Pavyzdžiai gąsdina
2009 metais Vengrijoje, Miskolco mieste, užsidegė vos prieš kelerius metus renovuotas devynaukštis. Dar vienas gaisras 2005 metais įvyko Berlyne, kai antrame daugiabučio aukšte esančio buto svetainėje užsiliepsnojo televizorius. Per 20 minučių gaisras išplito į pastato fasadą.
Ekspertų tyrimai ir šiais, ir daugeliu kitų atvejų atskleidė, kad gaisro priežastis – šiltinant pastatus padarytos klaidos: netinkamai parinktos medžiagos, gamintojo nurodymų dėl izoliacijos ant fasado tvirtinimo nesilaikymas. Jei medžiagos būtų buvusios panaudotos tinkamai, ugnis nebūtų plitusi taip greitai.
„Statybos ir architektūros“ kalbinti specialistai vieningi – Lietuvoje nesame visiškai saugūs. Ypač dabar, kai senų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų renovacija atliekama tuo pat metu, kai juose gyvena žmonės, slaugomi ligoniai, vedamos paskaitos, pamokos, prižiūrimi mažamečiai vaikai.
Problema, kurią įvardijo Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Mulevičius – darbuotojų, atliekančių techninę priežiūrą, atsakomybės stoka. „Jeigu darbai atlikti nekokybiškai, atsakomybę turėtų prisiimti ne tik rangovas, bet ir techninis prižiūrėtojas“, – įsitikinęs J. Mulevičius.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vytas Kaziliūnas pabrėžė, kad labai svarbu užtikrinti tinkamą į rinką tiekiamos statybos produkcijos priežiūrą. Objektuose naudojami gaminiai privalo turėti atitikties deklaracijas, jose turėtų būti nurodyta tų gaminių taikymo sritis. Todėl atitinkamų institucijų, tokių kaip Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, statybos techninės priežiūros darbuotojų kompetencija ir veikla – užtikrinti, kad statybose būtų naudojami tik saugūs, tinkamai deklaruoti gaminiai, konstrukciniai elementai, kitokios medžiagos.
Reglamentas – ne visagalis
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas 2010 metais patvirtino Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus, kurie nuo 2011 metų pradžios pakeitė statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“. Ar galime pasitikėti gaisrinę saugą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos įgyvendinančiais specialistais? Praktiškai minėtus reikalavimus taikantys specialistai vienareikšmiškai atsakyti negali: viena vertus, pabrėžia, kad teisės aktuose yra trūkumų, kita vertus, vien reikalavimai gaisrinės saugos neužtikrins.
Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas J. Mulevičius bemaž prieš metus įsigaliojusius Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus vertino kaip projektuotojas. Jo nuomone, ne visais atvejais juos įmanoma pritaikyti praktiškai. „Dalis reikalavimų daugumai projektus rengiančių specialistų yra suprantami, tačiau dalį jų pritaikyti labai sunku. Problema – ne visi reikalavimai tiksliai apibrėžti. Nors mūsų asociacija aktyviai domėjosi rengiamu dokumentu, rezultatas toli gražu ne toks, kokio tikėjomės“, – apgailestavo J. Mulevičius.
Situaciją, pašnekovo nuomone, pagerintų tik atskirų sričių specialistams – projektuotojams, statybininkams, techninės priežiūros specialistams – pateikti išsamesni atskirų gaisrinės saugos reikalavimų punktai, daugiau rekomendacijų. Realybėje specialistai susiduria su situacijomis, kurių popieriuose iš anksto nenumatysi. „Projektuojami gyvenamieji namai, visuomeniniai, daugiaaukščiai pastatai, prekybos centrai, kur ne tik gausu žmonių, bet ir degiųjų medžiagų. Gaisro plitimas ir gesinimas gali būti neprognozuojami“, – akcentavo J. Mulevičius.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybinių medžiagų katedros profesorius Romualdas Mačiulaitis – dar griežtesnis. Jo vertinimu, reikalavimai ne tik sunkiai įgyvendinami. Jie ir sunkiai suprantami, nes nėra tinkamai suredaguoti, tad juos galima skirtingai interpretuoti.
