Populiarumas auga
Tai atrodo kiek neįprastai: krizė, merdinti nekilnojamojo turto rinka ir neblėstantis „loftų“ populiarumas. Čia vis dar perkamos patalpos, kuriamos naujo būsto idėjos, ieškoma neįprastų sprendimų ir visa tai įgyvendinama be didelio vargo.
Daugiausia „loftininkų“ įsikūrė sostinės centre. Čia vis daugiau nenaudojamų pramoninių erdvių transformuojama ir pritaikoma naujoms reikmėms. Ypač buvusiose gamyklose Naujamiesčio rajone, T. Ševčenkos, Kauno gatvėse. Čia kuriasi dizainerių, menininkų, architektų studijos, nemažai kūrėjų turi įsigiję arba nuomojasi butus. Taip pat nuolat daugėja norinčiųjų įsikurti buvusioje Žirmūnų Kuro aparatūros gamykloje, „loftai“ įrengti ir buvusioje duonos kepykloje Žvėryne, tarybinės „Tiesos“ spaustuvės patalpose, net buvusiose dvaro arklidėse Antakalnyje. Vis garsiau apie „loftų“ idėją kalbama ir kituose Lietuvos miestuose.
O viskas prasidėjo dar tada, kai viena bankrutavusi valstybės įmonė ėmė pigiai – vos 500 litų už kvadratinį metrą – pardavinėti apleistas sostinės buvusios įslaptintos radiotechnikos ir matavimo prietaisų gamyklos „555“, dar kitaip vadintos „Petiorkomis“, patalpas.
Čia apsilankėme ir mes.
Gyvenimas jau verda
Parodyti mums, kaip galima įsikurti buvusioje gamykloje, maloniai sutiko architektas-dizaineris Nauris Kalinauskas. „Prieš penkerius metus jaunimas išsipirko patalpas, vėliau vyko remontas. Dabar buvusiose „Petiorkose“ jau gyvenama, – sako jis. – Čia nėra jokių griežtų taisyklių ar reikalavimų – žmonės kuriasi taip, kaip leidžia jų fantazija. Tuo „loftai“, matyt, ir patrauklūs.“
Be gyvenamųjų patalpų, gamyklos teritorijoje gausu ir komercinių. Čia įsikūręs automobilių servisas, pramogų klubas, viešbutis, parduotuvės, kepykla ir daugelis kitokios paskirties įstaigų. Gyvenimas virte verda. „O naktį čia tikrai ramu – automobiliai išvažiuoja, baigę darbus žmonės apleidžia teritoriją, – teigia N. Kalinauskas. – Lieka tik tie, kurie čia gyvena. Ir, nors žalumos beveik nėra, anksti ryte gali net paukščių čiulbėjimą išgirsti.“
Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad gamtos mylėtojams čia gyventi nėra itin jauku. „Loftus“ renkasi miestietiško mąstymo ir gyvenimo būdo propaguotojai, – akcentuoja pašnekovas. – Norintieji gyventi arčiau gamtos, dirbti žemę pirks namą. Čia gyvena tie, kam smagu suktis įvykių centre, kas myli miestą, kam norisi būti kitokiam, kas nesureikšmina tradicinio būsto.“
Erdvės pojūtis
N. Kalinauskas mus pakviečia užeiti į vidų – parodo, kaip atrodo „loftų“ laiptinės. „Šią laiptinę apipavidalino menininkai, – sako pašnekovas. – Matote, neįprasto dydžio ir formos šviestuvas, grafitiniai piešiniai ant sienų. Kažkam gali atrodyti, kad sienos nuterliotos, bet čia gyvenantiesiems tai patinka.“
Apsilankome ir kitoje laiptinėje, kuri beveik nepakito nuo tų laikų, kai čia buvo gamykla. „Kita vertus, ir ji nuolat keičiasi, – teigia pašnekovas. – Kartais kokia plytelė nukrinta nuo sienos, kartais atsiranda kokia nors nauja dekoro detalė – nuolatinis virsmas.“
Kad ir kaip būtų sprendžiami interjero klausimai, vienas dalykas tikrai kelia susižavėjimą – erdvė. Laiptinės čia – itin plačios, lubos – aukštos. Tiesa, „loftai“ dažniausiai įrengiami viršutiniuose aukštuose, tad gyventi be lifto taip pat kažkam gali pasirodyti nepatogu. Tačiau vietos gyventojai dėl to nesiskundžia. Juk dar vienas didžiulės erdvės pranašumas – aukštos lubos pačiame „lofte“. Taigi, sumokėję vidutiniškai apie 2 000 litų už kvadratinį metrą gyvenamojo ploto, galite gauti dvigubai daugiau, jei erdvę padalinsite horizontaliai pusiau.
Įsigijęs „loftą“ pirkėjas paprastai gauna „dėžę“, į kurią yra atvestos visos komunikacijos, elektra, kanalizacija, vandentiekis, šildymas. Tuomet jau tvarkosi vidų, kaip nori – viskas priklauso nuo galimybių ir šeimininko fantazijos.
