Bankų architektūros projektų specialistu galima drąsiai vadinti architektą Audrių Ambrasą, kuris vienu metu dirbo su dviejų bankų administracinių pastatų projektais – „Swedbanko“ Vilniuje ir „DnB Nord“ Rygoje. Vilniuje bankas jau dirba, o Latvijos sostinėje projektas šiuo metu yra baigiamas.

Audrius Ambrasas

Pasak A. Ambraso, vienas pagrindinių skirtumų, kuriuos pajunta architektas, dirbantis Latvijoje – tai pagarbus užsakovų bei kitų projekto dalyvių požiūris, kurio labai trūksta Lietuvoje. Galbūt tokį požiūrį lemia tai, kad kaimyninėje šalyje architektų, palyginti su mūsų šalimi – nedaug. Architektų stygius buvo juntamas statybų pakilimo metu, kai vietos kūrėjus Latvijoje graibstyte graibstė. Tuo metu banko užsakovai Rygoje ir paskelbė tarptautinį konkursą.

Dar viena pabrėžtina Latvijos projektų plėtotojų ypatybė yra tai, kad patį statybų procesą jie organizuoja kruopščiau ir sistemingiau, negu įprasta Lietuvoje. Ten mažiau skubama, nesiverčiama per galvą.

Pasak A. Ambraso, statybos kultūra kaimyninėje šalyje aukštesnė, be to, daugiau dėmesio skiriama naujiems technologiniams sprendimams, naujoms medžiagoms.

Lietuvoje užsakovai technologines naujoves priima atsargiai, ilgai jas tyrinėja. Latvijoje užsakovai sprendimus priima greičiau, tačiau projektavimo ir statybų terminai numatomi realūs, neverčiantys skubėti nei projektuotojų, nei architektų.

„Lietuvoje užsakovai svarsto per ilgai, todėl vėliau lieka daug mažiau laiko realiems darbams“, – aiškino A. Ambrasas.

Banko „DnB Nord“ administracinio pastato projekte viskas įgyvendinta taip, kaip suprojektuota. Paminėtina, kad projekte Latvijoje darbavosi nemažai tiekėjų iš Lietuvos.

Sprendimų nekaitalioja

Latvijoje derinant architektūrinės projekto dalies dokumentaciją reikalaujama, kad viskas būtų labai išsamiai nurodyta: medžiagos, technologijos. Vėliau, jau derinant techninį projektą, architektūrinės projekto dalies nebegalima keisti.

„Lietuvoje yra priešingai: pastato architektūra gali būti keičiama net ir patvirtinus projektą“, – sakė A. Ambrasas.

Buvo akivaizdžiai matyti, kad patys užsakovai atliko savo namų darbus, išanalizavo, kokio pobūdžio pastato jie nori, kokios turėtų būti jo funkcijos, ko neturėtų būti. Dėl to konkurso užduotis buvo surašyta itin aiškiai, tai palengvino darbą. Konkurso laimėtojui yra surašomos pastabos, nurodoma, kuriuos sprendimus komisija pageidauja pakoreguoti.

Vėliau derinamas eskizinis projektas. Parengiama visa byla – generalinis planas, tiksliai surašoma, kokios bus naudojamos fasado medžiagos, pateikiami aplinkotvarkos ir apželdinimo projektai. Visa tai yra fiksuojama ir tvirtinama. Vėliau, kai derinamas techninis projektas, architektūrinė dalis jau būna patvirtinta, niekas dėl jos nebesiginčija.

Užsakovai pageidavo racionalaus, dalykiško banko pastato, tačiau turinčio kokią nors architektūrinės išraiškos ypatybę, išskiriančią jį iš administracinių pastatų būrio. Tokiu akcentu tapo pastato viršutinių aukštų konsolė, dengianti įėjimą ir sukurianti tarpinę erdvę.
Pastato kabinetų planavimas labai lakoniškas – darbinis. Jį nulėmė ergonomiškas darbo vietų išdėstymas.

A.Ambraso „DnB Nord“ banko administracinio pastato Rygoje projektas

Banko „DnB Nord“ administracinis pastatas Rygoje bus visiškai įrengtas ir turėtų atverti duris šį mėnesį.

Vietos daržovės – geriau

A. Ambrasas pasakojo su kolegomis nuolat dalyvaujantis įvairiuose konkursuose užsienyje. „Tai tarsi kūrybinių raumenų mankšta“, – šmaikštavo jis.