Mineralinės vatos gamintojų asocia-cijos atstovas, bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas dr. Andrius Buska prisiminė, kad pirminiame projekte Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai buvo gana griežti. „Parengtas projektas buvo išsiųstas suinteresuotas įmones bei specialistus vienijančioms asociacijoms, kad šios pareikštų savo pastabų. Tikrai tenka apgailestauti, kad į vienų siūlymus buvo atsižvelgta labiau, į kitų – numota ranka. Rezultatas toks, kad dabar gaisrinės saugos reikalavimai yra bemaž patys švelniausi visoje Europos Sąjungoje (ES)“, – tvirtino dr. A. Buska.
Visuomenės nepaisoma
Statybos produktai vertinami dviem – degumo ir atsparumo ugniai – kriterijais. K. Lukošius atkreipė dėmesį, kad gaisrų praktika, surinkti faktai ir atlikti bandymai parodė, kad reikalavimai užtikrina saugumą, todėl kilus gaisrui iškart nereikėtų pulti kaltinti medžiagų gamintojų. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar galiojančius reikalavimus tikrai atitinka konstrukcijos, ar pasiekiamos nurodytos degumo klasės. „Kartais nutinka, kad projekte matai nurodytą pakankamą šiluminę pastato varžą, o išmatavus paaiškėja, kad ji perpus prastesnė“, – tikino K. Lukošius.
Projektuotojams nelengva įvykdyti reikalavimą nenaudoti degiųjų medžiagų šiltinant fasadą. „A1 ir A2 degumo klasę užtikrinti gana sunku, nes fasade naudojama plėvelė, tvirtinimo elementai, išorės apdaila – visa tai turi įtakos degumui. O ir informacijos apie gaisrą, kuris išplinta į fasadus, taip pat tai, ar naudotos medžiagos atitiko kriterijus, ar jos tirtos, trūksta. Tai gana sudėtingas darbas, bet negalima neigti galimybės, kad daug gamintojų to vengia“, – kalbėjo K. Lukošius.
Vokietijoje buvo atlikti tyrimai naudojant nedegius ir sunkiai degius medžiagos barjerus. Buvo abejojama barjerų efektyvumu gaisro metu, nes liepsnos aukštis iš apatinės patalpos pro langą yra kur kas didesnis nei numatomo barjero, o gaisro padarytų pažeidimų dydis priklauso nuo gaisro dydžio arba, kitaip tariant, nuo patalpose esančių degiųjų medžiagų kiekio ir viršija atstumą iki kito aukšto lango. Vienas pavyzdžių – 2007 metų kovo 11 dieną kilęs skaudus gaisras Vilniuje, Žirmūnuose, kai žuvo šeši žmonės: fasado medžiagos buvo visiškai nedegios, o gaisras išplito po pastatą.
K. Lukošius įsitikinęs, kad dar labiau sugriežtinus gaisrinės saugos reikalavimus nuo vilko užšoktume ant meškos. Praktika parodė: kuo sunkiau reikalavimus įgyvendinti, tuo labiau klesti korupcija.
Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų projekte buvo numatyti išties nesudėtingai įgyvendinami sprendimai, kurių galutiniame variante neliko. Mineralinės vatos gamintojų asociacijos atstovas dr. A. Buska minėjo, kad patys ugniagesių atstovai iš pradžių siūlė apatines pastatų dalis iki 2 metrų aukščio šiltinti tik nedegia termoizoliacine medžiaga. Kažkodėl šios minties atsisakyta.
„Toks reikalavimas tikrai būtų logiškas. Yra pavyzdžių, kai pastatai užsidegė užsiliepsnojus šalia stovintiems šiukšlių konteineriams, gaisrą gali sukelti ir neatsargiai su ugnimi žaidžiantys vaikai. Manau, priimant panašius teisės aktus reikia labiau paisyti visuomenės, o ne medžiagų gamintojų interesų“, – sakė dr. A. Buska.
