Bent jau su tokia nuostata susiduria architektų visuomenė, rodydama pirštu į tai, kaip rengiami viešieji architektūros projektų konkursai.
Mato daug dviprasmybių
Šiuo metu projektavimo ir statybos sektoriuje – beveik visiškas darbų ir užsakymų štilis. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininko Gintauto Blažiūno teigimu, vyksta tik tų objektų, kurie finansuojami Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų, projektavimo ir statybos darbai.
LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas Juozas Vaškevičius antrino, esą problema ta, kad pats Viešųjų pirkimų įstatymo netobulumas lemia, jog proceso metu eliminuojama norima architektūros išraiška.
Taip yra dėl to, kad pagrindinis viešųjų pirkimų atrankos kriterijus yra mažiausia kaina, o ne architektūrinė idėja ir meninė jos išraiška. Kadangi trūksta užsakymų, architektai, konkursų organizatoriai ir užsakovai įsivelia į nešvarius konkurencinius žaidimus.
Reikia suprasti, kad ES skiriami pinigai Lietuvai bus itin svarbūs dar bent penkerius metus. Nereikia pamiršti seno būsto renovacijos projektų, kurie irgi vyksta pagal viešuosius pirkimus ir kur darbų kokybė kenčia dėl beatodairiškai taikomo mažiausios kainos kriterijaus. Kol nebus sutvarkyta viešųjų pirkimų įstatymų bazė, nebus nei kokybiškos architektūros, nei kokybiškų renovavimo darbų.
LAS atstovai įsitikinę, kad būtina sutvarkyti viešųjų pirkimų normatyvinę bazę, nepaliekant joje dviprasmybių. Viešųjų pirkimų bazė blogai veikia ir dėl to, kad lygiagrečiai galioja daug kitų įstatymų, darančių tiesioginę įtaką pirkimams, tačiau šie būna nesuderinti su viešųjų pirkimų baze.
Architektūros projektų viešieji pirkimai buvo laikinai įteisinti pagal Vyriausybės patvirtintą programą. Joje buvo nurodyta, kad iki 2009 metų architektūros projektai bus pasirenkami rengiant viešuosius pirkimus. Oficialiai buvo deklaruojama, kad tai yra geriausias būdas pasiekti objektyvumą. Deja, šiandien šios problemos perkeliamos į ateitį, jas neva išspręs dabar rengiamas Architektūros įstatymas. Architektai nuogąstauja, esą šis įstatymas dar nežinia kada bus priimtas, o viešieji pirkimai vyko ir vyksta.
Reikalavimai palankūs didiesiems
Kaip ir visose kitose srityse, taip ir architektūros projektų viešuosiuose pirkimuose nėra tinkamai sustyguotos procedūros. Lemiamas veiksnys yra mažiausia kaina, nors architektų bendruomenė visada tokią praktiką laikė ydinga. Kūrėjų nuomone, mažiausios kainos kriterijus neskatina rengti architektūriškai geriausių projektų, kaip būna architektūros konkursų metu. Dabar nuolat bandoma įvesti papildomų kriterijų, kurie turėtų neva pagerinti architektūros projektų viešųjų pirkimų eigą.
Neseniai į viešųjų pirkimų reikalavimus buvo siūloma įtraukti sąlygą, kad architektų bendrovėms būtų privalu turėti įsidiegus ISO – kokybės kontrolės valdymo sistemą. Ją šiuo metu Lietuvoje turi įsidiegusios vos kelios projektavimo imonės. Jei būtų priimtas toks privalomasis viešųjų architektūros projektų pirkimų vertinimo kriterijus, juose netektų galimybės dalyvauti didžioji dauguma Lietuvos architektų.
Architektams kyla daug klausimų: ar ISO kokybės kontrolės standartas gali būti pritaikytas kūrybiniam procesui, kokiu yra laikomas architekto darbas ir kokią reikšmę turi kokybės kontrolės standartas, kai viską lemia mažiausia kaina? LAS vadovybės požiūriu, tokie reikalavimai absurdiški, nes neleidžia atsirasti svarbiausiam – meniškumo atrankos – kriterijui projektų viešuosiuose pirkimuose.
Nuolat diskutuojama apie reikalavimą architektų įmonėms turėti ypač svarbių statinių projektavimo darbų atestaciją. Remiantis tokia tvarka, kokia yra dabar, ją privalo turėti vienuolika projektų vadovų įvairioms projekto dalims, nors įmonė tų projekto dalių neatlieka.
