Prieš kelis dešimtmečius sukurtos ir praktikoje tebetaikomos statybos technologijos nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Gamtiniai ištekliai senka ir reikia nedelsiant rasti būdų, kaip juos taupyti, o prieš kelis dešimtmečius sukurtos ir praktikoje tebetaikomos statybos technologijos, inžinerinės sistemos į tai neorientuotos. Dėl šių priežasčių atsirado ES direktyva, jog nuo 2020 metų visi naujos statybos pastatai turės būti „beveik nulinių energijos sąnaudų“. Ar Lietuvoje gamintojai, statybininkai ir vartotojai rengiasi šiam iššūkiui?

Šia tema „Statyk!“ redakcijoje įvyko spaudos forumo apskritojo stalo diskusija, kurioje dalyvavo: Arūnas Zabulėnas, Aplinkos viceministras, prof. Josifas Parasonis, VGTU, prof. Vytautas Martinaitis, VGTU, Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyviųjų namų vystytojų asociacijos direktorius, Vaidotas Šarka, Lietuvos statybininkų asociacijos vykdantysis direktorius, Vytautas Adomavičius, UAB „Kauno šilas“ direktorius, Virginijus Rutkauskas, UAB „Statinių apšiltinimo medžiagos“, Darius Karvelis, UAB „Saint-Gobain statybos gaminiai“ veiklos direktorius, Edmundas Šironas, UAB „Ekoprojektas“ direktorius, Albinas Čėpla, UAB „Amalva“ direktorius, Vidas Turauskis, UAB „Staticus“ technikos direktorius, Petras Baronas, UAB “Salda” direktorius, Laura Nariūnienė, UAB „Akustinių tyrimų centras“ direktorė, Rasa Rupšytė, UAB „Akustinių tyrimų centras“, pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertė.

Aidas Vaičiulis: Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje susikūrė Nacionalinė pasyviųjų namų vystytojų asociacija, į kurią susibūrė statytojai, medžiagų pardavėjai, projektuotojai. Principinė asociacijos narių nuostata – nėra blogų medžiagų, būna tik netinkami sprendimai. Pagrindinės veiklos kryptys – įstatymų projektų kūrimas, lobizmas, švietėjiška veikla. Mūsų asociacijos narių veikla nukreipta būtent į tausojančią ateities statybą.

Josifas Parasonis: Kalbant apie energetiškai efektyvius pastatus didelių teorijų gal ir neturėtų būti, iš esmės tai praktiniai klausimai. Kita vertus, tam tikrų susitarimų reikia, nes netgi startinėje pozicijoje nėra vieningos nuomonės, kas tai yra. Ir ne tik pas mus iki šiol nesusitarta, kaip vadinti energetiškai efektyvų statinį, kas tai yra. Plinta pasyviojo namo sąvoka, tačiau, ar šildymo sistemą turintį pastatą galima vadinti pasyviuoju? Kita vertus, kadangi atsirado nuostata, jog pastatai turės būti „beveik nulinių energijos sąnaudų“, tai reiškia, kad jie reikalingą energijos kiekį turės pasigaminti patys. Kol kas blaškomės sąvokų lygyje, daugiau klausimų nei atsakymų. Vienas svarbiausių klausimų – pastato energinio naudingumo sertifikavimo problema, nes kol kas sertifikuojami ne pastatai, bet projektai.

Vytautas Martinaitis: Iš tiesų dar daug neaiškumų dėl sąvokų, terminologijos. Bet tai nusistovės, nors neaišku, kas turėtų terminologiją siūlyti ir ją įteisinti. Man, pavyzdžiui, patinka mažaenerginių pastatų terminas.

