Peržvelgus būsto nuomos skelbimus paaiškėjo, kad nuomos sąlygose niekur nėra aiškiai parašyta, jog šeimos su vaikais nepageidaujamos. Tik labai retai skelbiama, kad butas išnuomojamas bevaikei šeimai. Nuomos rinkos dalyviai aiškiai parašo tik tiek, kad pageidauja arba vaikinų, arba merginų. Reikia manyti, kad nuomotojai nėra nusiteikę prieš kurią nors lytį – tiesiog vieną laiko patikimesne, tvarkingesne, mokesne.
Nors atrodytų keistai, jei būsto savininkas skelbime parašytų, kad vaikai ir naminiai gyvūnai nepageidaujami, tai tikrai palengvintų situaciją žmonėms, kurie beviltiškai maigo telefoną, ieškodami kur apsigyventi, tačiau yra nepageidaujami iš principo, net neįsigilinus į padėtį.
Tiesiai nepasakoma
Rasa K. pasakojo, kad skyrybų su vyru laikotarpiu, kol teismas padalys turtą, su dviem sūnumis Vilniuje ieškojo išsinuomoti nedidelio butelio. Nebūdama vilnietė ir niekada neturėjusi reikalų su nuomotojais, ji žinojo tik tiek, kad savininkai nenori nuomoti butų trumpesniam laikui, tačiau jai reikėjo buto maždaug metams, be to, krizė smarkiai praretino išgalinčiųjų nuomotis butus gretas, tad dirbančiai moteriai, jos supratimu, problemų neturėjo kilti.
Tačiau netrukus Rasa įsitikino, kaip smarkiai klydo – savininkai dėl įvairių motyvų atsisakydavo jai nuomoti butą, kai sužinodavo, kas jame gyvens. Išgirdusi kelis neigiamus atsakymus, ji naiviai pagalvojo, kad galbūt savininkai bijo, jog maži vaikais pieš ant sienų, švaistysis morkų tyrelėmis ar per naktis verks ir užsitrauks kaimynų rūstį, o šie galbūt nepatingės kreiptis į mokesčių inspekciją. Nereikia nė sakyti, kad dauguma savininkų nuomoja butus nelegaliai.
Nors ir nebuvo labai malonu žemintis ir teisintis, supratusi, kad reikalai prasti, o butą dėl neįmanomų gyvenimo sąlygų namie reikia susirasti kuo greičiau, moteris, vos išgirdusi klausimą, imdavo plonu balsu aiškintis, kad jos vaikams – jau 12 ir 14 metų, be to, ir būdami maži nepaišė ant sienų, elgiasi tyliai, gerai mokosi, o ji pati gali pristatyti rekomendaciją iš darbovietės.
Vis dėlto būsto savininkai nesileisdavo į kalbas, nieko papildomai nepaklausdavo, nepaaiškindavo savo motyvų, dėl ko nenori jos kaip nuomininkės, tad Rasa dėl to pasijusdavo dar nemaloniau, kaip aplieta purvinu vandeniu.
Rizikos veiksnys
Beje, nė vienas savininkas nepasiteiravo, ar moteris, pavyzdžiui, dirba, ar galės susimokėti, ar galbūt, norėdama sumažinti „riziką“, galėtų sumokėti šiek tiek daugiau avanso. Nors šie klausimai gal būtų iškilę vėliau, vis dėlto svarbiausias kliuvinys buvo vaikai.
Viena močiutė, kuriai Rasa nuolankiai išdėstė savo situaciją ir kone maldavo, kad išnuomotų butą, bent jau pateikė argumentą – pasak jos, vyras gali ateiti į nuomojamą būstą, iškapoti kirviu duris ar išdaužyti langus, o jai esą nereikia nei materialinių nuostolių, nei nemalonumų su kaimynais. Kad ir kaip „suksi“, moteris su vaiku, visų supratimu, yra kliuvinys ir rizikos veiksnys.
Nors laikraščiai ir internetas mirgėte mirgėjo skelbimais apie nuomojamus butus, ilgainiui moteris suprato, kad dauguma šių skelbimų skirti ne jai. Pašnekovė sakė suprantanti, kad kokioje nors nepretenzingoje ir apleistoje vietoje gal ir būtų radusi būstą, tačiau jai reikėjo kažko padoresnio ir tam tikroje Vilniaus vietoje, kad vaikams nereikėtų toli važinėti į mokyklą. B
Be to, norėjo ne tik padoraus būsto, bet ir padorių šeimininkų, kurie neprašytų nuomos avansu ir nelandžiotų vis tikrindami, būtų adekvatūs ir kiek įmanoma draugiški žmonės. Žinoma, po pirmųjų nesėkmių jai būtų tikę bet kokie šeimininkai, sutikę priimti tokius „rizikingus nuomininkus“.
