikinius apsirūpinimo energija sprendinius. Technologijos, kurias būtų galima diegti modernizuojant senus pastatus, yra žinomos. Saulė, gruntas, vėjas ir oras – šiuos šaltinius vienaip ar kitaip būtų galima pasitelkti, tik prieš tai reikia turėti tokioms technologijoms deramą pastatą ir tuomet ieškoti sprendinių. Paprastai tariant, investicijos į naujas technologijas nėra pigios, ir kuo didesnis įrenginys, tuo brangiau jis kainuos, todėl prieš jį įsigyjant reikia sumažinti pastato energijos poreikius.

Vertinant pagal pastatų energinio naudingumo sertifikavimo sistemą, D energinio efektyvumo klasė nedera su sprendiniais diegti atsinaujinančius energijos šaltinius ar kitą decentralizuotą energijos generavimą. Tokio lygio pastatuose verčiau apsiriboti turimais energijos šaltiniais. Jeigu pastatai yra A ar B, kartais ir C energinio naudingumo klasės, jau verta svarstyti atsinaujinančių energijos šaltinių taikymo galimybes. Teoriškai ir technologiškai šių ribojimų išimtis galėtų būti dalinis karšto vandens ruošimas saulės kolektoriuose ir bendrųjų patalpų apšvietimas fotovoltine elektra. Tačiau šių technologijų diegimas pastate, kurio bendrasavininkiai neįveikia pastato energinio efektyvumo didinimo kliūties, vargu ar įmanomas.

Reikia priminti, kad šilumos siurbliuose, katilinėse, kolektoriniuose saulės įrenginiuose yra integruotos informacinės technologijos, distancinis ir programuojamas valdymas, kartais susijęs su centralizuotomis sistemomis. Didžioji dalis šilumnešių šiose sistemose jau nėra vanduo. Tokioms sistemoms reikalingos kvalifikuotos priežiūros paslaugos, vartotojų susidomėjimas ir noras imtis veiksmų. Taigi reikia sumanaus vartotojo.

Galimi šaltiniai

Saulės kolektoriai. Jų naudojimas tam tikrą metų laiko dalį karštam vandeniui ruošti turėtų būti priimtinas daugeliui. Sąlygos įrengti saulės kolektorius palankios – ant daugiabučių namų stogų. Dirbant tarptautiniame CONCERTO projekte teko susipažinti su Amsterdame (Nyderlandai) renovuojamo kvartalo pavyzdžiu. Ten ant daugiabučių stogų montuojant saulės kolektorius apsieinama be didelių individualių skaičiavimų. Tiesiog centralizuotai apšildomų 11-os daugiabučių pastatų kvartale numatyta, kad vienam butui turi tekti kvadratinis metras saulės kolektorių ploto.
Priešpriešos tarp centralizuoto šilumos tiekimo ir decentralizuoto saulės kolektorių naudojimo nėra, nes visą energinį ūkį prižiūri ta pati įmonė. Ji glaudžiai bendradarbiauja su kvartalo bendruomene, todėl skaičiuojama, kuriuos išteklius kada labiau apsimoka naudoti. Tiesa, projektas teikia 25 eurų paramą kiekvienam kvadratiniam kolektorių metrui. Panašių sprendimų nepavyksta rasti analogiškame Birštone bandomame įgyvendinti Europos Sąjungos CONCERTO projekte, nes administraciniame lygyje daugiau ieškoma, kodėl to negalima daryti, negu siekiama įgyvendinti.
Panašių į Amsterdamo kvartalą pavyzdžių, reikia tikėtis, atsiras ir administruojančioms įmonėms dirbant pagal naująją daugiabučių modernizavimo programą Lietuvoje. Suprantama, jeigu namai aukšti, be skaičiavimų ir papildomų sprendimų neapsieinama, nes paprasčiausiai norimam kolektorių skaičiui stogo ploto gali neužtekti. Saulės energijos naudojimas visuose pastatuose gali būti sprendžiamas architektūrinėmis priemonėmis, bet esamuose renovuojamuose pastatuose ši galimybė ribota. Sprendiniai patalpas šildyti pasitelkiant saulės kolektorius nagrinėtini tik B ir A klasės pastatuose.

