Lenkai didina apsukas
Ne vienam Lietuvos gamintojui broko sinonimas yra lenkiškos statybinės medžiagos bei gaminiai. Čia kalbama ne apie sertifikuotus kokybės standartus atitinkančius produktus – didžiule problema yra tapusios nežinia kieno ir nežinia kur pagamintos medžiagos, neturinčios jokių kokybę įrodančių dokumentų.
Nors nesertifikuotų medžiagų nevaržomai plūsta ir iš kai kurių kitų šalių, lenkiška produkcija sulaukia daugiausia kritikos. Apsukrūs kaimynai, anot mūsų gamintojų, nesidrovi teikti ne tų prekių atitikties deklaracijas, pasitaiko ir kitų dokumentų klastojimo atvejų. Ir visa tuo prisidengiant medžiagos patenka į statybvietes. Nedidelėse įmonėse gamintos, kokybės reikalavimų neatitinkančios prekės perkamos vien dėl mažos kainos.
Lietuvos gamintojams nerimą kelia ir neseniai kaimyninės šalies valstybinio banko „Bank Gospodarstwa Krajowego“ pateiktas siūlymas teikti mūsų šalies įmonėms lengvatines paskolas, už kurias būtų finansuojamas Lenkijoje pagamintų prekių ir produktų pirkimas. Mūsiškiai statybinių medžiagų gamintojai baiminasi, kad nesąžininga konkurencija gali dar labiau padidėti.
„Viskas būtų gerai, jei būtų importuojamos kokybiškos medžiagos. Tačiau atvežama garažuose iš antrarūšės žaliavos pagaminta produkcija. Jeigu tokią teiktų mūsų šalies gamintojai, tuoj pat būtų nubausti, būtų keliami klausimai dėl įmonių veiklos atestatų, žodžiu – sankcijų jie sulauktų griežčiausių. Įtartinai atrodo, kai įvežtinė produkcija šitaip netikrinama“, – ne kartą dėl nesąžiningos konkurencijos nerimavo Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius Arvydas Klimkevičius. Jis patikino, kad dažniausiai susiduriama su nekokybiška produkcija, atvežta iš Lenkijos.
Pirkėjai negauna informacijos
Rinkos gadintojai – taip nesąžiningus prastos produkcijos importuotojus pavadino polistireninį putplastį gaminančios bendrovės „Kauno šilas“ vadovas Vytautas Adomavičius. Anot jo, gyventojams, statybines medžiagas perkantiems prekybos centruose, svarbiausias pasirinkimo kriterijus dažnai būna kaina, o apie kokybę jiems niekas nepaaiškina.
„Įsivaizduokite situaciją: žmogus nori pirkti polistireninį putplastį. Parduotuvėje šios medžiagos jis randa siūlomos dviejų gamintojų. Viena – kur kas pigesnė. Paklausęs pardavėjo, kuo abi skiriasi, pirkėjas išgirsta, kad medžiagos vienodos, skiriasi tik kaina – importuotoji pigesnė. Ko daugiau žmogui reikia?“ – komentavo V. Adomavičius.
Kainos skirtumas, pasak jo, susidaro ne todėl, kad importuojamiems gaminiams savaime suteikiamos nuolaidos. Mažesnė kaina gali reikšti tiesiog prastesnę gaminio kokybę arba ribotą panaudojimą. Bet pirkėjams tai – nė motais. Jeigu produkcija prekiaujama prekybos centruose, o pardavėjas nieko bloga nepasakė, vadinasi, viskas gerai.
„Kauno šilo“ vadovas teigė žinantis ne vieną už valstybės ir ES fondų suteiktą paramą renovuotą visuomeninės paskirties objektą, kuriam šiltinti naudotos ne sertifikuotos sistemos, o pavienės medžiagos. Tiesa, tokių šiltinimo medžiagų trūkumų greitai nepasijus – tai ne konstrukcijos, kur broką paslėpti ne taip lengva.
„Galbūt kas nors pagalvos, kad verkšlename, guodžiamės. Bet iš tiesų kenčia ne tik gamintojai, kenčia ir valstybė, kuri surenka mažiau mokesčių ir turi daugiau išlaidų dėl prastai apšiltintų pastatų“, – kalbėjo V. Adomavičius.