Mums reikia stebėti, kas vyksta kitose šalyse ir pritaikyti sau. Tiesiogiai jų praktikos perimti negalima, tad reikia mokėti modeliuoti konkretų pastatą. Turėtų būti vertinamas ne tik pastato energinis poreikis, bet ir visa jo medžiagoms bei konstrukcijoms pagaminti reikalinga energija. Tad pirmiausia reikia vertinimo metodikos. Pagrindinis vertinimo kriterijus neturi būti kaina, o tik visos pastato medžiagoms pagaminti ir eksploatacijai reikalingos energijos sąnaudos Turėtų būti vertinama visa į pastatą įdėta ir jo naudojama energija. Tačiau Lietuvoje pastatų direktyvų įgyvendinimas patikėtas Aplinkos, o atsinaujinančių energijos išteklių – Energetikos ministerijoms. Todėl būtina, kad jos dirbtų bendrai, reikalingi specialūs normatyvai – licencijavimo, projektavimo, darbų vykdymo.

Ar mes kursime savo normas, ar perimsime kitų ES šalių? Kadangi dirbu inžinerinių sistemų srityje, labai svarbu perimti kad ir karšto vandens ruošimo normas. Kol kas pas mus net užuominų į energetiškai taupų karšto vandens ruošimo būdą nėra. Prie Vilniaus pastatytame pasyviajame name vandenį šildo dujos ir pasyviojo namo idėja, manau, iš dalies sugadinta. Taip pat būtina šiuolaikiškai spręsti vėdinimo problemą. Kaip tas problemas spręsti, vien teorinio modeliavimo nepakanka, todėl labai svarbu, kad susijungtų verslo, mokslo, valstybės institucijų jėgos. O mokslui itin svarbus finansavimas, nes iki šiol vyrauja nuomonė, jog mokslininkai gali dirbti laisvalaikiu, kai neturi ką veikti gali ką nors tyrinėti, siūlyti sprendimus.

Virginijus Rutkauskas: Kol mokslininkai galvoja, visuomenė turi kaip nors susišnekėti ir Pasyviųjų namų asociacija pasirinko kol kas priimtiniausią pasyviojo namo terminą. Jei atsiras geresnis lietuviškas atitikmuo, mielai naudosime. Dėl tos pačios priežasties vadovaujamės Vokietijos privataus instituto siūlomomis normomis, o jei tokios bus sukurtos Lietuvoje, vadovausimės jomis. Jei bus perkeliamos vakarietiškos normos, tai tą reiktų daryti kuo greičiau. Ir manau, kad lietuviškos normos turėtų būti aukštesnio lygio, tam, kad, patikrinus jas praktikoje, būtų galima švelninti. Toks kelias, mano nuomone, priimtinesnis nei nuo žemesnių pereiti prie aukštesnių normų. Be to, aukštesni reikalavimai keltų statybos gaminių kokybę, lengviau būtų juos eksportuoti. Vaizdžiai šnekant, sugriežtinus normas galbūt būtų suduotas smūgis statybų rinkai, tačiau jis būtų efektyvus. Tas pats pasakytina ir apie normas inžinerinėms sistemoms.

Arūnas Zabulėnas: Sutinku, kad reikia susitarimo, terminų. O normos ar standartai atsiranda tada, kai jų poreikis kyla iš praktikos. Tada savaime iš rinkos dingsta žemesnis lygis. Panašūs procesai vyksta su šiuolaikinėmis ryšio technologijomis – kai atsirado mobilieji telefonai, tada buvo susitarta dėl jų veikimo dažnių ir kitų parametrų. Dabar turime siekiamybę statyti energetiškai efektyvius pastatus. Čia buvo paminėtos aukštos normos ir su jomis susijęs smūgis. Toks smūgis turėtų būti labai motyvuotas. Kitos šalys prie pasyviųjų namų statybos eina labai iš lėto, tą lemia ne tik techninės, bet ir socialinės, ekonominės problemos. Naujos technologijos niekada nebūna pigios. Tiesiog reikia laiko, ateis nauja karta, kuri kitaip suvoks energijos išteklių svarbą. Nebūtinas staigus šuolis.

Klausimas: Iš jūsų kalbos suprantame, jog energetiškai efektyvi statyba – privačios iniciatyvos reikalas?