„Matome didelį pavojų – lietuviškos architektų įmonės bus išstumtos iš rinkos, viešųjų pirkimų konkursuose siūlomi projektai bus pilki, meniškai neišraiškingi, o viešosiose erdvėse turėsime nusususią ir pigią visomis prasmėmis architektūrą. Deja, diskusijų šiuo klausimu nevyksta, o viešųjų pirkimų tarnyba tvirtina, kad architektūros projektų viešiesiems pirkimams galima taikyti kitokias taisykles. Tačiau tų kitokių taisyklių parengimu niekas nesirūpina, o projektų pirkimai rengiami taip pat, kaip ir plytoms pirkti“, – nerimavo LAS pirmininkas G. Blažiūnas.
Idėja turi būti svarbesnė
Dar vienas svarbus aspektas, proteguojantis prastą skonį architektūros projektų viešuosiuose pirkimuose – įmonių patikimumo kriterijus. Pagal dabar galiojančius nuostatus siūloma, kad architektų įmonės patikimumas turėtų būti lemiamas viešųjų pirkimų veiksnys. Tačiau, pasirodo, tas patikimumas tėra tam tikrų formalių kriterijų rinkinys, neturintis nieko bendra su pastato sprendinio meniškumu, ekonomiškumu, racionalumu ir t. t. Tarp jų – ISO standartas, metinė apyvarta, įmonės darbuotojų skaičius.
Viešųjų pirkimų tarnyba yra gavusi siūlymų reformuoti projektų viešųjų pirkimų tvarką taip, kad būtų galima išvengti mažiausios kainos kriterijaus taikymo. LAS tokie siūlymai kelia rimtų abejonių, nes tuomet konkursus laimėtų tik didelės įmonės. Kartu padidėtų pirkimo kaina, tačiau vargu ar pagerėtų architektūros sprendinių kokybė.
Todėl LAS siūlo pirmiausia rengti architektūros konkursus, kurių metu paaiškėtų, kokie projektai architektūriškai yra tinkamiausi. Ir tik tada jau atrinktiems projektams būtų taikomi formalieji kriterijai – ar įmonė sugebės įgyvendinti tokius architektūros sprendinius? Jeigu įvertinus paaiškėtų, kad įmonė pati nesugebės įgyvendinti sprendinio, viešųjų pirkimų organizatoriams turėtų būti suteikta galimybė perduoti sprendinį įgyvendinti kitai projektuotojų įmonei išlaikant visas autorių teises ir įtraukiant sprendinio autorius į projekto įgyvendinimą.
Jei viešuosiuose pirkimuose negalima pirma surengti architektūros konkurso, tampa labai svarbu, kad sprendinys ir idėja būtų svarbesni už formaliuosius kriterijus.
Perka katę maiše
Svarbiausia viešųjų pirkimų siekiamybė yra taupyti biudžeto pinigus. Tačiau perkant architektūros projektus viskas yra atvirkščiai. Padėtis tokia, kad viešųjų pirkimų metu išsirenkami projektuotojai, siūlantys pigiausius projektavimo darbus. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad taikant formaliuosius kriterijus išsirenkamas sprendinys, kurio niekas nežino ir kurio realizacija, o vėliau ir eksplotacija gali visuomenei kainuoti dešimteriopai, o gal ir šimteriopai brangiau.
Be architektūros konkurso neįmanoma nuspręsti, kokie sprendimai yra įmanomi ir koks architektūros sprendinys geriausias. Valstybei atstovaujantys užsakovai nuolat rizikuoja, nes perka katę maiše. Iš esmės susiduriama su neūkiškumu ir lėšų švaistymu, nes perkamas pigiausias projektas. Tačiau projektavimo kaina, palyginti su statybos sąnaudomis, sudaro daugiausia 5 proc. Statybos kaina šalia objekto eksploatavimo kainos irgi nedidelė – sudaro apie 20 proc.
LAS Vilniaus skyriaus pirmininko J. Vaškevičiaus teigimu, išsirinkus pigų projektą galima užšokti ant didelių statybų išlaidų ir dar brangesnio eksploatavimo. Žinoma, gali atsitikti, kad nebrangiai kainuosiantis projektas bus didelės meninės vertės ekonomiškas, atitinkantis viešą interesą ir t.t., tačiau formalieji kriterijai nesuteikia galimybės to pamatyti.
