Ateities restauravimo darbų gairės
Pirmu atveju – atnaujinant paveldo objektus – priemonės būna net brangesnės ir novatoriškesnės, o atitinkamų darbų planavimas ir įgyvendinimas tampa iššūkiu ne tik privačių, bet ir valstybei priklausančių objektų naudotojams. Specialistams tenka ieškoti atsakymų į sudėtingus technologinius, metodologinius, paveldosaugos klausimus, ir neretai tai daroma apgraibomis. Pavyzdžiui, net nežinant būsimo objekto pritaikymo.
Projektas, kurį laimėję Lietuvos mokslo tarybos nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ konkursą įgyvendina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkai, turi kiek kitokią užduotį – įsipareigoję pateikti novatoriškus plytų mūrų architektūros paveldo objektų regeneravimo metodus, mokslininkai tyrinėja tris didžiąja dalimi jau regeneruotas pilis Panemunėje. Tai rezidencinės Panemunės (Vytėnų), Raudonės ir Raudondvario pilys, kurios, būdamos išskirtinės kultūrinės reikšmės objektai, ne vieno specialisto nuomone, galėtų ir turėtų geriau nei šiandien tarnauti ir vietos bendruomenėms, ir turizmo plėtrai.
2012 metų rudenį prasidėjęs ir 27 mėnesius truksiantis projektas „Inovatyvūs architektūros paveldo regeneravimo metodai: raudonų plytų mūro Panemunės pilys“ skirtas ne tik įvertinti šių pilių kompleksų būklę, bet ir surinkti duomenis apie jau įdiegtų technologinių sprendimų efektyvumą, taip pat, jeigu reikalinga, rasti būdų juos pakoreguoti, galbūt – pasiūlyti naujų pilių pritaikymo visuomenės poreikiams galimybių. Bene svarbiausias VGTU mokslo kolektyvo tikslas – parengti gaires ar modelį, numatantį ir paveldosauginius, ir inžinerinius žingsnius, kurie turi būti atliekami norint regeneruoti panašaus tipo mūrinius objektus.
Vietos korektūroms dar yra
Kodėl darbo objektu pasirinkti ne apleisti ir atnaujinimo tebelaukiantys, o bent iš pažiūros jau aptvarkyti objektai? „Specialiai rinkomės tokius objektus, kurių vienuose apsimetama, kad viskas labai efektyviai ir puikiai sutvarkyta, tad čia priimami prezidentai, o kituose tebėra visiškai neliestų pastatų dalių, kur tvarkant dar reikės ieškoti sprendimų“, – sakė projekto vadovė – VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros profesorė Jūratė Jurevičienė.
Vytėnų pilyje specialistų laukia vienas dar visiškai netvarkytas korpusas, dėmesio reikia ir Raudonės piliai, kurioje jau daug dešimtmečių veikia mokykla. Nors, pasak profesorės, pagrindinis pastatas esminių trūkumų neturi, šalia yra nenaudojamas malūnas. Nesutvarkytų ūkinių pastatų yra visų projekto autorių tiriamų pilių kompleksuose. Projektu apsidžiaugė Panemunių regioninio parko direkcija, kuri įsikūrusi Vytėnų pilies kompleksui priklausančiame mediniame pastate – buvusioje Šilinės smuklėje. Parko direkcijos vadovai tikisi, kad specialistai padės išspręsti ir šio pastato problemas, atsiradusias dėl neveiksmingos šildymo sistemos ir nepakankamo rąstų sienų atsparumo šalčiui. Daugumoje stebimų pastatų Panemunės pilių kompleksuose aktuali besikaupiančios drėgmės problema.
„Tai yra vienas mūsų projekto tikslų – pasiūlyti problemų sprendimus formaliai jau sutvarkytiems objektams, rasti būdų, kaip nenusikalstant architektūrai ir paveldosaugai kuo labiau sumažinti energijos naudojimą, sukurti reikiamą mikroklimatą“, – aiškino J. Jurevičienė ir sykiu atkreipė dėmesį, kad pastatų naudotojai nebus įpareigoti pildyti specialistų rekomendacijas. Tai savininkų – savivaldybių ar ministerijų – apsisprendimo klausimas. Užtat tikimasi, kad mokslininkų susisteminta medžiaga ir išvados bus naudingos restauruojant ne vieną XIX amžiaus viduryje–XX amžiaus pradžioje statytą dvarų sodybą.
