Klausimas, kaip išsaugoti šį palikimą, aktualus daugeliui jų. Atsakymo į jį savo moksliniais darbais ieško ir šio numerio žurnalo „Statybos ir architektūros“ autorė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė dr. Marija DRĖMAITĖ, nagrinėjanti industrializacijos ir modernizmo, pramonės paveldo problemas.
Saugoma ne tik konservuojant
Patirtis parodė, kad saugoti paveldą jį tik konservuojant netikslinga – tokiu atveju jis neturi ateities. Optimali paveldo išsaugojimo priemonė – objekto panauda ir pritaikymas šiandienos poreikiams nepažeidžiant vertingųjų (paveldinių) ypatybių. Tik tuomet objektą eksploatuoti gali būti finansiškai naudinga, ir jo išlikimas užtikrinamas. Kitaip sakant, brangiai kainuojanti apsauga tampa nebe savitiksliu dalyku, o vienu iš pelno gavimo faktorių.
Tačiau rezultatas pasiekiamas ne vien dėl privataus (savininkų) ar visuomeninio (vietos bendruomenių) lygmens suinteresuotumo. Pramonės paveldo išsaugojimo programos turėtų tapti šalies ekonominės plėtros politikos bei valstybės ir regionų plėtros planavimo dalimi. Paveldo išsaugojimą turi remti teisinė valstybių sistema (paveldosaugos įstatymai), jis turi būti skatinamas mokesčių lengvatomis, subsidijomis. Šie nuostatai deklaruojami šiuolaikiniuose tarptautiniuose dokumentuose, skirtuose pramonės paveldui.
Kitas aktualus klausimas – kam galima panaudoti ir pritaikyti buvusius ar esamus pramonės objektus? Britų mokslininkas Michaelas Strattonas išskiria keletą galimų komercinių ar kultūrinių pramonės pastato panaudos ir pritaikymo formų: tai – pramonės išsaugojimas, pramonės ar technikos muziejų steigimas, pramonės pastatų konversija į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatus.
Europoje vis dažniau buvę stambūs pramoniniai kompleksai pritaikomi kompleksinei veiklai: jie tarnauja kultūrinei, aptarnavimo, pramogų bei komercinei paskirčiai.
Koks pritaikymo ar panaudos būdas bus pasirinktas ir kaip jis bus įgyvendintas, daugeliu atvejų priklauso vien nuo savininko bei architekto norų. Kiek pramoninio atminimo (istorinės materijos) bus palikta renovuojamuose objektuose, irgi visiškai priklauso nuo jų. Akivaizdu, tam, kad pramonės paveldo objektai būtų sėkmingai pritaikyti naujai panaudai, reikia darnaus savininkų, konservavimo ir restauravimo specialistų, architektų, ekonomistų, paveldo vadybininkų bei politikų ir administratorių, dirbančių vykdomosios valdžios lygmenyse bei viešosiose tarnybose, darbo.
Idealiausia – tęsti veiklą
Tradiciniai ir gyvieji muziejai
Kai kurie istoriniai pramonės objektai yra itin vertingi dėl savo architektūros, įrenginių, retos ar unikalios technologinės linijos, išsaugoto gamybos proceso. Natūralu, kad tokius pastatus norima išsaugoti švietimo tikslais, todėl juose steigiami muziejai. Techninės ar pramoninės pakraipos muziejaus steigimas tapo vienu populiariausių būdų išsaugoti pramoninį paveldą. Be to, muziejai be didesnių konfliktų geba suderinti švietimo, turizmo ir komercijos (suvenyrai, senomis technologijomis pagaminta produkcija) funkcijas.
XXI amžiuje tradicinius muziejus vis dažniau išstumia gyvieji. Tokiuose muziejuose eksponuojamas veiksmas, suteikiantis galimybę suvokti visą gamybos procesą ar jo dalį. Galima ir alternatyva – lankytojų taip pat mėgstamas filmų, skaidrių, kitų medijų apie pramonę demonstravimas. Technikos muziejų kategorijai galima priskirti kiek daugiau nei 25 Lietuvos muziejus. Tik dalis jų įsikūrę pramonės paveldo statiniuose. Pavyzdžiui, Energetikos ir technikos muziejus Vilniuje. Daugiausia ekspozicijų įrengta buvusiuose vėjo ar vandens malūnuose (Žaliūkių vėjo malūnas (Šiauliai), Ginučių vandens malūnas (Ignalinos r.), transporto istorijos muziejai, įsikūrę geležinkelio stotyse ar pan. (pavyzdžiui, Petrašiūnų siaurojo geležinkelio stotis (Pakruojo r.), Anykščių geležinkelio stotis). Didžioji dalis jų yra tradiciniai statiški muziejai. Išimtis būtų tik iki šių dienų tebeveikiantis Kleboniškių vėjo malūnas (Radviliškio r.), priklausantis Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui.
Meno galerijos
Pastaraisiais metais didelės pramonės pastatų erdvės sėkmingai pritaikomos ir moderniojo meno galerijoms. Savita industrinė estetika ir neįprastos fabrikų patalpos domina įvairių meno šakų entuziastus: didelėse ir gerai apšviestose fabrikų salėse įkuriamos skulptorių ar tapytojų dirbtuvės, niūriose ir tamsiose patalpose – elektroninės muzikos festivalių centrai ir pan.
