Vadinasi, vykdomi ES lėšomis finansuojami savivaldos užsakymai: tvarkoma miestų ir miestelių infrastruktūra, grindžiami šaligatviai, asfaltuojami žvyrkeliai. Kartais už ES lėšas ardomi ir iš naujo klojami dar daug metų galėję tarnauti šaligatviai. Tai europinių lėšų įsisavinimo realybė. Tačiau, be naujų šaligatvių ir gatvių, džiaugtis daugiau nėra kuo: nei gyvenamųjų, nei verslo pastatų atokiau nuo didmiesčių nedygsta. Kodėl – teiraujamės Arvydo Avulio, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos nario.
– Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės priežastys, stabdančios NT projektų plėtrą šalies periferijoje?
– Mažesniuose miestuose ir miesteliuose viską lemia poreikis. Šiuo atveju net nekalbu apie gyvenamąjį būstą, kuris reikalingas didėjant gyventojų skaičiui, augant jų pajamoms.
Mažuose miesteliuose žmonių pajamos mažesnės nei dideliuose miestuose, gyventojų skaičius daugeliu atvejų nedidėja, taigi nėra prielaidų atsinaujinti turimą būstą ar įsigyti naują. Gal vienas kitas regionų gyventojas ir turi kapitalo, bet svarsto, kur jį dėti – ar pasistatyti namą, ar investuoti tikintis grąžos. Žmonės, net jei ir turi pinigų, pagalvoja, kur ir kaip juos leisti.
Kalbant apie verslą irgi sunku tikėtis, kad įmonių masiškai kursis periferijoje. Paprastas pavyzdys: viena įmonė Pabradėje kas dieną autobusais vežioja darbuotojus iš Vilniaus. Tikrai būtų pigiau ir paprasčiau turėti tokią įmonę netoli Vilniaus, o ne vežioti žmones 40 kilometrų į darbą.
Emociškai norime, kad mažesniuose miestuose irgi kas nors vyktų, bet investuotojai žino: perspektyvų atsiranda tuomet, kai tam susiklosto prielaidos. Tokios kaip gyventojų skaičiaus augimas ir jų pajamų didėjimas.
– Taigi investuotojai tik stebi situaciją ir laukia?
Vienintelė paguoda, kurią suvokia ir Vyriausybė – ir galima stebėti atitinkamus jos sprendimus – laisvųjų ekonominių zonų kūrimas. Kuo jų bus daugiau, tuo rajonai bus patrauklesni investuotojams. Taigi tai gali paskatinti investicijas į NT regionuose.
Laisvosios ekonominės zonos turi privalumų, gamybinės ar logistikos įmonėms patogu tiekti produkciją ar teikti paslaugas iš tam tikroje vietoje esančių taškų. Investuotojams patogu, nes jie kelerius metus atleidžiami nuo žemės, pelno, NT mokesčių. Tai skatina investuotojų atėjimą į periferiją.
– Ar regionų plėtra būtų įsibėgėjusi, jei ne ši krizė, kurią sunkiai išgyvenome?
– Viena vertus, krizė – negatyvus reiškinys, kita vertus, jau reikėjo sustoti. Tam tikri dalykai sprogsta. Buvo pučiamas burbulas, dažnai susijęs su NT. Buvo daug investuojama į NT. Paprastai tariant, pinigus bankai dalijo per lengvai. Kai rinkoje atsiranda per daug pinigų, gimsta nepagrįstų projektų, ir anksčiau ar vėliau jie žlunga. Taip jau sudėliota versle ir ekonomikoje. Viskas turi būti grindžiama poreikiu, paklausa. Jei ji yra, reikia investuoti.
Šiandien, blaiviai vertindami rinką, galime motyvuotai apibūdinti situaciją regionuose: gyventojų nedaugėja, pajamos nedidėja. Taigi nėra jokių prielaidų tikėtis, kad paklausa augtų.
– Paklausa yra labai aiškus argumentas kalbant apie gyvenamąją statybą. Bet, tarkime, viešai daug diskutuojama apie potencialius turistų srautus, kurie galbūt atvyktų apžiūrėti Lietuvą, bet jie mažesniuose miesteliuose esą neranda kur apsistoti – nėra viešbučių. Galbūt tai – niša NT sektoriaus investuotojams?
– Jūsų tema apskritai sunki, veikiausiai norite išgirsti ką nors pozityvaus. Taip, kai atvyksta užsieniečių, jie mandagiai pritaria: čia perspektyvu, čia plėsis turizmas. Bet aš linkęs kalbėti realistiškai. Gal ir mums visiems neverta puoselėti iliuzijų. Juk kaip buvo su Europos krepšinio čempionatu – beveik tikėjomės, kad mūsų BVP pakils, nes priplūs žmonių, pirks, valgys ir vartos.
Nereikia savęs apgaudinėti. Reikia blaiviai, realiai, logiškai mąstyti, tada nebus ir didelių smūgių.
Kalbant apie viešbučius ir turizmą, reikėtų paanalizuoti šalis, kuriose turizmo industrija plėtojama sėkmingai. Tada palyginkime Lietuvą su tomis šalimis. Turkija, Ispanija, Egiptas – viską ten lemia klimatas. Žmonės, dirbantys šaltesnio klimato šalyse, važiuoja į šiltuosius kraštus pailsėti ir yra linkę ten leisti pinigus. Ar mes – tokia šalis? Ne.