Teroristų vaidmuo
Galiausiai moteris, kaip įprasta Lietuvoje, tarp pažįstamų ir draugų paskleidė žinią, kad ieško būsto (tiesiog suvokė, kad „geruoju“ išsinuomoti buto nepavyks už jokius pinigus) ir vargais negalais gavo pusė gana tvarkingo buto (teko pasitenkinti ir tokia dalimi, nes butas buvo netoli vaikų mokyklos). Po visų nemalonumų namuose ir beviltiškų buto paieškų moteris jautėsi beveik laiminga, pagaliau radusi prieglobstį, puikiai sutarė su kita nuomininke, nekreipdama dėmesio į menkus nesusipratimus.
Praėjus kiek laiko moterys išsikalbėjo, ir paaiškėjo dar įdomesni dalykai – pasirodo, kad šįkart ji išsinuomojo butą kaip tik... dėl vaikų. Nes savininkė – nežinia dėl kokių sumetimų, kurie taip ir liko apgaubti paslapties, – panoro taip... „išrūkyti“ kitą nuomininkę. Kadangi nuompinigius ji mokėjo sąžiningai, naktimis nerėkavo ir baldų nelaužė, su vaikų pagalba turėjo įvykti taip, kad ji pati neapsikentusi išsikraustytų.
Iš pradžių Rasa jautėsi priblokšta ir įžeista – negi ji su vaikais gali būti prilyginta teroristams, alkoholikams ar nacionalinių mažumų atstovams, kurie neturi gero vardo? Tačiau vėliau suprato, kad čia nėra nieko asmeniška – patys nemėgdami vaikų, butų savininkai mano, jog ir kitiems jie gali kelti tokį pasidygėjimą, kad net būtų priversti pakeisti gyvenamąją vietą, kuri juos visais atžvilgiais tenkina.
Vėliau moteris sužinojo, kad buto savininkai bijo dėl to, jog šeimas su vaikais prireikus labai sunku iškeldinti, tačiau vargu ar tai paplitęs reiškinys, kad neišgalintis mokėti nuomininkas kaip įbestas tupėtų nuomojamame bute – juk tam reikia turėti geležinius nervus, o tėvai paprastai stengiasi apsaugoti vaikus nuo konfliktų ir rietenų.
Moters nuomone, tokia situacija, ko gero, yra susijusi su nepakantumu vaikams, nes prieš kelerius metus atlikti sociologiniai tyrimai atskleidė, kad respondentai, įvardydami, su kuo nenorėtų gyventi kaimynystėje, daugiavaikes šeimas sustatė į vieną eilę su narkomanais, sergančiaisiais AIDS, teistaisiais, sergančiaisiais psichine negalia, neįgaliaisiais, skurstančiaisiais ir t. t. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad daugiavaikės šeimos nebuvo sąrašo viršuje.
Baimės akys aklos
Nekilnojamojo turto bendrovės, užsiimančios ir būsto nuoma, atstovė Regina Naujokaitytė patvirtino, kad būsto savininkai dažnai bijo, jog prireikus iškraustyti nuomininkus, jeigu jie turi vaikų, tai būtų sudėtingiau. Tačiau, pasak specialistės, jei būstas nuomojamas pagal sutartį, joje paprastai būna nurodytos sąlygos, kokiomis nuomininkas turi išsikraustyti, ir paprastai jokių problemų nekyla, bent jau jai, dirbančiai šioje srityje daugiau kaip 10 metų, su tokiomis neteko susidurti – paprastai nugali sveikas protas.
Beje, nedidelė dalis nuomininkų nuomojamą būstą dėl įvairių priežasčių palieka anksčiau laiko, tačiau dažniausiai visiškai atsiskaito su savininkais ir butą palieka normalios būklės. Priešingi atvejai – pavieniai. Vis dėlto „juodojoje“ nuomos rinkoje gali pasitaikyti įvairių atvejų: ar su vaikais, ar be vaikų – kaip tu iškraustysi žmogų, kuris pas tave teisiškai net negyvena... Sudarius normalią sutartį, vaikai negali tapti kliuviniu, ir dauguma būsto savininkų tai supranta.
Diskriminacija matyti
Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė sako, kad dėl lyties, jaunų šeimų ir studentų diskriminavimo norint išsinuomoti būstą skundų kol kas negauta. Vis dėlto, jos nuomone, diskriminacijos požymių čia galima įžvelgti. Nepateisinamas ne tas faktas, kad atsisakoma kokiam nors asmeniui nuomoti butą, o tai, kad vadovaujamasi nepagrįstais stereotipais, kad žmogus diskriminuojamas vien dėl priklausomybės tam tikrai socialinei grupei. Beje, į kiekvieną atvejį vertėtų žiūrėti individualiai.