Mokomasi iš klaidų
Daugelyje Vakarų Europos valstybių degias izoliacines medžiagas draudžiama naudoti visuomeninės paskirties pastatams ir daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams šiltinti. Pavyzdžiui, Vokietijoje žemesniems nei 22 metrų aukščio gyvenamiesiems pastatams yra privalomi ugnies barjerai, o aukštesnių namų fasadams šiltinti iš viso draudžiama naudoti degias izoliacines medžiagas. Panašūs ribojimai taikomi Skandinavijos šalyse. Degių izoliacinių medžiagų naudojimas griežtinamas ne tik Vakarų Europoje, bet ir Rytų Europos valstybėse: Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse.
Net Rusijoje šiltinant gyvenamųjų pastatų fasadus privaloma įrengti ugnies barjerus iš nedegių izoliacinių medžiagų aplink durų ir langų angokraščius. O ligoninėms, mokykloms ir darželiams šiltinti galima naudoti tik nedegias atitvarų šiltinimo medžiagas bei sistemas.
„Kai kurios šalys tokius reikalavimus patvirtino po to, kai įvyko skaudžių nelaimių. Lietuvoje rengiant Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus irgi diskutuota apie ugnies barjerus. Bet ir jų neliko. Turbūt laukiama nelaimės“, – svarstė dr. A. Buska.
Diskusijų lauko sienų ir stogų degumo normavimo klausimais Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos aktyviausiai vyko 2010 metais. Tada, įvertinus daugelio Europos šalių gaisrinės saugos normavimo praktiką, konstatuota, kad šalyje galiojantys lauko sienų ir stogų degumo reikalavimai yra gana griežti, tačiau turėtų būti tobulinami atsižvelgiant į galutinio statybos produktų (medžiagų, gaminių, sistemų, rinkinių) naudojimo statinyje principą.
Bet Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojo Vyto Kaziliūno nuomone, Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų taisyklėse apibrėžtas degių izoliacinių medžiagų naudojimo saugumo lygis yra pakankamas, kai kuriais aspektais jis net griežtesnis nei kitose ES šalyse.
Laisvė rinktis
Lietuvoje aukštesniuose nei trijų aukštų pastatuose pagal Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus lauko sienos turi atitikti B–s1, d0 degumo klasę. Griežčiausi – A2–s2, d0 degumo klasės – reikalavimai taikomi aukštesniems kaip 26,5 metro aukščio pastatams su ventiliuojamąja fasado šiltinimo sistema.
Tai paaiškinama tuo, kad įprasto degumo bandymo metu vertinami sudegimo šilumos, išskiriamo šilumos kiekio, išskiriamo šilumos kiekio pagreičio ir kiti rodikliai tinka patalpoje degančio statybos produkto degumo klasifikacijai, tačiau jie netinka turint omenyje lauko sienos gaisrą. Todėl kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, Prancūzija ar Vokietija, gaisriniam lauko sienų pavojingumui tirti papildomai naudoja ISO 183785 serijos ir nacionalinius standartus, kurie reglamentuoja gaisrinio lauko sienų pavojingumo klasifikaciją priklausomai nuo lauko sienos pažeidimo matmenų, liepsnos išplitimo matmenų, liepsnos plitimo greičio.
Lietuva šio standarto taikyti nepuolė, nes ES greitai ruošiamasi patvirtinti vienodą lauko sienų degumo bandymą ir klasifikavimą. Tada atsiras galimybė pagal gautus bandymų rezultatus tobulinti nacionalinius lauko sienų degumo reikalavimus ir palyginti skirtingų Europos šalių reikalavimus lauko sienoms įrengti. ES teisės aktai neįpareigoja šalių narių nustatyti vienodus gaisrinės pastatų saugos reikalavimus. Todėl patvirtinus darniajame standarte bandymų tvarką ir degumo klases, jos bus privalomos visoms ES šalims narėms. Tačiau sprendimai, kokias klases reglamentu leisti naudoti pastatuose, priklausys nuo kiekvienos šalies kompetencijos, sukauptos gaisrų gesinimo ir tyrimo patirties.
ES valstybėse dabar galioja vienodi Europos Komisijos sprendimai ir direktyvos, reguliuojantys statybos produktų, taip pat degių bei nedegių termoizoliacinių gaminių patekimo į rinką ir deklaruojamųjų ypatybių tvarką. Dėl šios priežasties bet kuri šalis narė negali papildomai riboti tokių produktų platinimo savo rinkose.
