Sugriežtino kontrolę
Daug diskusijų praėjusiais metais sukėlė ir siekis įvesti privalomąjį architektų veiklos draudimą, kuris buvo apibrėžtas Architektūros įstatymo projekte. Aplinkos ministerijos inicijuotame projekte numatyta, kad atestuoti architektai privalės apsidrausti civilinės atsakomybės draudimu.
Pastabas ir Aplinkos ministerijai, ir Vyriausybei teikusios Lietuvos draudikų asociacijos (LDA) nuomone, šis draudimas galėjo dubliuotis su statinio projektuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tad LDA pateikus pastabas nuostatai dėl architekto veiklos privalomojo draudimo iš Architektūros įstatymo projekto buvo išbraukti.
Nuo praėjusių metų rugsėjo 1-osios įsigaliojus Statybos įstatymo pakeitimams, o nuo 2012-ųjų lapkričio 7 dienos – ir naujoms Statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėms, visi projektuotojai tapo įpareigoti draustis projektuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jis neprivalomas tik projektuojant nesudėtingus statinius ir atliekant paprastąjį remontą ar statybos darbus ūkio būdu. Visais kitais projektavimo atvejais fiziniai ar juridiniai projektuotojai turi būti privalomai apsidraudę civilinę atsakomybę prieš trečiuosius asmenis.
Įsigaliojus pakeitimams sugriežtėjo draudimo reikalavimo kontrolė. „Lyg ir nieko nauja neįvyko, nes privalomasis projektuotojų civilinės atsakomybės draudimas vadovaujantis Statybų įstatymu ir privalomojo draudimo taisyklėmis galioja dar nuo 2002 metų. Tačiau iki šiol situacija buvo tokia, kad įstatymas ir taisyklės galiojo, bet iš tikrųjų nebuvo kontrolės. Todėl iki šiol projektuotojų civilinę atsakomybę drausdavosi tik atsakingos projektavimo įmonės arba tuomet, kai šio draudimo reikalaudavo užsakovai. Ir ne tik minimaliomis draudimo sumomis, kurios reikalaujamos pagal įstatymą, bet ir kur kas didesnėmis“, – aiškino draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė Violeta Milčiūnienė.
Pasak V. Milčiūnienės, sugriežtinus kontrolę užsakovas gali negauti leidimo statybai arba vėliau nepriduoti pastatyto objekto, jei jo projektuotojas neturėjo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Ši sugriežtinta kontrolė paskatino ir dideles, ir mažas projektavimo įmones, taip pat net fizinius asmenis, užsiimančius projektavimo veikla, užsitikrinti projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo apsaugą.
Pasak bendrovės „Panprojektas“ vadovės Elvyros Klimavičienės, sugriežtinta draudimo kontrolė padarė teigiamą įtaką konkurencijai tarp fizinių ir juridinių asmenų. „Kitaip tariant, priimta nauja tvarka sulygino fizinių ir juridinių asmenų, užsiimančių projektavimu, atsakomybę“, – teigiamų poslinkių įžvelgė E. Klimavičienė.
Diskusijos dėl objekto
Pasak LDA projektų vadovės Rimos Pozingės, mūsų šalyje statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas sukurtas tam, kad būtų apsaugota trečioji šalis. Tad diskusijų, ypač dėl paties draudimo objekto, kyla dažnai.
Prieš porą mėnesių Aplinkos ministerijoje vykusiame susitikime pabrėžta: projektuotojų ar statybų metu padarytas brokas negali būti draudimo objektas, tad logiška, kad jis negali būti draudžiamas pagal kokią nors draudimo rūšį. „Kiekvieno verslo subjekto atsakomybė – nedaryti broko specialiai. Jei brokas būtų draudžiamas, koks tikslas statyti ir projektuoti kokybiškai? Išeitų, kad galima dirbti bet kaip, nes nuostolius visada atlygins draudikas“, – stebėjosi V. Milčiūnienė.
Savanoriškas nėra populiarus
Advokatų kontoros „Kairevičius Juzikis“ advokatė Kristina Matvejenkaitė pastebi, kad draudimo įvykių sąrašas iš esmės skirtas apsaugoti tik nuo žalos turtui ir sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo, kuri gali kilti dėl projektavimo klaidų, nors tokia žala padaroma gana retai.