Tenka atsakingai įvertinti prioritetus
„Kadangi norime sukurti principus, kuriuos būtų galima pritaikyti panašaus tipo statiniams, mūsų tyrimai turės būti išreikšti tam tikrais kiekybiniais inžineriniais rodikliais“, – sakė projekto vadovė. Už tai bus atsakingi VGTU Statybos fakulteto Statybos technologijos ir vadybos katedros docentas dr. Darius Kalibatas ir Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas, Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijos vedėjas dr. doc. Giedrius Šiupšinskas.
Inžinerinė projekto dalis neatsiejama nuo paveldosauginės. „Dažnai pasitaiko, kad reikalavimai paveldo vertybėms išsaugoti konfliktuoja su vartotojų poreikiais, – pripažino G. Šiupšinskas. – Mikroklimato sukūrimo sprendimai, įrangos ir temperatūros ar drėgmės režimo pasirinkimas priklauso nuo dviejų pagrindinių faktorių – pastato naudojimo paskirties ir nuo paties pastato ypatybių. Esama nuomonės, kad jei norime išsaugoti paveldą, turime palikti tuos pastatus nekeisdami jų mikroklimato – jei patalpa, kurioje yra freska, keletą šimtų metų buvo nešildoma, tai taip ją reikia ir palikti. Faktas tai, kad kai pastatą pritaikome lankytojams, net jei nesiekiame maksimalaus jų komforto, režimas išsibalansuoja. Tad mūsų mokslinio darbo uždavinys yra rasti kompromisą, ir tai tikrai gana sudėtinga. Įprastai pirmoje vietoje yra architektūrinė, istorinė vertė, o inžinerijos sprendimai turi būti pritaikyti.“
Pasak pastatų energetikos specialisto, pasirūpinti tik paveldo objektų lankytojų komfortu yra vienas paprastesnių uždavinių – tiesiog projektuojama 20–22 laipsnių Celsijaus temperatūra, atitinkama santykinė drėgmė ir oro judrumas. Bet jei, pavyzdžiui, kurioje nors patalpoje yra vertingi mediniai vargonai, tampa svarbu ypač tiksliai apskaičiuoti drėgmės režimą, kad jie neperdžiūtų ir nesutrūkinėtų. Apskaičiuoti šiuos dalykus, atsižvelgiant ir į storas mūro sienas (inertiškumą), ir į jų drėgmės režimą, aplinkos poveikį, lauko temperatūrą, ir pan., kartu – išsaugant autentišką interjerą, yra kur kas sudėtingiau, negu tai būtų projektuojant, pavyzdžiui, naują muziejaus pastatą. Be to, tai labai imlu energijai.
Išlaidos naujovėms – ne paskutinėje vietoje
Visus minėtus uždavinius tenka spręsti nepamirštant dar dviejų itin svarbių detalių – šių naujovių įrengimo kainos ir būsimos eksploatacijos sąnaudų. Šiuo atveju projekto autoriai gali analizuoti jau veikiančias sistemas. Visi trys objektai, pasak G. Šiupšinsko, įdomūs ekonomiškais, protingais sprendimais.
„Pavyzdžiui, Panemunės pilyje šilumos šaltinis yra šilumos siurbliai. Tai tikrai vienas geriausių sprendimų šiuo konkrečiu atveju – ten yra tvenkiniai, iš kurių vandens galima pasiimti šilumą, tad tokia sistema ekonomiškesnė, negu daryti gręžinius ar po žeme išvedžioti kolektorius, – komentavo inžinierius. – Kitas ten įgyvendintas protingas ir efektyvus sprendimas – grindinis šildymas. Jis geras ne tik tuo, kad yra energiškai efektyvus, bet ir tuo, kad estetinis vaizdas negadinamas jokiais kaminais ar radiatoriais (šildymo prietaisų nematyti).“
Raudonės pilyje šilumos šaltinis yra akmens anglies katilinė, čia veikia vietos centrinė radiatorinė šildymo sistema. Pasak G. Šiupšinsko, šios pilies naudotojai kai kuriose patalpose turi problemų dėl drėgmės. Specialistų rekomendacijų jiems teks palūkėti – inžinieriams dar trūksta duomenų išvadoms padaryti: per trumpai fiksuojami temperatūros režimų pokyčius rodantys prietaisai – sukaupti tik dalies šildymo sezono duomenys.