Nežino garantuoto recepto
Architektų sąjungos vadovybės nuomone, vertinant architektūros projekto siekiamybes: ilgaamžiškumą, tvarumą ir mažą eksploatavimo kainą – galima konstatuoti, kad už mažiausią kainą nupirktas projektas negali būti ilgaamžis ir tvarus. O perkant statybų kompanijos paslaugas patikimumas – labai svarbus.
Kaip tas problemas spręsti? LAS nuomone, vienintelis dalykas, kurį pasitelkus būtų galima sustyguoti pirkimo procesą ir atrinkti kokybiškus darbus, yra sprendinių konkurencija. Kainų konkurencija renkantis architektūros projektus pasirodė esanti neveiksni.
Kitas kelias – konkurencija per įmonių patikimumą nuves į didelių ir nelietuviškų bendrovių monopolį. Architektūros sprendinių paieškos stiprinimas ir konkursai jiems atrinkti yra bene vienintelis teisingas kelias rengiant architektūros projektų viešuosius pirkimus. Juo labiau kad tai glaudžiai susiję su kitais dalykais: įmonių atestavimu, Architektūros įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu.
Svarbiausia, kad visi šie dalykai susiję, o tvarkant kiekvieną sritį atskirai – trūksta kompleksinio požiūrio. Bėda, kad teritorijų planavimu ir būstu Aplinkos ministerijoje užsiimantys padaliniai sulaukia per mažai ministerijos vadovybės dėmesio, jiems trūksta pajėgumų valdyti šiuos procesus. Šioms problemoms spręsti ministerija daug metų skyrė per mažai dėmesio. O šiandien jas reikia spręsti greitai ir neatidėliojant, tačiau žmonių ir sistemos tam nėra. Architektai patys dar nežino garantuotų receptų, kaip turėtų būti viskas sutvarkyta. Tačiau svarbiausia yra diskutuoti, nors dabar tai jau gerokai per vėlu.
Grėsmė atsidurti užribyje
Pagal dabartinį viešųjų pirkimų modelį konkursą laimi arba visai nedidelės naujos kompanijos, pasiūliusios pačią mažiausią kainą, arba didelės užsienio architektų kompanijos, atitinkančios patikimumo kriterijų, turinčios ISO kokybės kontrolės standartą. Jei toliau gyvuos tokia ydinga architektūros projektų viešųjų pirkimų praktika, Lietuvos architektų gildijai kils kelios grėsmės. Viena jų – architektų kompanijų stambėjimas, jungimasis į konsorciumus vienam projektui.
Čia vienareikšmiškai laimėtų stambios užsienio kompanijos, kurioms dalyvauti ir laimėti konkursus nėra jokių didesnių kliūčių. Juo labiau kad Europos standartai Lietuvoje pripažįstami, o licencijavimo taisyklės Europoje yra gerokai liberalesnės negu Lietuvoje.
Gali būti, kad statybinėms kompanijoms apsimokės įsigyti licencijas ir projektavimo darbams atlikti. Gamybininkai pradės vadovauti kūrybiniam procesui. Dėl to absoliučiu projektų vertinimo kriterijumi gali tapti kaina, o projekto visuomeniškumas, meniškumas liks paskutinėje vietoje.
ES direktyvos deklaruoja, kad visi nauji architektūros sprendiniai turi atitikti tokius reikalavimus: ekonomiškumo, ekologiškumo, architektūros tvarumo, energijos taupymo.
Susiklosčius dabartinei architektūros projektų viešųjų pirkimų padėčiai, architektūra nebus nei tvari, nei ekologiška, nei ekonomiška. Kyla grėsmė atsidurti architektūros užribyje ir sužlugdyti visą projektavimo sistemą, pradedant pirkimu ir baigiant realizavimu.
Architektų visuomenės požiūriu, visų pirma reikia suvokti projektų viešųjų pirkimų blogybes ir jų priežastis. Valdininkams yra tas pats, koks bus galutinis sprendimas.
„Apie ateitį negalvojama. Valdininkų tikslas – nupirkti viską už mažiausią kainą. Nors viešuosius pirkimus kuruojantys valdininkai tvirtina, kad gali pirkti neteikdami pirmenybės mažiausiai kainai, iš tikro jie to nedaro, nes paaiškėja, kad poįstatyminiai aktai kitaip daryti neleidžia“, – tvirtino G. Blažiūnas.
Jo nuomone, bėda dar ir ta, kad viešuosius pirkimus organizuojančių įstaigų ar organizacijų juristai teisiškai tuos pačius klausimus gali traktuoti visiškai skirtingai. Todėl bendrą kelią rasti yra be galo sudėtinga.