„Žinoma, tuo reikia tik džiaugtis, tačiau draudimas visiškai neapima praktikoje dažniausiai atsirandančių užsakovų nuostolių dėl projektuotojų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, tai yra terminų praleidimo, darbų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, kitų finansinių nuostolių, – tikino teisininkė. – Taigi norint apsisaugoti nuo tokių nuostolių reikia draustis savanoriškai papildomai profesinės veiklos ar kitu draudiko siūlomu panašiu draudimu, kuris apimtų būtent šių nuostolių draudimą. Deja, toks savanoriškas draudimas nėra populiarus dėl gana didelės kainos, nepatrauklių sąlygų ir kitų griežtų draudiko reikalavimų. Taip pat tikriausiai ir dėl žinių apie tokio draudimo galimybes bei patirties šioje srityje stokos.“
Bendrovės „Gjensidige Baltic“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, Produktų ir rizikos vertinimo departamento vadovas Kęstutis Motiejūnas teigė, kad draudžiama būtent profesinė projektuotojų veikla, jų darbo rezultatas – projektas.
„Kai projektuotojas praleidžia sutartus terminus, neįgyvendina ar ne iki galo įgyvendina projektą, užsakovas susiduria su paprasta komercine rizika – projektuotojų neūkiškumu, aplaidumu. Šią riziką jis turi valdyti pats, su projektuotoju sudaręs tinkamą sutartį ir joje numatęs baudas ar kitokias sankcijas. Kas būtų, jeigu būtų apdrausti visi vėlavimai, terminų praleidimai, nebaigtas projektų darbas? Logiška, kad tai tikrai neskatintų projektuotojus gerai dirbti, nes juk už visa tai atsakytų draudikas. Valstybė neturi jokio intereso kištis ir liepti draustis nuo paprastos komercinės rizikos. Valstybei svarbu, kad galima intelektinio produkto, tai yra potenciali keliama projekto, žala būtų apdrausta“, – sakė K. Motiejūnas.
Nėra sklandaus proceso
Advokatų kontoros „Kairevičius Juzikis“ advokatė K. Matvejenkaitė mano, kad statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mechanizmas dar nėra sklandžiai sureguliuotas.
„Pirmiausia valstybė turėjo priimti gana atsakingą politinį sprendimą, ar draudimas tikslingas. Tai ji padarė, tačiau vien to nepakanka, nes tam, kad draudimas tikrai pasiteisintų ir būtų veiksmingas bei naudingas visoms pusėms – ir projektuotojams, ir nukentėjusiems asmenims, ir draudikams – turi būti labai griežtai, aiškiai bei proporcingai sureguliuotas visas draudimo ir jo kontrolės mechanizmas“, – įsitikinusi advokatė.
Jos manymu, šiuo metu pagrindinių problemų kyla dėl to, kad trūksta draudikų, kurie imtųsi drausti projektuotojų civilinę atsakomybę ir, nesant pakankamos konkurencijos tarp draudikų, jie nėra linkę bendradarbiauti su projektuotojais. Todėl nustatomos gana griežtos ir nelanksčios draudimo sąlygos, kurios ypač nepalankios tiems projektuotojams, kurie projektuoja tik neypatingus statinius, ir kai tokių darbų atliekama nedaug.
„Iki šiol verda diskusija ir nėra aišku, kur ta protinga riba tarp privalomojo ir neprivalomo draudimo. Ar draudimas turi apimti tik ypatingų statinių projektavimą ir galbūt tik konkrečią jų dalį, ar ir tų statinių, kurie priskirti neypatingiems statiniams, projektavimą? Galbūt draudikams patiems nustačius ir priklausomai nuo projektuojamų statinių kategorijos, kuri labiau atitiktų projektuotojų interesus, pritaikius didesnę draudimo sąlygų diferenciaciją nebereikėtų diskutuoti, ir draudimas efektyviai pasiteisintų net ir neypatingų statinių projektavimo atvejais?“ – svarstė K. Matvejenkaitė.