Mūriniams istoriniams pastatams, pasak G. Šiupšinsko, iš esmės gali tikti viskas, kas ir įprastiems statiniams: radiatorių, grindų, sienų šildymo sistemos, orinis šildymas, šildymas infraraudonųjų spindulių šildytuvais. Svarbu atliekant skaičiavimus atsižvelgti į tai, kad masyvios sienos yra inertiškos temperatūros pokyčiams, į pastatų paskirtį ir į tai, kad bet kuris sprendimas turi derėti su estetiniais sprendimais bei paveldosaugos reikalavimais. „Pavyzdžiui, jei bažnyčia šildoma tik per pamaldas įjungiant galingus elektrinius ar dujinius šildytuvus, periodiniai šilto oro srautai, žinoma, darys įtaką freskų, medinių dirbinių būklei. Tačiau tokiu būdu šildant bažnyčią sunku išlaikyti pageidaujamas mikroklimato sąlygas, nes oro tūris didelis, aukštos lubos – šiluma kyla į viršų“, – komentavo G. Šiupšinskas.
Problema – energijos naudojimo mažinimas
Pagerinti šilumines istorinių mūrinių pastatų charakteristikas, tiki specialistai – irgi įveikiamas iššūkis. Bet tikrai ne paprastas dėl savaime suprantamo draudimo šiltinti juos iš išorės ir kartais – iš vidaus.
Šie pastatai įprastai itin imlūs energijai, o vartotojui blogiausia tai, kad jam niekas neleis šiltinti pastato išorės. „Lieka ieškoti sprendimų viduje, – sakė G. Šiupšinskas. – Bet čia stebuklų nėra – reikia mažinti energijos poreikį, šilumos nuostolius, patiriamus pro atitvaras, dažniausias sprendimas iš vidaus šiltinti sienas – Danijoje esu matęs ne vieną tokį atvejį – ir inžinerines sistemas pritaikyti taip, kad leistų taupyti. Bet ir tai nėra paprasta – yra pavojus į vidų įsikelti rasos tašką, t. y. sienos paviršiuje ims kondensuotis ore esanti drėgmė. Tada tik susirgę sužinosime, kad, tarkime, už netinkamai pritaisytos termoizoliacijos patekus orui pelija siena. Tačiau šiltinant iš vidaus tikrai neįmanoma pasiekti tokių rodiklių kaip renovuojant senus daugiabučius iš išorės – šilumos nuostolių tokiu būdu smarkiai nesumažinsime.“
Sprendimų, kaip įveikti šią problemą, kuri, kaip ir Lietuvoje, aktuali toli gražu ne vien planuojant pilių ar dvarų atgaivinimą, ieško visas pasaulis. „Statyba ir architektūra“ jau publikavo VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros docento dr. Jurgio Zagorsko straipsnį apie Europos Sąjungos (ES) mastu šiuo metu įgyvendinamą projektą „Co2olBricks“, kurio tikslai – padėti pritaikyti šiuolaikines technologijas istoriniuose pastatuose nemažinant statinių vertės, autentiškumo, sukurti teisinę ir norminę bazę ar rekomendacijų istoriniams pastatams atnaujinti ir energiniam efektyvumui didinti.
„Mūsų tikrai laukia dar daug neatsakytų klausimų, susijusių su 2018 ir 2020 metais ES įsigaliosiančiais naujais energiniais reikalavimais. Manau, permainos turėtų padaryti įtaką ir paveldo objektų tvarkybai“, – sakė G. Šiupšinskas.
