Neaiškios sąskaitos
Šiuo metu į daugiabučių namų savininkų bendrijas yra susibūrę 17 proc. visų šalies daugiabučių namų. Likusieji 83 proc. yra valdomi savivaldybių merų skiriamų administratorių. Dažnai gyventojai skundžiasi, kad pastarųjų valdymas − netinkamas. „Kiekvieną mėnesį už komunalines paslaugas mokame skirtingą sumą pinigų, – sako vilnietis Robertas. – Tendencija aiški: šios paslaugos nuolat brangsta. Be to, nesu tikras, kad kai kurios nurodytos paslaugos yra teikiamos. Pavyzdžiui, jau kelis mėnesius iš eilės mes mokame už avarinius darbus, bet nei aš, nei kaimynai apie jokius avarinius darbus nesame net girdėję.“
Mūsų pašnekovė Vilma įsitikinusi, jog jos namo gyventojai už komunalines paslaugas mokėti mažiau ėmė tik tada, kai įkūrė bendriją. „Turime išsirinkę namo tarybą, kuri sprendžia gyventojų reikalus, – sako moteris. – Aš žinau, kiek ir už ką moku, jei man kas nėra aišku, pasiklausiu pirmininko. Jo dėka gerokai sumažėjo mūsų sąskaitos, be to, namas tapo tvarkingas, aplinka – prižiūrėta, apsodinta gėlėmis, neseniai įrengėme vaikų žaidimų aikštelę.“
Kodėl taip skiriasi gyventojų nuomonės ir nuo ko priklauso jūsų mokesčiai? Metas pasiaiškinti.
Maksimalūs tarifai
Pasak Lietuvos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos pirmininko, Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio, daugiabučių namų gyventojai dažnai skundžiasi pernelyg dideliais mokesčiais, retas iš jų žino, kodėl turi tiek mokėti ir už ką.
„Administruojančių įmonių atstovai negyvena tuose butuose ir jiems nerūpi, kiek gyventojai turi mokėti. Administruojanti įmonė yra pelno siekianti organizacija, be to, ne patys gyventojai savo nuožiūra pasirenka, kas prižiūrės jų turtą − parenka administratorius ir gyventojams primeta savivaldybė. Todėl jų santykiai yra ne sutartiniai, o priverstiniai“, – sako jis.
Svarbu įsidėmėti ir tai, kad teikdamos paslaugas administruojančios įmonės dažnai yra ir gyventojams atstovaujantys užsakovai, ir paslaugos teikėjai, t. y. vykdytojai, tad tokia situacija sudaro sąlygas piktnaudžiauti. Administruojančios įmonės neskelbia konkursų, neieško pigesnių ir kokybiškesnių paslaugų. Kadangi jos yra ir užsakovas, ir vykdytojas vienu metu, nėra suinteresuotos sau sudaryti konkurencijos. Pasekmė – švaistomos gyventojų lėšos.
„Iš tiesų administruojančios įmonės kainų pačios nenustatinėja – maksimalią kainų ribą nustato savivaldybė, – sako J. Antanaitis. – Vis dėlto administruojančios įmonės suinteresuotos kuo labiau priartėti prie maksimalaus tarifo.“
Bendrijos gyventojui šiuo atžvilgiu palankesnės. „Bendrijų nariai gali patys ieškoti išeičių, kaip mažinti kainas, – sako ekspertas. – Pavyzdžiui, įkūrus bendriją, gyventojai gali nuspręsti, koks bus administravimo mokestis − vienas centas ar penki litai už kvadratinį metrą, kiek lėšų skirti namo techninei priežiūrai ir pan.“, − sako J. Antanaitis.
Trūksta kontrolės
Jei jūsų name nėra bendrijos, už komunalines paslaugas privalote sumokėti tiek, kiek priskaičiuoja namą administruojanti įmonė. Pavyzdžiui, už šiukšles sąskaita išrašoma ne pagal bute gyvenančių žmonių skaičių ar išneštą šiukšlių kiekį, bet buto plotą. Pagal būsto plotą, sakykime, skaičiuojami ir jūsų mokesčiai už bendrų patalpų apšvietimą bei jų valymą, šilumos tinklų eksploataciją, remonto darbus. Rezultatas – gyventojams, panašiai, kaip mūsų pašnekovui Robertui, būna neaišku, už ką jie moka ir kodėl yra toks sąskaitos dydis. O juk tokiu būdu, pasak J. Antanaičio, už komunalines paslaugas neretai permokama – privaloma sumokėti ir už tai, kuo net nesinaudojate.
Kita vertus, net ir permokėdami už teikiamas paslaugas nebūsite tikri, jog jūsų namas bus tvarkingas ir prižiūrėtas.