Fotovoltiniai saulės moduliai. Jų naudojimas irgi būtų naudingas ir nesudėtingas. Pasitelkus LED lemputes galima apšviesti bendrojo naudojimo patalpas ir taip sumažinti mokėjimus už komunalines paslaugas. Pavyzdžių, kaip tai padaryta, yra ir Lietuvoje, tiesa – naujos statybos daugiabučiuose. Įsivaizduokime, kad vietoj 100 W elektros lemputės užtektų tik 5 W – sutaupymas akivaizdus. Sistemai, žinoma, reikėtų akumuliatorių, tačiau tokia technologija tikrai vilioja. Jeigu nors maža dalis paramos fotovoltiniam elektros generavimui būtų tekę savo reikmėms elektrą naudojantiems renovuojamų daugiabučių gyventojams, jau dabar turėtume gražių pavyzdžių, daugiau patirties.

Šilumos siurbliai. Pasitelkus juos renovuojamus daugiabučius namus technologiniu požiūriu galima aprūpinti reikiamu šilumos kiekiu. Tačiau ekonomiškai tai vargu ar bus priimtina, išlaidos būtų neracionalios. Tam, kad šilumos

siurblius būtų ekonomiškai naudinga diegti C ar net B klasės pastatuose, ši technologija turėtų būti derinama su kitais šilumos šaltiniais. Kokie jie galėtų būti? Pirmiausia – pastato ar centralizuotai šilumą tiekianti katilinė. Arba papildomas tiesioginis šildymas elektra, tiesa, šiuo atveju kiek baugina elektros kaina.

Jeigu centralizuotai ar decentralizuotai šilumą tiekianti katilinė naudoja dujas, dujų kaina irgi yra svarbus rodiklis. Reikia nepamiršti, kad be kuro dedamosios dar yra ir įrengimo išlaidos, kurios naudojant elektrą būtų mažesnės.

Yra ir kitas niuansas. Štai bendras atsinaujinančių energijos šaltinių, gaminančių elektrą, darbas su centralizuotai tiekiama elektra yra pakenčiamai reglamentuotas. Tačiau saulės kolektorių, ypač šilumos siurblių, darbas su centralizuotu šildymu šiandien nėra reglamentuotas. Fragmentinis įsijungimas perkelia šilumos sąnaudas iš šildymo į karšto vandens ruošimą, iš karšto vandens į vėdinimą ir panašiai. Greta techninių problemų čia atsiranda galios rezervo išlaikymo, naudos pasidalijimo, apskaitos, kainodaros problemų. Renovuojamuose namuose bemaž visuomet šilumos punktai būna pakeisti dar anksčiau, negu pradedama šiltinti fasadus, stogus, keisti langus. Ar verta tokius punktus, kurie tikrai dar nėra atitarnavę, keisti į kelis kartus brangesnius įrenginius? Vis plačiau diegiant kondensacinius ekonomaizerius centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse, pageidautina jose turėti kur kas žemesnę iš vartotojų grįžtančio šilumnešio temperatūrą. Nekeičiant šildymo sistemų tam galėtų pasitarnauti pas galutinį vartotoją įrengti šilumos siurbliai. Prieš atsakant į šį klausimą reikia atlikti išsamesnius tyrimus. Derėtų ir specialiajame planavime išnagrinėti, ir pasirenkant sprendimą konkrečiam vartotojui atsakyti, kaip pasitelkus šilumos siurblius tik daliai pastato šilumos poreikio padengti pasikeistų bendrosios išlaidos apsirūpinti energija. Tai sukurtų pagrįstas prielaidas tobulinti reglamentavimą ir argumentuotai šilumos siurbliius taikyti ir centralizuota šiluma aprūpinamuose daugiabučiuose.

Vėjo jėgainės. Jas bent jau šiuo metu būtų galima palikti ramybėje. Arba entuziastams. Kuriant naujus pastatus vėjo jėgaines galima labiau integruoti, rasti atitinkamų sprendinių. Bet kalbame apie renovuojamus senus pastatus – daugelis jų yra aerodinamiškai neaktyvioje zonoje. Technologiniai sprendimai čia gana sudėtingi, o ir gyventojams gali kilti nepatogumų, kurių vienas yra triukšmas. Negalima paneigti šios technologijos, tačiau tai galbūt ateities pastatų klausimas.