Kita turizmo kryptis – išskirtiniai objektai, kultūros paveldas. Daug apie tai kalbame, bet reikėtų palyginti, kokių objektų yra kitur pasaulyje, Vakarų Europoje. Ar galime su jais konkuruoti? Ne. Mums labai brangus mūsų paveldas, bet japonas turistas, perėjęs per Vilnių, po vienos dienos nebeturi ką fotografuoti. Mūsų turizmo perspektyvos egzistuoja, tik nereikia jų pervertinti. Nepradėkime statyti viešbučių periferijoje, nes atvykėliams nėra ką ten veikti.
– Į infrastruktūros tvarkymą regionuose investuojama nemažai ES lėšų. Galbūt jau matyti bendras sutvarkytų regionų, patrauklių ir NT projektų plėtotojams, vaizdas?
– Infrastruktūra turi atrodyti civilizuotai, o mes dar toli nuo to, kaip atrodo civilizuotos šalys. Pas mus gausybė žvyrkelių, daug duobėtų kelių. Vienintelis dalykas, kuo galime pasigirti – internetas. Vis dėlto ir tai neturėtų prasilenkti su logika. Į žemę užkasėme milijonus litų. Gal tuos pinigus buvo galima panaudoti racionaliau? Nutiesiame šviesolaidį kabelį į kaimą, kuriame ketvirtadalis trobų turi problemų dėl kiauro stogo, o 30 proc. būstų neturi vandentiekio ir tualeto, tik išvietę lauke. Paradoksalu, tiesa?
Apskritai infrastruktūros plėtrą vertinu palankiai, tai gali sudaryti prielaidų tolesnei periferijos plėtrai. Bet manau, visa tai daroma per didele kaina. Ir trūksta racionalių sprendimų.
– Kaip vertinate teisinę regionų plėtros bazę, kokių teisės aktų trūksta, kuriuos reikėtų taisyti? Pernai Aplinkos ministerijos darbo grupė buvo parengusi Teritorijų planavimo įstatymo projektą, kurį griežtai sukritikavo NT rinkos dalyviai. Koks šio įstatymo likimas, ar jis palengvintų NT projektų plėtrą regionuose?
– Tai labai jautrus, svarbus dalykas. Jei tas įstatymas būtų paprastas ir valdžia parodytų palankumą ne vien didiesiems investuotojams pasaulyje garsiais vardais, bet ir vietos, tuomet turėtume ne porą Lietuvoje įsikūrusių garsių kompanijų, o daugiau bendrovių, kurios norėtų čia investuoti pinigus, gamintų produkciją ir eksportuotų iš Lietuvos. Tai būtų geresnis dalykas negu duoti pinigus visiems žinomiems investuotojams, kurie nuomojasi biurus sostinės centre.
Bet tokia yra politika. Teritorijų planavimo įstatymas (praėjusioje Seimo sesijoje nebaigtos svarstyti Teritorijų planavimo įstatymo pataisos pradedamos svarstyti dabar – red. past.) nepaklūsta jokiai kritikai, jis sukurtas tam, kad čia niekas nieko negalėtų padaryti. Juokauju, kad ši žemė – šv. Marijos, taigi šventesnė nei Jeruzalės. Matyt, čia tikrai nieko negalima veikti. Žmonės gali parašyti skundą ir sustabdyti bet kurį projektą – tai nonsensas. Netgi po to, kai projektas jau patvirtintas, jį galima stabdyti. Tam tikros visuomeninės organizacijos, bendruomenės, kartais pakurstomos teisininkų, terorizuoja investuotojus, mėgindamos ką nors iš jų išpešti ar tiesiog užblokuoti jų verslo plėtrą.
Pridėjus prie to, ką jau minėjau – demografinę padėtį ir neaugančias pajamas – Teritorijų planavimo įstatymas įkala paskutinę vinį į NT plėtros karstą.
– Kalbate labai kritiškai, bet gal ir investuotojams yra dėl ko papriekaištauti, gal nerodote iniciatyvos tuomet, kai yra proga?
– Mes visi norime čia dirbti, bet tam turi būti poreikis. Rodome daug iniciatyvų, tarkime, dėl valstybės turto valdymo. Viename mažų šalies miestelių policijos komisariatas dirba mediniame sename pastate be vandentiekio, komunikacijų, tualeto. Mes siūlome pastatyti naują pastatą už privačias lėšas. Pastatysime, o valstybė tegu per ilgą laiką išsimoka – tam yra įvairių būdų. Tada būtų galima ir įvaizdį kelti, ir projektas vyktų.
Tokia iniciatyva pajuda... beveik po trejų metų. Ar yra toks verslas, kuris ryžtųsi dėl to dirbti trejus metus? Be to, galiausiai iniciatorius gal net nelaimės viešojo konkurso, nugalėtoju veikiausiai taps dempingo kainą pasiūlęs konkurentas. Tad verslas ir abejoja, ar verta rodyti iniciatyvą, inicijuoti įstatymų pataisas, rašyti, siūlyti. Dėl ko? Bet jei kas nors turi priekaištų investuotojams, galiu jiems atsakyti rimtesniais argumentais.
