Mero pavaduotojas Romas Medzveckas sako, kad prašydamas leisti namą saugiai nugriauti, pirmiausia rūpinosi žmonių saugumu, o ne kultūros vertybėmis.
Kultūros vertybių departamentas nė girdėti apie nugriovimą nenorėjo. Mat kultūros vertybių griauti negalima, jas, pagal galiojančią tvarką, galima atstatyti, remontuoti, saugoti. Griauti nevalia, nors dokumentacijos tvarkymas trunka begalę metų. Ir tokiems objektams gali būti pasamdytas tik licencijuotas projektuotojas, ir remontuoti negali bet kas.
Pakruojo mero pavaduotojas Romas Medzveckas sako, kad kai nugriuvo avarinis paveldas miesto centre, net širdis atlėgo. Visi atsipirko išgąsčiu, nes piko metu griuvęs namas nesužalojo žmonių, neužgriuvo automobilių.
„Ant paveldosaugininkų esu toks piktas, kad nesitveriu“, – nerimo mero pavaduotojas. „Jų reikalavimai prasilenkia su sveiku protu, yra pasenę, trukdo progresui“, – pykčio priežastis aiškino politikas ir savo pyktį iliustravo pavyzdžiu. Rekonstruojamoje dvarvietėje Kultūros vertybių apsaugos departamentas liepė palikti senovinio akmeninio tvarto liekanas. Dabar gražioje dvaro aplinkoje stovi akmeniniai monstrai – kelių metrų aukščio kolonos, sumūrytos iš akmenų, kurie jau atskilę, sienų liekanų dalys siūbuoja ir grius, kaip ir namas centre. ,,Kad tik ko nors neužmuštų per kokią šventę“, – baugiai po dvarvietę apsižvalgo vicemeras.
Ši kultūros vertybių apsaugos tvarka jau smogė provincijoms. Nebenorėdami metų metais kovoti su paveldosaugininkais ir už vertybėmis pavadintų namų remontus mokėti pasakiškų pinigų, nusipirktus ar nusižiūrėtus pirkti dvarus apleidžia potencialūs investuotojai. Taip seni Lietuvos dvarai ir dvariukai tampa niekieno. Nebėra net ko aprėkti, kai įgriūva „vertingas“ stogas.
Pakruojyje nugriuvusio namo savininkai negalės lengviau atsikvėpti net namui nugriuvus. Kultūros vertybių departamentas laikosi savo – plytas privalu surinkti ir iš jų atstatyti tokį patį namą, kokį jį kažkas pastatė prieš 100 metų, mat galioja tokia tvarka.