Pavyzdžių, priežiūros ir stebėsenos reikšmė

Diegti saulės kolektorius, šilumos siurblius ar kitus atsinaujinančius energijos šaltinius – gyventojų apsisprendimo reikalas. Tačiau pirmiausia turi būti išspręstas kvalifikuotos tokio pastato priežiūros klausimas. Kai pagal naująją modernizavimo programą pastatus prižiūrinčios įmonės taupant energiją matys naudą ir sau, energijos šaltiniai bus parenkami, diegiami ir prižiūrimi atsakingai. Investicijų į atsinaujinančiosios energijos technologijas reikia nemažų, jos turi būti racionalios.

Užkrauti finansinę naštą vien gyventojams nevertėtų, naujoms technologijoms reikalinga tinkama parama. Būtų labai naudinga, jeigu bent keliose savivaldybėse būtų įgyvendintas pavyzdinis renovacijos su atsinaujinančių išteklių technologijomis daugiabučio projektas. Valstybė, jos vykdoma modernizavimo programa tokiems projektams įgyvendinti galėtų teikti specialią paramą. Tuomet vietoje būtų matyti, kurie sprendiniai pasiteisina, kuriuos reikėtų koreguoti ar tobulinti. Vien internetu žiūrėdami užsienio pavyzdžius nepasisemsime patirties, nemokėsime tinkamai dirbti.
Lietuvoje jau pastatyta energiškai efektyvių pastatų, yra ir tokių, kuriuose įdiegta atsinaujinančių energijos šaltinių. Tik atkreiptinas dėmesys, kad atlikus darbus viskas tuo ir baigiasi. Neatliekama stebėsena, plačiajai visuomenei nežinoma, kokie gaunami rezultatai. O visų tokių projektų stebėsena būtina. Tik tuomet galima įvertinti, kas pavyko gerai, o kas taisytina.

Imkime kad ir modernizuotus daugiabučius. Kur šiandien galima rasti suvestinę, kurioje būtų pateikti pastarųjų trejų metų duomenys apie tuose pastatuose sunaudotą energiją, sutaupymus ir rodiklius, kiek šie pastatai sunaudotų energijos, jeigu būtų neatnaujinti? Stebėsena nepasirūpinta, nėra susistemintos informacijos. O duomenis apie pavienių pastatų naudojamą energiją gauti sunku. Vien šilumos energijos naudojimo duomenų, kuriuos galima gauti iš šilumos tiekimo įmonių, neužtenka. Reikalingas ir elektros energijos naudojimas, investicijų dydis, kokie sprendiniai buvo įgyvendinti. Visa tai yra patirtis, kurią reikia skleisti, analizuoti, pateikti tiems, kurie nori modernizuoti pastatus, įgyvendinti naujus sprendinius, diegti alternatyvius energijos šaltinius.

Šiuolaikinis šiomis problemomis susidomėjęs vartotojas gal skeptiškai pasižiūrės į šį straipsnį, bet tikrai patikės jam tiesiogiai internetu prieinamais dešimties, dvidešimties (ir dar daugiau) modernizuotų daugiabučių kvalifikuotai ir vaizdžiai parengtais naudojimo, pasitelktų priemonių bei investicijų duomenimis. Išsispausdins ir nuneš nepatikliam laiptinės kaimynui, rodydamas šią medžiagą suburs pastate gyvenančius pažangiuosius. Kiekvieno programos projekto eigos etapai su rodikliais galėtų būti viešai prieinami ir stebimi. Stebėsenai stokota ir stokojama dėmesio. Lėšų? Žinia, sklaidai modernizavimo programa lėšų tikrai nestokojo, bet kokia sklaida be šiuolaikinės stebėsenos? Tik uždarbis fragmentinės informacijos skleidėjams. Matyt, stokojo supratimo, noro, veiksmų.

Taigi suvokimą, kad ir iš esmės, ir pagal galimybes daugiabučių renovacijoje atsinaujinantys energijos ištekliai turi užimti reikšmingesnę vietą, turi lydėti techninė ir finansinė parama galutiniams vartotojams, kvalifikuotas įgyvendinimas, priežiūra ir skaidri bei lengvai prieinama informacija apie rezultatus.