Parodomasis būstas
Kylame laiptais aukštyn ir štai – „loftas“, kuriame šiuo metu gyvena mūsų pašnekovas. „Mes jį įrengėme – iš negyvenamo padarėme gyvenamą – per tris savaites, – tvirtina N. Kalinauskas. – Kartu su medžiagų biblioteka „Materijos.lt“ paruošėme jį šių metų Dizaino savaitgaliui, norėdami parodyti, kaip greitai ir efektyviai galima įsirengti būstą, jeigu tik atsisakai „euroremonto“ sąvokos. Norėjome žmonėms parodyti, kad daug ką galima padaryti paprasčiau ir pigiau nei įprasta, kartu ir efektingiau. „Loftui“ toks įrengimo tipas puikiai tinka.“
Drauge su „Daiktų viešbučio“ dizainerėmis Dalia Mauricaite ir Aiste Nesterovaite buvo sukurta ne tik pati idėja, bet ir būdai ją įgyvendinti. Jų „loftas“ tapo juoda ir balta erdve su neįprastai įdiegtais patogios buities elementais. „Šiame interjere svarbiausia yra medžiagos, tekstūros ir faktūros. Griežtai atsisakiusios spalvingumo, palikome tik juodų ir baltų atspalvių skalę ir visą dėmesį skyrėme medžiagiškumui, – sako sumanymo autorės. – Norėjome palikti kuo daugiau autentiškumo, tad „lofte“ tebėra gamyklinės lubos, girgždantis parketas, niekuo „neapsiūtos“ praeitį menančios sienos.“
Didžiulės rekonstrukcijos buvo išvengta. Pavyzdžiui, durų niša tapo puikia lentyna stikliniams indams. „Ir patrauklu, ir praktiška, – pabrėžia N. Kalinauskas. – Tuo pačiu principu – iš kelių paprasčiausių elementų – sukonstravome drabužių kabyklą. Specialiai šiam „loftui“ buvo užsakyti virtuvės baldai, antrame aukšte įrengėme didžiulę lovą, dušą ir tualetą.“
Vonios kambaryje vietoj sienų ir grindų plytelių buvo pasirinkta moderni vientisa poliuretano danga. Kaip teigia interjero autorės, šis sprendimas Lietuvoje neturi analogų: greita, patogu, ilgaamžiška.
„Mūsų interjere svarbiausia detalė yra pats žmogus, – dar labiau stebina D. Mauricaitė. – Juodoje ir baltoje aplinkoje itin pastebimas spalvotai apsirengęs svečias – tai puikiai papildo „lofto“ erdvę.“
Nesuvaržyta pertvarų
„Loftas“, kuriame lankėmės, yra vidutinio dydžio – kiek didesnis nei 80 kvadratinių metrų. Žinoma, „loftų“ būna ir kelis kartus didesnių. Tačiau ir čia jautiesi nesuvaržytas: daug šviesos, jokių pertvarų. „Šviesa suteikia jaukumo, – įsitikinęs N. Kalinauskas. – Didžiuliai langai, ant sienos, o ne ant lubų įrengtas šviesos šaltinis. Jokio standartinio ribojimo. Čia nėra net pertvarų, tad tualetas ir dušas priklauso bendrai erdvei. Taip būstas nesumažinamas vizualiai.“
Pašnekovo teigimu, „lofto“ interjerui puikiai tinka ir guma bei metalas, bet nedera, pavyzdžiui, tradicinė kiliminė danga. „Kai gali leisti pasireikšti savo fantazijai, būstas tampa netradiciškai jaukus, – sako N. Kalinauskas. – Be to, čia žmonės gyvena laisviau ir nemano, kad apdaila yra gyvenimo kokybės ženklas.“
Paklaustas, kas jam yra tikroji gyvenimo kokybė, dizaineris įvardija bendravimą. „Įprastame daugiabutyje gyvena daug žmonių, tačiau jie beveik nebendrauja, – mano pašnekovas. – „Loftuose“ įsikūrę panašių pažiūrų, atviros mąstysenos žmonės. Jie bendrauja, organizuoja vakarėlius, įgyvendina bendras idėjas.“
Beje, dabar „loftuose“ gyvena ne tik menininkai ar architektai – čia gausu ir kitokių profesijų atstovų. Pagrindinė juos siejanti idėja – atviras, šiuolaikiškas gyvenimo būdas.
Skeptikų pakanka
Kad ir kokie populiarūs būtų „loftai“, jie vilioja tikrai ne visus. „Lietuvis yra arti žagrės, – šypsosi N. Kalinauskas. – „Loftuose“ gyvena kitokio – platesnio – mąstymo žmonės. Tradicinių erdvių puoselėtojams čia gali būti nepatogu.“
Dažniausiai įvardijamas tokio gyvenimo pranašumas – galimybė įsikurti miesto centre už protingą kainą. Tačiau skeptikai teigia, kad toks gyvenimas gali būti ne tik nepatogus, bet net ir pavojingas sveikatai. Juk kai kuriose gamyklose buvo dirbama su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, kurių iki šiol yra prisikaupusių pastatų sienose ar grindyse. „Loftų“ šalininkai tvirtina, kad visa tai įmanoma patikrinti, nustatyti galimą spinduliuotę ir tik tada pirkti patalpas.
Kad ir kaip ten būtų, nepatogu tokio tipo būstuose gali būti ir vyresnio amžiaus žmonėms dėl liftų nebuvimo ar jaunoms šeimoms, nes, pavyzdžiui, buvusių gamyklų teritorijoje nėra vaikų žaidimo aikštelių. Tačiau „loftų“ mėgėjai ir šįkart nesutiks: jei yra noro, viską galima įsirengti. Vaikų žaidimų aikštelės – ne išimtis.
Tiesa, jeigu kūrybinis procesas jus vargina, visa tai gali tapti alinančiu uždaviniu. „Loftuose“ turite gyventi pagal jų filosofiją arba negyventi visai.