Arūnas Zabulėnas: Iniciatyva turi kilti lygiagrečiai – tiek iš valdžios, tiek iš verslo. Kalbu ne apie normas – jos visko neišspręs, galima sukurti labai aukštas normas, bet jei jos bus nerealios, kas iš to? Kalbu apie visą paketą aspektų – tai socialiniai, ekonominiai, motyvacijos, skatinimo, finansinės paramos, viešinimo. Visa tai turi atsirasti ir visuomenėje, ir valdžios viršūnėse. Dabar mes diskutuojame daugiau techniniame lygyje.

Pavyzdžiui, ar gali kas įsivaizduoti, kiek kainuos nemodernizuoto buto daugiabutyje išlaikymas 2020 metais? Manau, kad tai ir yra geriausia motyvacija gyventojams modernizuoti namus, o valstybė turi padėti tą padaryti. Panašiai yra ir dėl energetiškai efektyvios statybos – tie kas stato dabar, tikrai jau galvoja apie 2020 metų energijos išteklių kainas. Valstybė kokių nors dirbtinių normų primesti negali. Reikia viską spręsti kompleksiškai, atskirai vien tik normavimas negelbės. Galbūt todėl Europoje masiškai alternatyvūs energijos šaltiniai nediegiami, nes kiekviena šalis pati renkasi, ką ir kaip diegti, remti.

Vytautas Martinaitis: Tik neatskirkite pasyviųjų namų nuo alternatyvių energijos šaltinių. Tai būtų netoliaregiška.

Petras Baronas: Švedijoje žengiamas jau antras žingsnis link energetiškai efektyvių pastatų. Ten ne tik remia alternatyvių energijos šaltinių įsigijimą, bet jau kompensuoja netgi senų altrernatyvių šaltinių keitimą naujais.

Aidas Vaičiulis: Jei neturėsime aukštesnių energetiškai efektyvių pastatų normų, tai nėra nei tikslo, nei motyvų kurti kompensacinį mechanizmą. Kartelės pakėlimas šiuo atveju, manau, mums, kaip valstybei, yra gyvybiškai svarbus. Nes sutaupyti pinigai bus išleidžiami kitoms reikmėms, o ne sumokėti kaimyninės šalies energetinių išteklių tiekėjams.

Asociacija jau dalyvavo kuriant ir svarstant Alternatyvių energijos šaltinių įstatymą ir pastebėjau, kad kol kas Aplinkos ir Energetikos ministerijos nelabai susikalba ir nelabai mato bendrų tikslų. Nėra bendradarbiavimo tarp valstybės, mokslo, verslo, o tai leistų susitarti, kokius pastatus ir kaip statysime, ką kompensuosime bei skatinsime. Trūksta jungties bendram tikslui siekti. O kad Švedija kompensuoja senų alternatyvių energijos šaltinių keitimą, matyt, yra labai apskaičiuotas žingsnis – vadinasi, galima sutaupyti daugiau nei bus išleista kompensacijoms. Taip turtingi tampa dar turtingesniais, pinigai neiškeliauja iš šalies. Danijoje alternatyvių energijos šaltinių naudojimas kompensuojamas per mokesčių mechanizmą. Nebūtina valstybei ieškoti kapšo pinigų, gali būti kompensuojama per rinkos dalyvių mokamus mokesčius. Taip būtų pasiektas ne vienas tikslas – išjudinta rinka, padidėtų darbo jėgos paklausa. Nes aišku, kad juridiniai, juolab fiziniai asmenys be kompensavimo atsinaujinančių energijos šaltinių masiškai naudoti nepradės.

