Iš pirmo žvilgsnio
Tas, kurio kieme jau seniai pūpso šulinys, perskaitęs pirmuosius sakinius greičiausiai pamanė, kad ko jau ko, bet problemos čia ir nėra. Svarbiausia – turėk pinigų. Iš dalies jūs teisūs, nes, kieno auksas, to ir taisyklės. Tačiau norintieji nepermokėti ir turėti šulinį privalo apsiginkluoti kantrybe dėl trijų priežasčių, nes šulinių kasimas kastuvais Lietuvoje vis dar itin pelningas ir populiarus verslas.
Pirmoji priežastis – „stovėsite eilėje“. Jeigu kaip kadais stovėtumėte gyvoje eilėje prie duonos, viskas būtų paprasčiau – žinotumėte, kiek „laimingųjų“ dar stovi prieš jus. Susitarę, jog jūsų kieme bus kasamas šulinys, neturėtumėte pasikliauti pažadu „užsirašome jus į eilę“. Priežastis labai paprasta: dažniausiai niekas nieko niekur nerašo.
Pavyzdys: jeigu sutarėte, jog už vieno žiedo įkasimą mokėsite 200 litų, tai jūsų eilė yra viena, o tas, kuris kad ir po mėnesio paskambinęs pasiūlys 220 litų, vis tiek bus pirmesnis. Todėl stovėjimas eilėje pas šulinių kasėjus dažnu atveju reiškia – laukite, jeigu nedirbsime ten, kur siūlo daugiau, atvažiuosime.
Stovėjimo eilėje laikas gerokai nusitęsia ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, oro. Šis veiksnys priklauso ne nuo šulniakasių, todėl kaltinti jų niekuo ir nederėtų. Tačiau priežastis – pas jus atvažiuosime po savaitės, nes gavome lengvesnį darbą, – irgi ganėtinai dažna.
Jeigu stebuklingomis virbulėmis ar vytelėmis rastą vandens gyslą teks pasiekti įkasant 16 žiedų, o pas kaimyną – tik šešis, būkite ramūs – pirmas finišą pasieks jūsų kaimynas.
„Šulinio kasimu pradėjau domėtis dar kovo mėnesį, kai žemę dengė nemažas sniego sluoksnis. Buvau patikintas, kad kreipiuosi pačiu laiku, nes būsiu pirmas eilėje. Tai nuteikė ganėtinai optimistiškai, nes šulinį išsikasti norėjosi kuo greičiau. Laukiau skambučio. Deja, belaukiant spėjo ne tik sniegas nutirpti, bet ir žolė sudygti“, – pasakojo veik keturis mėnesius išganingo šulinio iškasimo momento laukęs Alytaus rajono gyventojas Robertas.
Antroji priežastis
Stovint tokioje šulinio kasimo eilėje pasikliauti žodžiais „Mes jums paskambinsime“ nederėtų, antraip teks laukti tiek, kiek šios istorijos herojui Robertui. „Jeigu prižadi, jog žmogui šulinį iškasi už dviejų savaičių, tai nesinori skambinti kas dvi dienos ir klausti: „Na, ar jau kasi?“ Tai turėtų būti sutarimo reikalas. Tačiau kai ir po dviejų, ir po trijų savaičių nesulauki skambučio, imi nerimauti, taip niekas nedirba. Jei taip dirbtų rimtos įmonės, jų verslas greitai žlugtų, tačiau čia dirbama arba nelegaliai, arba su verslo liudijimais“, – savąją istoriją pasakoja Robertas.