Kadangi šiuolaikinės meno galerijos retai apsiriboja paveikslų ar instaliacijų demonstravimu, tokios erdvės dažnai tampa madingomis šiuolaikinės kultūrinės veiklos, laisvalaikio ir pramogų vietomis. Pasitaiko ir kombinuotų variantų – meno muziejų ir galerijų drauge su kultūros ir meno centrais, bibliotekomis, teatrais. Lietuvoje pramonės paveldo pritaikymo meno galerijoms pavyzdžių kol kas nėra, tačiau populiarėja kita industrinių erdvių pritaikymo kultūrinėms reikmėms tradicija – kultūros fabrikai.
Kultūros fabrikų, arba art factory, sąvoka vadinami dideli kultūros ir meno centrai įsikūrę buvusiuose pramoninės paskirties pastatuose. Būdinga, kad naujieji centrai perima originalų buvusios pramoninės įmonės pavadinimą (pavyzdžiui, buvusi pieninė pavadinama Pieno klubu, buvęs kabelių fabrikas – Kabelių fabriku ir pan.). Tokių fabrikų idėja gimė Beneliukso šalyse, per porą dešimtmečių ji išplito visame pasaulyje. Dabar suskaičiuojama per 200 buvusių pramoninių pastatų, tapusių moderniais kultūros centrais. 1983 metais įsteigtas „Trans Europe Halles“ tinklas – organizacija, šiuo metu vienijanti 43 nepriklausomus kultūros centrus, įsikūrusius buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose statiniuose. Švedijoje įsikūręs koordinacinis tinklo biuras kuria ne tik bendrus projektus, bet ir europinio masto rėmimo strategijas. „Trans Europe Halles“ suteikia galimybę besisteigiantiems naujo tipo kultūros centrams prisistatyti ir pasidalyti patirtimi.
Dėmesio vertas senojo Klaipėdos tabako fabriko pavyzdys. Bendrovė „Philip Morris Lietuva“ šias patalpas miesto savivaldybei pardavė už 1 litą su sąlyga, kad jos bus panaudotos socialinėms reikmėms (pati įmonė veiklą perkėlė į naujas patalpas). Kadangi fabrikas yra senamiestyje, nuspręsta jame įkurti kultūros, verslo ir rekreacijos kompleksą – kultūros fabriką. Kultūros fabrikų vizijas šiuo metu kuria ir kiti miestai, pavyzdžiui, svarstoma galimybė tokį fabriką įkurti buvusio Chaimo Frenkelio odų fabriko (Šiauliai) patalpose. Sėkmingai veikia viešoji įstaiga Menų spaustuvė, 2002 metais įsikūrusi 1961-aisiais statytoje „Tiesos“ spaustuvėje, Vilniaus senamiestyje.
Pritaikymas gyvenamajai paskirčiai
Rekonstruoti buvusius pramonės pastatus į gyvenamuosius namus ar viešbučius tapo madinga XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Mados pradininkai buvo menininkai, pradėję kurtis apleistame pramoniniame žemutinio Manhatano SoHo rajone (Niujorkas). Čia jie rado pigių didelių erdvių kūrybinėms studijoms, kurios tapdavo ir jų gyvenamąja vieta. Netrukus greta pradėjo kurtis galerijos bei restoranai, vėliau – mados skatinami verslininkai.
Šiais laikais tokios patalpos, vadinamieji loftai, įrengiamos įvairiai: nuo paprastų butų iki komfortiškų apartamentų. Ši mada itin paplito Anglijoje, kur loftais buvo paversti Londono, Mančesterio ir Liverpulio dokai bei tekstilės fabrikai. Keičiant buvusius pramonės pastatus į gyvenamuosius namus ar viešbučius, dažniausiai išsaugomi tik pastatų fasadai, kai kurios konstrukcijos ir kvartalo užstatymas, o gyvenamosios patalpos įrengiamos įvairiai. Tokios konversijos labai tinka viešbučiams bei studentų bendrabučiams, t. y. pastatams, kurie turi būti miesto centre ir kur nėra didelio poreikio įrengti automobilių aikšteles bei žaliuosius plotus. Beje, loftai – tai didmiesčio reiškinys, visiškai nesuprantamas provincijoje. Lietuvoje pirmieji tokie gyvenamieji butai pradėti kurti Vilniuje sovietmečiu statytuose apleistuose fabrikuose.
Pritaikymas komercinei paskirčiai
Netoli miestų centrų esantys apleisti fabrikai dažnai pritaikomi ne tik gyvenamosioms patalpoms, bet ir komercinei paskirčiai: verslo biurams, viešbučiams, kitiems nuomai skirtiems objektams, reikalaujantiems neįprastų arba didelių erdvių. Priežastys tos pačios: gera padėtis mieste, didelės patalpos, ypač tinkančios moderniems atviriesiems biurams. Dėl didelių erdvių ir geros infrastruktūros pramonės paveldo pastatai pritaikomi ir prekybos patalpoms. Tačiau tokiu atveju dažnai nukenčia jų architektūra, nes pastatas naudojamas tik kaip kevalas.
Išsaugojus ne tik pastato fasadus, bet ir kai kurias konstrukcijų ar technikos detales, galima sukurti unikalius objektus. Lietuvoje šiuo metu vyrauja istorinių ar sovietmečio pramonės pastatų integravimo į naujai statomus prekybos centrus pavyzdžiai: statant prekybos centrą „Akropolis“ Kaune integruoti XIX amžiaus pabaigos ir vėlesnių laikotarpių pramoniniai pastatai; prekybos ir laisvalaikio centre „Tilžė“ (Šiauliai) integruotas XIX amžiaus antrosios pusės brolių Nurokų odos fabriko gamybinis pastatas ir dūmtraukio dalis.