Edmundas Šironas: Mes kalbame apie pasyvųjį namą, tuo tarpu daugelis mūsų namų yra ,,hyperaktyvūs‘‘. Daugelis modernizuotų senos statybos namų nepasiekia net dabartinių normatyvinių reikalavimų, vangiai modernizuojame juos darydami ,,aktyviais‘‘, o mus jau verčia ,,šokti‘‘ dar toliau. Ar pavyks sklandžiai peršokti, kai nėra normų, kaip modernizuoti, kad dabar atnaujinamas daugiabutis būtų beveik nulinių energijos sąnaudų? O juk pastolių ir mechanizmų nuomos bei darbo jėgos kaštai liktų tokie pat, didėtų tik apšiltinimo medžiagų kaina. Siūlyčiau namus modernizuojantiems gyventojams ne kompensuoti (arba geriau ne tik kompensuoti) 15 proc. išlaidų, o visus šio proceso dalyvius (nuo vartotojo, rangovo iki medžiagų tiekėjo) atleisti nuo PVM. Arba tokį pat modelį pritaikyti ir diegiantiems atsinaujinančius energijos šaltinius. O gal daugiau kompensuoti pasyviojo namo standartus atitinkančią modernizacijos dalį?

Vaidotas Šarka: Manau, kad šioje diskusijoje jau nuskambėjo du dalykai: vienas apie naujas technologijas, ką naujo įgyvendindami ES direktyvas Lietuvoje galime patys sukurti. Kitas dalykas – kokia mūsų esama situacija, kaip mes esame pasiruošę. Deja, manyčiau, kad apie 95 proc. statybų rinkos nepasiruošusi enegetiškai efektyviai statybai. Ir dar manyčiau, kad nereiktų pradėti nuo normatyvų. Dirbant su Birštono tarptautiniu eko-life projektu Danijos kolegos atsiuntė reikalavimus projekto dalyviams. Jie buvo surašyti 8 punktuose, iš kurių privalu buvo atitikti 3. Tai buvo reikalavimas atnaujinti miestą kvartalais, pasiekti 30 proc. geresnį pastatų enegetinį efektyvumą lyginant su standartiniu esamu šalyje ir daugiau nei 30 proc. šilumos energijos gaminti iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Reikalavimai paprasti, telpantys į tris eilutes. Kai tokie aiškūs tikslai, iš jų atsirado sprendimai ir būdai tiems tikslams pasiekti. Tad noriu pasakyti visai paprastą dalyką – jokios normos neprivers statyti pasyviųjų namų. Tiesiog reikia atitinkamai suformuluoti strateginį tikslą ir tai skatins ieškoti būdų, kelių jam pasiekti. Tad reikia pradėti nuo tikslų, jiems tiksliau suformuluoti galimi demostraciniai projektai, jie turėtų būti skatinami, lygiagrečiai turėtų būti rengiami specialistai. Nes galime iškelti, pavyzdžiui, reikalavimą, kad pastatas per metus naudotų ne daugiau kaip 35 kWh kv. metrui energijos, bet ar tai pasiekiama, ar realu? Ir tik išbandytus sprendimus reiktų perkelti į normas.

Vytautas Adomavičius: Pritariu minčiai, jog reikia tam tikro tikslo, šilumos energijos suvartojimo ribos. Nuskambėjo mintis, jog energijos sąnaudas vertiname pagal projektą, o realių nežinome. Viską galima suskaičiuoti – ir projekte numatytas sąnaudas, ir faktines. Taip, reikia demonstracinių projektų. Ir amerikų atradinėti neverta. Europos šalys turi metodikas, turi pasyviųjų namų statybos patirties. Mes galime visa tai panašiai padaryti. Mūsų įmonė irgi rengiasi įgyvendinti demonstracinį pasyviojo namo projektą. O gal pasyviųjų pastatų statyba išsiverš į priekį, paims viršų prieš modernizavimą, nes pasyviųjų pastatų statyba domina visai kitą visuomenės sluoksnį.

Albinas Čėpla: Pasidomėjau, kokia iš viso yra informacija apie pasyviuosius namus. Jos nedaug, Lietuvos įmonės pasyvųjį namą traktuoja skirtingai, nėra vieningos nuomonės, koks jis turi būti. Esame vėdinimo įrangos gamintojai ir bendraujame su užsakovais iš Skandinavijos, tad galiu pasakyti, kad jie labai tiksliai žino, kokie reikalavimai kokiais metais bus, žino, kad energinio naudingumo reikalavimai nuolat griežtėja ir kiek griežtės ateityje. Mes savo ruožtu irgi tobuliname vėdinimo įrangą, nes suprantame, kad jei ji neatitiks reikalavimų, mūsų bendradarbiavimas sustos. Taigi pas juos viskas iš anksto aišku. Kai įdiegiami tam tikri standartai, tik tada atsiranda kompensavimo mechanizmai už jų įvykdymą. Manau, kad pasyviųjų namų statyboje mums reiktų vadovautis Skandinavijos normomis, nes turime panašų klimatą. Reikia numatyti realius laiptelius ir jais kopti siekiant galutinio tikslo.