Po nesėkmingai pasibaigusio stovėjimo vienoje eilėje Robertas sutarė, kad jam šulinį iškas kiti kasėjai. Ir vėl į eilės galą. Istorija kartojosi – ir čia teko laukti. „Suskaičiavau, kad kreipiausi gal į penkis žmones, trys jų buvo atvažiavę apsižiūrėti, kur teks kasti. Deja, visų skambučių taip ir nesulaukiau. Pats paskambinęs išgirsdavau panašius atsakymus: „šiuo metu neturiu žiedų“, „susirgo brigados vyras, negalim kasti be jo“, „turim labai daug darbų – dar palaukit“... Kantrybė vieną dieną baigėsi“, – kasėjų nežmoniškumu stebėjosi sodų bendrijoje vasaras leidžiantis vyriškis.
Paskambinęs į įmonę, kuri šia veikla verčiasi visame Alytaus regione, žmogus buvo patikintas, kad jam šulinys galėtų būti iškastas per penkias darbo dienas darbus pradedant jau rytoj. Ši žinia lyg ir džiugino, tačiau kaina – ne. Vyriškiui būtų tekę pakloti 270 litų už vieno žiedo įkasimą. Žinoma, žiedo kaina jau įskaičiuota. Kasėjų, kurie maitino pažadais, kainos svyravo nuo 180 iki 240 litų.
Kasant 16 žiedų susidaro ženklus kainos skirtumas. Už tokią paslaugą įmonei tektų pakloti 4 tūkst. 320 litų, o amatininkui, kuris ima 200 litų už žiedą, – 3 tūkst. 200 litų. Skirtumas 1 tūkst. 120 litų. Kuris kasantis šulinį norės permokėti tokią sumą? Atsakymas: nebent tas, kuriam brangesnis laikas ir kuris gali plačiau praverti piniginę.
Trečioji priežastis, dėl kurios reikia apsiginkluoti kantrybe, – jeigu reikia gilaus šulinio, ne visi jį kasa. „Žinojau, kad paskambinus reikia pradėti nuo to, kokiame gylyje tikėtis vandens. Mano atveju reikėjo kasti apie 13 metrų, tai išgirdę kai kurie iš karto padėdavo ragelį. Dėl didesnio pavojingumo šulniakasiai arba reikalauja mokėti daugiau pinigų, arba atsisako kasti. Vienu momentu net buvo noras viską mesti ir parduoti sodybą, kurioje vanduo, anot šulniakasių, labai giliai. Todėl patartina ypač apsiginkluoti kantrybe, jeigu reikia gilaus šulinio“, – karčia patirtimi dalijosi šulinį po veik keturių mėnesių išsikasęs Robertas.
Darbo netrūksta
Dar prieš keletą metų šulniakasiai garsiai dejavo, kad jų ateitis miglota, o amatas pasmerktas išnykti. Akivaizdu, kad dejonių nereikėjo, nes net aštuoni iš dešimties verčiau renkasi kasti šulinį, o ne daryti gręžinį. Dažniausiai tą lemia kaina.
„Jeigu gręžinio metro kaina kainuoja 200 litų, o gręžti reikia 30–50 metrų, žmogus esant galimybei visada rinksis šulinį. Laiko patikrinta ir veik garantuota. Pastaruosius du sezonus darbo netrūksta, nes žmonės kuriasi priemiesčiuose, kaimuose. Daug jų nusprendžia apsigyventi sodų bendrijose, todėl mūsų paslaugos itin reikalingos“, – telefonu nedaugiažodžiavo šulinius kasantis Andrius P.
Šulniakasys užtikrino, kad tokių atvejų kaip Roberto, jam netekę girdėti, bet greičiausiai šis vyras susidūrė su savo amato negerbiančiais žmonėmis. „Net internete skelbiami numeriai, kurie šulniakasiai nerekomeduojami. Dėl nesąžiningų kasėjų rausti tenka visiems, juk ir mitas, kad visi jie prasigėrę, visuomenėje sklando. Susirasti tikrai gerą šulniakasį galima tik per draugus ir pažįstamus. Kitaip gali būti ne tik laikas sugadintas, bet ir šulinys be vandens iškastas“, – ironiškai kalbėjo jau 20 metų šulinius kasantis vyriškis.