Kalbėdamas apie architektūrą kaip kultūros reiškinį, A. Ambrasas ją palygino su daržovėmis, kurias, kaip ir architektūrą, geriau vartoti vietines negu importuotas. Importuota architektūra, kaip ir daržovės, nėra panacėja, nes rinkoje dirbantys užsienio architektai nerodo daug meilės vietos projektams – jie dirba svetimoje aplinkoje.

Užsieniečiai architektai žvelgia į užduotį paprasčiau, be sentimentų – drąsiai atsinešdami savo ar kosmopolitinės kultūros elementų.

Trūksta savireklamos

Bendrovės Vilniaus architektūros studijos architektas Artūras Asauskas tikino, kad mūsiškiams architektams nelengva įkelti koją į užsienio rinką, nes susipažinimo ir adaptacijos laikotarpis trunka ne mažiau kaip metus. Per tą laiką, kol užsakovas pakviečia projektuoti, reikia megzti kontaktus, daryti įdirbį, dalyvauti parodose, rodyti savo darbus.

Lietuvių problema ta, kad jie yra per daug kuklūs – nemoka ar nedrįsta savęs reklamuoti, girti savo pasiekimų.

Artūras Asauskas

„Turėtume nebijoti rėkti ir šaukti apie save, kaip tai daro visas pasaulis“ – protino A. Asauskas. Vienas svarbių savireklamos aspektų – reprezentatyvus interneto tinklalapis rusų ir anglų kalbomis. Čia reikia rodyti ne tik realizuotus darbus, bet ir konkurso projektus, būtina aktyviai užsiimti viešaisiais ryšiais. Šioje srityje vertėtų pasimokyti iš italų architektų, kurie koją yra įkėlę į daugelio pasaulio šalių rinkas.

Internetu galima aiškinti užsakovams, kaip derėtų suprasti ir vertinti architektūrą. Reikia nebijoti dalyvauti konkursuose užsienio valstybėse, taip keliant į viešumą savo vardą. Architekto veikla užsienyje – panašesnė į vadybininko darbą: reikia pristatyti save ir savo darbus, gerai juos parduoti. Tam reikia specialių sugebėjimų, kuriuos ne kiekvienas kūrėjas turi.

Teismas kartais neišvengiamas

Pastaraisiais metais A. Asauskui teko darbo reikalais lankytis keliose užsienio valstybėse: Libijoje, kur siūlytas prekybos centro projektas, Ukrainoje – banko pastato projektas, ir Baltarusijoje, Minske, kur suprojektuotas daugiafunkcis sporto kompleksas bei stadionas.

Šį projektą plėtojo Ūkio banko investicinė grupė, dabar jis įšaldytas dėl lėšų stokos. Tai jaučia ir architektai, negaudami uždirbtų pinigų už atliktą darbą. Todėl projektuojant užsienio šalyse reikia būti pasirengusiems, jei prireiks, dalyvauti teismų procesuose, numatyti tam lėšų, suprasti, kad nemokūs užsakovai – reali grėsmė.

Pasak A. Asausko, gerai, kad Vilniaus architektūros studija yra didelė įmonė ir turi finansinių rezervų negautoms pajamoms kompensuoti. Tačiau maža architektų įmonė gali taip ir likti be uždirbtų pinigų.

Didieji užsakovai neretai naudojasi architektų patiklumu ir tiesiog pasiima projektą už jį nesumokėję. Dirbant užsienyje būtina apsidrausti parengiant tarptautinio lygio sutartis, kurios atimtų norą užsakovui sukčiauti. Suradus konkretų užsakovą, svarbu tiksliai apskaičiuoti, per kiek laiko galima parengti projektą. Dažniausiai užsakovams terminai yra labai svarbūs.

A.Asausko projektuotas daugiafunkcis sporto kompleksas bei stadionas Minske

Antai remiantis projektu Minske, esamo stadiono „Traktor“ vietoje numatyta įrengti tris naujus stadionus, kurių vienas – dengtas, ir 60 tūkst. kvadratinių metrų ploto prekybos centrą. Po juo ir šalia numatytos automobilių aikštelės, du viešbučiai.

Komplekso koncepcija panaši į lietuviškąjį „Akropolį“, tik čia vietoj ledo ritulio aikštės numatyta futbolo arena, kur lankytojai galės stebėti futbolo treniruotes.

Tokiam grandioziniam projektui parengti buvo samdyti papildomi specialistai, inžinieriai. Tačiau užsakovas ėmė vėluoti atsiskaityti už darbus ir daugelis jų liko be uždarbio. Galiausiai patį užsakovą teko paduoti į teismą.