Aidas Vaičiulis: Lieka neatsakytas klausimas – koks tas pirmas laiptelis? Ar tai būtų 35 kWh/kv.m per metus? Manau, tai turėtų būti visų pasyviųjų namų statybos procese dalyvaujančiųjų susitarimas. Niekas negali pasakyti, kodėl 35, o ne 60 kWh kv. m per metus. Tą laiptelį galima įvardinti tik susitarus.

Vaidotas Šarka: ES direktyvos įgyvendinimui turėtų būti skirtas finansavimas tyrimams, nuo jų reiktų ir pradėti. Greta būtini demonstraciniai projektai. Tik jie realiai parodys, kaip veikti, kurlink eiti. Visos šalys juos turi. Iš modernizavimo lėšų tikslinga būtų skirti lėšų eksperimentiniams projektams, pagal kuriuos būtų galima kurti standartus.

Vytautas Martinaitis: Energija ir pastatai yra nedaloma visuma. Deja, šias sritis pas mus kuruoja skirtingos ministerijos ir kol jų darbai nenukryps vienam tikslui, tol nieko neturėsime. Kol kas jos tik tolsta viena nuo kitos. Negalima atskirų direktyvų traktuoti tik kaip vienos ministerijos direktyvos. Jos yra kompleksinės ir reikalauja kompleksinių sprendimų. Negali pastatas būti Aplinkos ministerijos, o energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių – Energetikos ministerijos. Pastatas ir jo aprūpinimas energija - visuma, priklausanti viena nuo kitos ir drauge funkcionuojanti.

Mes, mokslininkai, pasigendame praktinės bazės, kur galima būtų atlikti tyrimus. Kol kas galime tik teoriškai modeliuoti. Todėl norėtųsi, kad atsirastų projektų, programų, pagal kurias galėtume dirbti, teikti siūlymus.

Virginijus Rutkauskas: Kol kas mokslas atskirai kažką dirba, statybininkai ir vartotojai vėl atskirai. Reiškia, trūksta grandies, kuri juos sujungtų, trūksta mokymo bazės, eksperimentinių projektų, trūksta informacijos vartotojams, statytojams, kaip teks dirbti ateityje.

Darius Karvelis: Reikia struktūros jungiančios mokslą ir verslą, iniciatoriais visgi turėtų būti valstybinės institucijos, nes jos atsakingos už ES direktyvų įgyvendinimą. Kad jas įgyvendins vien verslas ar mokslas, nerealu. Valstybės užduotis sukurti struktūrą, kuri skatintų energetiškai efektyvių pastatų statybą.

Aidas Vaičiulis: Realiausiais kelias siekti energijos taupymo – mokslo, gamintojų, statytojų bendradarbiavimas. Girdime, kad mūsų įmonės ir gaminiai sėkmingai konkuruoja kitose šalyse, bet skaudu girdėti, kad pas mus tokių gaminių nereikia. Lietuva irgi gali statyti pasyviuosius namus, naudoti alternatyvius energijos šaltinius, energiją taupančias sistemas. Galėtume pradėti nuo mažų žingsnelių, bet pradėti reikia - ir tik bendromis pastangomis. O demonstraciniai projektai atsiras po tam tikrų pirmųjų žingsnių.

Vytautas Adomavičius: Demonstraciniai projektai leis lengviau susikalbėti mokslininkams su valstybe ir vartotojais. Juk iš esmės visi kalbame ir siekiame to paties: energetinių sąnaudų mažinimo, energetinės nepriklausomybės.