„Kiekvienos šalies reikalas yra nustatyti ribines statybos produktų ar konstrukcijų charakteristikų vertes pagal pačios pasirinktą saugos lygį statinių mechaniniam patvarumui, gaisrinei saugai, higienai ar kitiems esminiams statinio reikalavimams, sukuriant aiškią, patvirtintiems teisės aktams neprieštaraujančią statybos produktų ar konstrukcijų projektavimo, naudojimo, priežiūros ir kitų taisyklių sistemą“, – akcentavo V. Kaziliūnas.
Auga reikalavimai bandymams
Lietuvos gaisrinės saugos inžinierių asociacijos prezidento K. Lukošiaus teigimu, normatyviniuose kitų Europos šalių teisės aktuose numatoma galimybė įrodyti šiltinimo sistemos saugumą nagrinėjant kitų šalių teisės aktus. Alternatyva – atlikti gaisrinius natūralaus dydžio fasado bandymus ir gavus teigiamus rezultatus neriboti šių sistemų naudojimo. ES lygmeniu nėra parengta vieningo vertinimo metodo, todėl Lietuva šiuo požiūriu neturi dokumento, kuriuo galėtų vadovautis.
Atrodytų, dvejoti nėra ko – užtenka remtis kurios nors ES valstybės atliktais pavojingumo bandymais ir naudoti tokias pat medžiagas. Tačiau tokiu atveju statybinių medžiagų rinka būtų apribota. „Jei pasirinktume, tarkime, Vokietijoje taikomą metodą, visi medžiagų gamintojai, tiekiantys statybines medžiagas į Vokietiją, tiektų jas į Lietuvą. Bet jei gamintojai orientuojasi į Prancūziją ar Lenkiją, šios medžiagos mūsų nepasiektų, nes pirmiausia reikėtų atlikti bandymus. O tai papildomai kainuoja“, – aiškino K. Lukošius.
Mineralinės vatos gamintojų asociacijos atstovas dr. A. Buska atkreipė dėmesį į kitą problemą – daugelyje šalių medžiagų degumo klasė nustatoma atliekant laboratorinius nedidelio mastelio bandymus.
„Per tokius bandymus medžiagos į ugnį reaguoja visai kitaip, negu kilus tikram gaisrui. Natūralioje aplinkoje susidaro kitokios, daug agresyvesnės sąlygos. Todėl ES institucijos rengia naujus standartus, pagal kuriuos gaisrinės saugos bandymai turės būti atliekami imituojant natūralias sąlygas“, – pasakojo dr. A. Buska. Vokietija, Čekija, Jungtinė Karalystė tokius bandymus jau seniai atlieka. Kitoms, Lietuvai irgi, turbūt reikia skaudžių pamokų, kad tvarka būtų pakeista.
Pavojus – medžiagose
Šiandien gyvenamųjų pastatų statybai naudojamos medžiagos, kurios bemaž visos aukštoje temperatūroje dega. Yra būdų ir priemonių, skirtų jų degumui mažinti, tačiau, pasak VGTU Statybinių medžiagų katedros profesoriaus R. Mačiulaičio, tai nėra paprasta. Pavyzdžiui, antipirenai, naudojami medienos apsaugai nuo užsidegimo, dėl atmosferos veiksnių jau po metų praranda apie 60 proc. savo ypatybių.
„Pirmiausia reikėtų gerinti pačias apsaugos medžiagas, jos ne visuomet kokybiškos, nors sertifikuotos ir naudojamos Lietuvoje. Į statybose naudojamas izoliacines medžiagas įdedama tų pačių antipirenų, tad jų degtuku neuždegsi. Tačiau kilus gaisrui antipirenai negelbėja. Gaisro metu temperatūra siekia ir 1000 laipsnių karščio. Tad sprendimų reikia ieškoti gaminant medžiagas, o ne teisės aktuose“, – mano R. Mačiulaitis.
Profesorius, žinoma, neneigia, kad reikia laikytis teisės aktų. Pirmiausia – projektuotojams. Nes jei šie jų nesilaiko, ar galima to reikalauti iš statybininkų?