Kitaip yra Libijoje, kur labai vertinamas duotas žodis. „Šioje šalyje jei jau pažadi, privalai tesėti, kitaip prarasi bet kokią pagarbą ir pasitikėjimą, bet ši rinka – irgi sunkiai pasiekiama, reikalingi stiprūs Lietuvos projektų plėtotojai“, – tikino A. Asauskas.

Ukrainoje – atvirkščiai, visi procesai labai biurokratiški, iki pasirašant sutartį ilgai derinamos procedūros, o pasirašius sutartį projektus visi nori pamatyti labai greitai. Beje, į Ukrainos rinką Vilniaus architektūros studija pateko dalyvaudama parodoje, skirtoje individualiesiems namams.

„Užsakymą padirbėti kuriant vieno banko pastato interjerą gavome visai atsitiktinai, gatvėje sutikę grupelę lietuvių, dirbančių Ukrainoje“, – dalijosi įspūdžiais A. Asauskas.

Aukoja savo standartus

Vilniaus architektūros studija šiuo metu Baltarusijoje rengia dar keletą projektų. Vienas jų – atnaujinti ir išplėtoti vienos gamyklos gamybinį–technologinį pastatą, kartu prijungiant naujus administracinius korpusus.

„Baltarusijoje apskritai niekas neskuba. Su baltarusiais reikia nuolat bendrauti, šnekėtis norint neprarasti kontakto“, – dėstė A. Asauskas.

Baltarusiškuose projektuose lauko inžinerinius tinklus dažniausiai įrengia baltarusių specialistai. Jie puikiai išmano vietos reikalavimus – šie skiriasi nuo europinių, be to, derinimo procedūros jiems netrunka taip ilgai kaip užsieniečiams. Pozityvu, kad daug Baltarusijos užsakovų nori matyti europinę architektūrą, europines medžiagas.

Kartais net aukojami griežti GOST standartai tam, kad išliktų kuo daugiau europietiškos architektūros ar medžiagų.

Tiesa, projekto ekspertizių Baltarusijoje yra daugiau ir jos trunka ilgiau negu Lietuvoje. Dėl to sugaištama daugiau laiko statybos leidimui gauti. Nepaisant biurokratinių sunkumų, Baltarusijoje patogu dirbti todėl, kad ši šalis yra kaimynė ir nuvažiuoti ten nesudėtinga. Dirbant tolimesnėse valstybėse susisiekimas tampa problema.

Pasak A. Asausko, padirbėti svečioje šalyje architektams yra naudinga, nes taip jie randa galimybę susipažinti su visiškai kitokia darbo aplinka, kitokiais užsakovais.

Baltarusijoje ir Ukrainoje su vietos architektais lietuviams konkuruoti netenka, nes užsakovai paprastai būna susipažinę su kviečiamų architektų darbais, tad kūrėjus renkasi būtent dėl darbų kokybės, rusų kalbos mokėjimo ir mažesnės projektavimo kainos. Vietos užsakovai iš lietuvių gauna visai kitokius architektūrinius sprendimus negu iš savo architektų.
„Per dvidešimt metų Lietuvos architektai įgijo daugiau europinės patirties, pažino daugiau naujų technologijų negu kaimynai“, – patikino A. Asauskas.

Peterburge projektuos namus

Algimantas Kančas

Architektas Algimantas Kančas jau prieš daugelį metų yra užmezgęs ryšius Kaliningrado srityje, ten yra suprojektuoti keli gyvenamieji namai.

Rusijoje bendras užsakovų architektūros suvokimo lygis nėra toks aukštas kaip Lietuvoje, bet neretai pasitaiko užsakovų, plačiau pasidairiusių po pasaulį ir norinčių išskirtinių projektų.

Neseniai A. Kančas grįžo iš Sankt Peterburge vykusios statybos parodos. Čia architektas patvirtino ketinimą bendradarbiauti su vietos statybų bendrove projektuojant naujus gyvenamųjų namų kvartalus. Iš pradžių sutarta dėl individualiųjų gyvenamųjų namų gyvenviečių projektavimo, vėliau laukia kiti bendri darbai. Tiesa, didžiuliai daugiabučių namų kompleksai, kurių kinai Sankt Peterburge pristatė tūkstančius, sėkmingai merdi toliau.

Nepaisant to, bendravimas su statybininkais sufleruoja, kad Rusijoje krizė traukiasi. Užsakovai pageidauja europinės architektūros namų, europinio požiūrio į aplinką. Tai, ką A. Kančui Rusijoje teko apžiūrėti iki šiol, yra tragiškos architektūrinės būklės – dominuoja pseudopilys.