Edmundas Šironas: Apie pasyvųjį namą pradėjome kalbėti visai nesenai ir rezultatų, matyt, dar reiks palaukti. Be to, būna, kad ES reikalavimai švelnėja. Gal jie yra tam tikra prevencinė priemonė, nes nemanau, kad tikrai nuo 2020 metų visi pastatai turės būti kone pasyviųjų namų lygio. Bet tam ruoštis reikia.

Albinas Čėpla: Pasyviųjų namų asociacija galėtų būti tarpininku tarp Vyriausybės ir verslininkų, kad atsirastų nuostatos, bendri sprendimai. Neretai tenka matyti renovuotą mokyklą, kurioje langai atlapoti. Investicijos padarytos, bet jos netaupo. Manau, kad čia yra viena iš asociacijos darbo sričių, nes kokią nuostatą turės visuomenė daug priklauso nuo šios asociacijos darbo.

Rasa Rupšytė: Deja, bet modernizuojant mokyklas nepažvelgta į jas kompleksiškai – pinigų fasadams ir langams skirta, o vėdinimo ar šildymo sistemoms – ne. Kol nebus komplesinio požiūrio, nėra ko kalbėti apie rezultatą, taupymą. Kalbant apie pastatų energinį sertifikavimą, galiu pasakyti, kad įstaiga, kuri yra atsakinga už sertifikavimo programos tobulinimą, jos nė kiek netobulina, dirbame su ta pačia kaip ir prieš tris metus, neturime galimybės įvertinti naujų energijos šaltinių.

Vaidotas Šarka: Aš akcentuočiau atotrūkį tarp realybės ir to, ką norime turėti. O tą atotrūkį padėtų mažinti moksliniai tyrimai. Kol neturime 3D modeliavimo, su sena energinio sertifikavimo programa toli nenueisime, nes ji nepajėgi įvertinti naujų technologinių sprendimų. Jeigu ir toliau neskirsime dėmesio demonstraciniams projektams, apie pasyviuosius namus niekas nieko negirdės dar pora dešimtmečių.

Josifas Parasonis: Su partneriais iš kitų šalių vykdome Longlife projektą. Projektas turėtų būti parengtas iki vasaros. Šiaip ar taip, kada nors bus galimybė įvertinti realias pasyviojo daugiabučio energijos sąnaudas. Dabar naujiems pastatams Vokietijoje pasiūlyta taikyti 40 kWh/kv.m energijos sąnaudų šildymui reikalavimą. Aš vis dėlto palaikyčiau tuos, kurie mano, kad pirma reikia standartų ar normų, jos būtų stimulas. Nemanau, jog ES direktyvų nebus laikomasi, jog normos bus sau, o gyvenimas sau. Sovietmečiu tai jau buvo, netikiu, kad vėl prie to grįšime.

Arūnas Zabulėnas: Normų reikia, tačiau jos vienos reikalo nepajudins, reikalinga motyvacija. Ne vien ministerijos atsakingos, kaip visuomenė projektuos ir statys namus. Visuomenėje turi keistis požiūris, nes faktinis energijos suvartojimas daug priklauso nuo požiūrio. Galime surašyti griežčiausias normas, bet jei žmonės per šildymo sezoną vėdins butus atidarę langus, normos negelbės. Iš tiesų, pastatai ir energijos taupymas yra kompleksinis darinys. Iš pradžių turėtų atsirasti įgyvendinamos, racionalios normos, nes, jei jos bus per aukštos, niekas nesiims jų šturmuoti. Mokslininkai, energetikai, statybininkai turėtų veikti išvien, kad visuomenė suprastų, jog naujos kartos statyba bus ne tik storesnis termoizoliacijos sluoksnis, bet ir tam tikras aplinkos tausojimą skatinantis gyvenimo būdas.

Josifas Parasonis: apskaičiuota, kad statant energetiškai taupius namus investicijos padidėja apytiksliai apie 20 proc., bet tokių namų eksploatacijos sąnaudos sumažėja apie 40 proc.