Būtinas nuolatinis dialogas
Kitas svarbus ir dar neišspręstas klausimas, į kurį pirmiausia vertėtų sutelkti dėmesį ateityje – platesnės projektuotojų profesinės veiklos draudimo galimybės sudarymas bent jau panašiomis kaip šiuo metu draudimo sąlygomis, t. y. nesudarant profesinei projektuotojų veiklai papildomų barjerų.
„Atvirkščiai, būtina architektams leisti laisviau ir saugiau kurti, net ir užsakovui nustačius griežtas projektuotojo atsakomybės sąlygas, žinant, kad galimi nuostoliai bent jau didžiąja dalimi bus kompensuoti draudiko. Žinoma, tam reikia, kad draudikai ir projektuotojų atstovai glaudžiai ir nuolat bendrautų, reikalingi atitinkami valstybės veiksmai, visos pusės turi matyti realią tokio dialogo naudą“, – įsitikinusi advokatė K. Matvejenkaitė.
Anot jos, platesnis profesinės veiklos draudimas taip pat galėtų prisidėti prie projektuotojų veiklos kokybės gerinimo, nes projektuotojai būtų suinteresuoti kuo daugiau bendradarbiauti su užsakovais ir siekti kokybiško darbo, kad neprireiktų kreiptis į draudiką ir kad civilinės atsakomybės draudimo išlaidos dėl to kas metus ne didėtų, bet mažėtų.
Siūlo korekcijas
Su tuo, kad Statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse yra spragų, sutinka ir draudimo kompanijos atstovė V. Milčiūnienė. Anot jos, šiuo metu galiojančios draudimo taisyklės įpareigoja visus projektuotojus civilinę atsakomybę drausti vienodomis minimaliomis draudimo sumomis – 150 tūkst. litų suma konkrečiam projektuojamam objektui arba metine milijono vertės draudimo sutartimi.
„Manytume, kad reikalaujama metinė minimali draudimo suma galėtų būti diferencijuojama pagal projektavimo veiklos ir atliekamų statinio projektų sudėtingumą, objektų skaičių per metus ar atliekamų darbų apyvartą. Šiuo metu net ir mažos įmonės ar fiziniai asmenys, įgyvendinantys tik kelis architektūrinės statinio dalies projektus, draudžiasi metine milijono vertės draudimo suma, nes tokia minimali draudimo suma nustatyta draudimo taisyklėmis. Draudikas įpareigotas suteikti draudimo apsaugą šiai sumai, o projektuotojas, įvertinus šią perduodamos draudikui rizikos sumą – mokėti gana nemažas įmokas, palyginti su metine projektavimo darbų kaina“, – sakė V. Milčiūnienė.
Ji taip pat pastebi, kad būtų naudinga turėti vieningą duomenų bazę ir žinoti, ar projektuotojai anksčiau neturėjo pažeidimų, ar nėra mokėta žalų ir reikšta pretenzijų dėl ankstesnių projektų.
„Žinoma, šių dalykų klientų klausiama sudarant draudimo sutartis, tačiau turint visiems prieinamą duomenų bazę pagerėtų operatyvumas. Tai būtų naudinga ir klientams, ir draudikams, ir užsakovams“, – pridūrė „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė.
Nedažnos, bet didelės
Anot V. Milčiūnienės, šio draudimo žala yra kompleksinė, susijusi su jau statomu ar net eksploatuojamu statiniu. Draudimo įvykių dažnumas, palyginti su kitomis draudimo rūšimis, nėra didelis, tačiau projektuotojų civilinės atsakomybės žala yra sudėtinga, reikalauja daug administravimo sąnaudų, o nuostoliai dažniausiai būna dideli – nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų litų.
Paprastai tokių draudimo rūšių statistika ir Lietuvoje, ir Europos šalyse rodo, kad žalos dažnumas nėra didelis. Jei draudimo įvykiai būtų dažni, klientams būtų labai sunku rasti draudiką, kuris prisiimtų dažną ir sudėtingai administruojamą žalą. Be to, tokio draudimo kaina būtų ypač didelė.