„Administruojančios įmonės nerenka kaupiamųjų lėšų, renka pinigus tik už administravimą ir techninę namo priežiūrą, – sako J. Antanaitis. – Jei įtrūkęs lietvamzdis ar prakiuręs stogas, kreipiamasi į gyventojus, kad jie balsuotų, ar tą darbą reikia atlikti, ir rinktų papildomas lėšas remontui. Jei gyventojai tai daryti atsisako, administruojančių įmonių atstovai į tai numoja ranka, kadangi nėra kontrolės, kuri jiems už nesutvarkytą namą ar blogai atliekamus darbus uždėtų baudą. Todėl Lietuvoje turime daugybę nušiurusių namų, kurie neremontuojami kone dvidešimt metų. Nors administruojančios įmonės tam ir turėtų dirbti, kad to nebūtų.“
Aktyvumo stoka
Įkūrus bendrijas kaupiamos lėšos remonto darbams, gyventojai patys sprendžia, kokius darbus atlikti, kur išleisti sukauptus pinigus. Anot J. Antanaičio, tuose namuose, kur gyventojai yra susibūrę į bendrijas, paprastai daugiau tvarkos, lengviau galima spręsti iškilusias problemas. Tuomet kodėl į bendrijas buriamasi taip vangiai?
„Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje kuriasi taip mažai bendrijų – iniciatyvos ir aktyvumo stoka. Tai tarybinis palikimas. Žmonės vis dar įsitikinę, kad viską už juos turi tvarkyti kažkas kitas. Geriau mokėsiu daugiau ir bet kam, bet nieko nedarysiu“, – įsitikinęs J. Antanaitis.
Žinoma, tam, kad bendrija vykdytų savo veiklą sėkmingai, vien iniciatyvos maža. Būtinas kaimynų bendravimas bei bendradarbiavimas, kurio šiandien gerokai stinga.
Atsisakyti tarpininkų
Jei nesate patenkinti administratoriaus paslaugomis, o ir bendrijos kurti neketinate, yra alternatyva – pasirūpinkite savimi patys.
„Administratoriai turi vienintelį tikslą – surinkti iš gyventojų kuo daugiau pinigų. Mokesčiai už administravimo paslaugas vis auga, o gyventojai nėra informuojami, kodėl turi tiek mokėti. Daugelis iš viso nežino, už ką moka. Administratoriams nerūpi atsakomybė, kurią jie turi prisiimti, jie neatsižvelgia ir į atliekamų darbų kokybę, – trūkumus vardija Vartotojų teisių gynimo asociacijos „Viešasis interesas“ direktorė, ekonomikos mokslų daktarė Aušra Maldeikienė. – Tačiau kurti bendriją – taip pat ne išeitis, kadangi ir tuomet dažnai susiduriama su įvairiomis problemomis. Pavyzdžiui, gyventojai pradeda konfliktuoti su bendrijų pirmininkais ir kaimynais, atsiranda įtarumas ir nepasitikėjimas vienas kitu. Kai kurie gyventojai atsisako mokėti už tam tikras paslaugas ar moka ne laiku, tad kiti gyventojai turi perimti tuos įsiskolinimus ant savo pečių.“
Pasak pašnekovės, pats geriausias variantas – išvis atsisakyti administratorių ir bendrijų paslaugų. „Vilniuje jau yra keletas namų, kurių visi gyventojai patys individualiai sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais, – sako A. Maldeikienė. – Tai daryti įstatymai nedraudžia. Kaip ten bebūtų, niekas kitas geriau nepasirūpins mumis nei mes patys.“
Tuo įsitikinęs ir vilnietis teisininkas Paulius Markevičius. Jo namo gyventojai atsisakė administratoriaus paslaugų ir su tiekėjais sudarė jungtinės veiklos sutartis. „LR Civilinis kodeksas tokią galimybę numato. Mes ja ir pasinaudojome, – sako pašnekovas. – Mūsų paskaičiavimu, vienas vidutinis 50 butų namas administratoriui per metus už teikiamas paslaugas moka apie 24 tūkstančius litų. Jeigu jo paslaugų atsisakome, maždaug tiek galime ir sutaupyti.“
Pasak P. Markevičiaus, tiekėjas turi dirbti su vartotoju, bet dažniausiai taip nėra. Štai todėl atsiranda tarpininkai, kurie už savo paslaugas ima mokestį. „Tuomet mes mokame jiems algas, mokame už jų nuveiktus darbus, pavyzdžiui, šilumos paskirstymą, – sako teisininkas. – Iš tiesų, tą daryti turi tiekėjas.“
Namo, kuriame gyvena mūsų pašnekovas, gyventojai patys sprendžia, kokių paslaugų jiems reikia. „Pavyzdžiui, susiradome įmonę, kuri rūpinsis šiukšlių išvežimu. Patys sprendžiame, kaip už tai mokėsime: nuo žmogaus ar nuo buto ploto. Bet kuriuo atveju, jau dabar tampa aišku, kad mokėsime maždaug triskart mažiau, nei mokėjome anksčiau“, – sako P. Markevičius.