Su šia nuomone sutiko ir statybinius mišinius gaminančios bendrovės „Sakret LT“ vadovas Aleksandras Toropčinas. Jo teigimu, prasta medžiagų kokybė išryškėja ne iš karto, tačiau ilgainiui atneša nemažų nuostolių.
Koją kiša mažiausia kaina
Nė vienam statybininkui nėra naujiena, kad galiojantys įstatymai pastatams šiltinti reikalauja naudoti sertifikuotas sistemas.
„Turi būti pateikiami dokumentai, įrodantys, kad produktas pasižymi tomis ypatybėmis, kurios deklaruojamos. Bet pas mus toleruojama tokia praktika, kai dokumentai rodo vieną, o medžiagos – visai kitos, – piktinosi V. Adomavičius. – Galbūt tai kam nors naudinga?“
Krizės statybų sektoriuje, kaip ir kituose verslo sektoriuose, kartojasi. Tačiau statybų sektorius ypatingas tuo, kad sunkmečiu garsiai kalbama apie tuoj išnyksiantį broką, apie ryžtą rinktis tik kokybiškas medžiagas, apie kokybei teikiamą pirmenybę. Bendrovės „Sakret LT“ vadovas A. Toropčinas prisiminė, kad po tokių kalbų vis sužibdavo viltis. Bet praeidavo metai ar pusantrų, ir viskas grįždavo į savo vietas.
„Vėl visi pasiduodavo mažiausiai kainai. Mes patys, kaip pirkėjai, kuriame savotiškas taisykles, diktuojame madas. Jeigu pigios, nekokybiškos medžiagos nebūtų paklausios, jos išnyktų iš rinkos. Bet yra priešingai“, – apgailestavo A. Toropčinas.
Mažiausios kainos kriterijus konkursuose rangovams išrinkti – didžiausias nekokybiškos produkcijos skatintojas. Jau daug metų ši tvarka yra kritikuojama, tačiau neskubama keisti situacijos.
„Kauno šilo“ vadovo V. Adomavičiaus nuomone, jeigu konkursų sąlygose būtų numatyti griežtesni medžiagų kokybės reikalavimai, landa antrarūšei produkcijai irgi susiaurėtų. Tačiau viena ranka lyg reikalauja kokybės, kita, teikdama mažiausios kainos kriterijų, bruka pigiausius produktus. Ir pusiausvyros nelieka.
Kritika techninei priežiūrai
Ar yra koks priešnuodis? Pasirodo, yra. Padaryti galą viskam pajėgūs techniniai prižiūrėtojai. Būtent jie turi būti atsakingi už kokybę, žiūrėti, kad į objektus patektų tik sertifikuotos medžiagos.
„Techniniai prižiūrėtojai turi dirbti atsakingiau. Tik tuomet galima tikėtis progreso. Dabar taip nėra arba būna išimtiniais atvejais. Valstybė turėtų įsikišti į šį procesą, jį labiau reguliuoti. Jeigu techniniai prižiūrėtojai į atliekamus darbus žiūrėtų ne formaliai, į rinką nepatektų nekokybiškų medžiagų. Joms nebūtų vietos. Dabar, kad ir kaip būtų gaila, taip nėra“, – pripažino V. Adomavičius.
A. Toropčinas pastebėjo, kad prieš kurį laiką statybų priežiūros institucijos tapo aktyvesnės, tačiau atsakomybės iš statytojų reikalaujama dar per mažai.
Valstybinė ne maisto produktų inspekcija yra ta institucija, kuri pagal jai skirtas funkcijas turėtų statyti užkardus antrarūšei statybų produkcijai iš užsienio. Tačiau mūsų gamintojai tvirtina, kad pro didinamąjį stiklą žiūrima ne į užsienio, o į vietos produkciją.
Sutinkama, kad Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai valdžia neskiria pakankamai žmogiškųjų ir finansinių resursų, kad ši būtų pajėgi dirbti be priekaištų. Inspekcija neturi prievolės tikrinti medžiagas, gaminius prekybos centruose ar statybvietėse – kaip tik apie tai svajoja dėl savo produkcijos kokybės neabejojantys Lietuvos gamintojai. Bet tikrinama dažniausiai tuomet, kai brokas išryškėja jau pastatytame objekte.