Domisi Turkmėnija

Turkmėnijos sostinėje Ašchabade šiuo metu vyksta miesto plėtros vizijos iki 2050 metų konkursų vertinimo komisijų baigiamieji posėdžiai. Tarp konkurso dalyvių yra ir A. Kančo studijos projektiniai siūlymai.

Konkurse pateiktos kelios temos: jaunimo centro, parodų rūmų, ežero pakrančių tvarkymo, daugiabučių namų kvartalų ir kitos. Pusę metų A. Kančo studijos kolektyvas dirbo ruošdamasis šiam konkursui. Jame, be lietuvių, dalyvavo Japonijos, Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos bei kitų šalių architektai.

Dalykiniai kontaktai taip pat yra užmegzti Dubajuje, Bankoke, Singapūre. Iš šių miestų A. Kančas nuolatos gauna informaciją apie ten vykstančius architektūros konkursus – laiko ranką ant architektūros pulso.

Pasak architekto, labai svarbu padaryti įdirbį, užmegzti kontaktus, ir laukiami teigiami rezultatai ilgainiui ateina. Tas įdirbis kainuoja ir laiko, ir pinigų, nes būtina važiuoti, susitikti su žmonėmis, tiesiogiai bendrauti. Pavyzdžiui, dirbdami Ašchabade visi studijos darbuotojai čia praleido apie pusmetį ir pateikė apie 20 projektinių siūlymų įvairiomis temomis.

Rytų šalyse visi sprendimai priimami labai ilgai, nes yra stipri hierarchinė sistema. Žemesnio rango valdininkai negali priimti sprendimo, šio nesuderinę su aukštesnio rango valdininkais. Šie viską lemia – net ne politikai.

Turkmėnijoje viskas priklauso valstybei, todėl labai daug veiksmų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, žeme, yra griežtai reglamentuota.

Norėdami investuoti į statybas, žmonės negali įsigyti žemės, nes ji visa valstybinė ir neprivatizuojama. Todėl žemė yra skiriama, o kam – svarsto aukščiausi valstybės pareigūnai. Valstybė čia – kaip plėtotojas. Jei žemė būtų privatizuojama, išlaisvėjus rinkai projektavimo darbai gerokai pajudėtų.

„Dirbdamas Rytuose gali būti pranašu, o Vakaruose būsi vienas iš tūkstančių“, – A. Kančas dėstė darbo Rytų valstybėse privalumus.

Pagal darbo apimtis ir skiriamą laiką kol kas didesnė dalis darbų vis dar atliekama Lietuvoje, tačiau norint pjauti užsakymų derlių užsienyje prieš tai būtina išpurenti dirvą ir pasėti.

Dalyvavo konkurse internetu

Pasitelkus internetą bendravimas tapo stulbinamai paprastas. Pakanka paieškos laukelyje įrašyti norimą žodį, ir atsiveria informacijos klodai. Taip pat paprasta yra ir dalyvauti konkursuose net nekeliant kojos iš namų.

Arnoldas ir Agnė Gabrėnai

Biurų pastato konkurse Peru internetu dalyvavo architektų pora – Agnė Gabrėnienė ir Arnoldas Gabrėnas.

Architektas pasakojo, kad visa reikalinga konkursinė informacija buvo gaunama internetu, registracija irgi vyko internetu. Susimokėjus maždaug šimto JAV dolerių mokestį, dalyviui buvo skiriamas registracijos numeris, jį vėliau reikėjo pridėti prie savo siunčiamų konkursinių darbų. A. Gabrėnas tikino, kad konkursai rengiami nuolat, tai nėra koks nors vienkartinis projektas.

Todėl nekyla minčių, kad tai galėtų būti triukas susirinkti mokesčius ir projektų idėjas. M. Gabrėno nuomone, įtarūs lietuviai taip mano todėl, kad patys neretai šitaip elgiasi.

Konkurso dalyviai iš Lietuvos šį kartą laimėjo garbės dalyvio vardą – tai buvo paminėta interneto svetainėje.

Pasak A. Gabrėno, internetu labai patogu dalyvauti konkurse, nes nereikia pristatyti jokių popierinių versijų, siųsti paštu dokumentų. Reikalavimai dalyviams tokie, kaip ir visur. Tiesiogiai su konkurso rengėjais A. Gabrėnas nebendravo nei telefonu, nei laiškais.

Taigi belieka spėlioti, kur nukeliauja konkurso nelaimėję siūlymai.