Jei būtų gautas skundas dėl diskriminacijos būsto nuomos rinkoje, jis būtų nagrinėjamas, tačiau reikėtų pasirūpinti kokiais nors svaresniais įrodymais, ne vien pokalbiu telefonu, nes nuomotojas visuomet gali pasakyti, jog nenuomojo buto konkrečiam asmeniui ar asmenims dėl visiškai kitų priežasčių.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra gavusi skundų tik iš čečėnų tautybės asmenų, kurie siekė pabėgėlio statuso, tačiau sužinojus jų tautybę nuomoti butą buvo atsisakyta. Buvo ir toks atvejis, kai viena nevyriausybinė organizacija atsisakė nuomoti patalpas homoseksualių žmonių bendrijai.
Iškeldinimas visuomet sudėtingas
Kaip jau minėjome, priverstinis teisinis iškeldinimas iš nuomojamo buto, nepriklausomai nuo vaikų egzistavimo, yra gana retas dalykas dėl dviejų priežasčių: būsto savininkas žino, kad tai trunka ilgai ir kainuoja pinigų, nuomotojas žino, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis jo pralaimėjimu.
Teisininkės Marijos Idzelienės teigimu, remiantis Civiliniu kodeksu, nuomininkai gali būti iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų nutraukus nuomos sutartį, jeigu nesilaiko jos sąlygų: ne mažiau kaip tris mėnesius (jei nuomos sutartis nenustato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas, ardo ir gadina gyvenamąją patalpą, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas gyventi kitiems kartu su jais ar greta jų gyvenantiems asmenims.
Jeigu nuomininkai geruoju neišsikrausto, jie gali būti iškeldinami pagal patalpų savininko ieškinį teismo tvarka nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Jei net ir po teismo sprendimo nuomininkas neišsikrausto, reikia kreiptis į antstolius, kad būtų įvykdytas priverstinis iškraustymas.
Tačiau, pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamosios vietos. Teismui priėmus palankų sprendimą buto savininkui, liktų neišspręstų klausimų, kuriuos teismas gali pripažinti ypač svarbiomis aplinkybėmis, ir ginant nepilnamečių vaikų interesus sprendimo vykdymas gali būti atidėtas.
Įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo atidėjimas – išimtinė galimybė, kuri gali būti suteikiama tik tada, kai sprendimo negalima vykdyti dėl ypač svarbių aplinkybių. Sustabdyti bylos vykdymo veiksmus turi teisę ir teismo antstoliai. Pavyzdžiui, gavus dokumentą iš gydymo įstaigos, kad skolininkas ar jo šeimos narys serga ne chroniška liga. Toks veiksmų sustabdymas turėtų būti trumpalaikis. Antstolis nėra įpareigotas taip pasielgti, tačiau įstatymas jam suteikia tokią teisę.
Lietuvos antstolių rūmai Seimui yra pateikę LR civilinio proceso kodekso pakeitimo projektą, kuris leistų ir antstoliui sustabdyti arba atidėti vykdomąją bylą dėl iškeldinimo, jeigu iškeldinamiems asmenims, kurie gyvena su savo nepilnamečiais vaikais, nėra suteikiama kita gyvenamoji vieta (socialinis būstas).
Toks punktas iki šiol nėra patvirtintas, tačiau iš praktikos aišku, kad šeimų su nepilnamečiais vaikais iškeldinimas gali būti vilkinamas. Vis dėlto ir nesant vaikų teisinis iškeldinimas iš nuomojamo būsto yra gana ilga procedūra, turint omenyje ir mūsų teismų užimtumą. Net jei reikalas pasiekia antstolių kontorą, dar yra duodamas terminas išsikelti geruoju, vėliau derinamas laikas, kada bus nelegalus nuomininkas, jeigu jis slapstosi, reikia pasitelkti policiją patekti į patalpas ir t. t. Tad jei iškeldinimo reikalai pasiekė teismą, pats procesas nebus trumpas, ir vaikų buvimas situacijos iš esmės nepakeis.
Paprastai žmonės sako: reikia pasitelkti porą stambių vyrukų ir išmesti nuomininką iš savo nuosavybės (tokiam iškeldinimui vaikai, aišku, trukdo). Tačiau tokiu atveju savininkas gali būti apkaltintas savavaldžiavimu, kuris yra baudžiamas pagal įstatymus. Taigi yra tik du reikalų tvarkymo būdai – arba susitarti geruoju, arba teisinis.
Subjektyvios išvados
Atsisakant nuomoti butą tam tikrų kategorijų asmenims dažniausiai vadovaujamasi stereotipais, kurie mums trukdo gyventi ne tik šioje srityje, bet ir apskritai.
Jeigu su nuomininku nepavyks susitarti geruoju, teisinis reikalo sprendimas bus ilgas ir klampus, nepriklausomai nuo to, ar šioje situacijoje figūruoja vaikai ar ne. Tad renkantis nuomininkus derėtų stengtis įvertinti, kiek jie yra padorūs ir mokūs žmonės, o ne spręsti pagal priklausymą kokiai nors socialinei grupei.
Šeimai su vaikais tikrai daug sudėtingiau gyventi: vaikai mūsų visuomenėje nėra vertinami itin palankiai, ir padėtis nuomos rinkoje tai dar sykį patvirtina.