Nagrinėdamas urbanizacijos procesus, esu pastebėjęs, kad egzistuoja Ego-architektūra ir Eko-architektūra. Skirtumas tarp jų – esminis. Pirmoji orientuota į vartojimą ir dominavimą, antroji – į kuklumą ir pagarbą aplinkai. Neperpratus Eko-architektūros principų, sovietinių mikrorajonų renovavimas virs milijonų švaistymu.
Apie pokarinių daugiabučių modernizavimą diskutavome su švedų kolegomis. Jie mums atvirai pasakė, kad perlenkėme lazdą privatizuodami būstus daugiabučiuose, kurie buvo statyti kaip socialiniai pastatai. Dėl privatizavimo vajaus dabar turime daugiabučius bombonešius, kuriuos vairuoja koks 100 bajorų ir kiekvienas jų turi veto teisę. Priimti demokratišką, racionalų ir greitą sprendimą paprasčiausiai neįmanoma. Daugelis tokių pastatų yra pasmerkti, jeigu nebus pasirinktas Švedijos kelias, kurį apibūdinčiau kaip kooperacijos ar saikingo socializmo kelią. Tai reiškia, kad pastatas yra savivaldybės, jį valdo administruojanti įmonė, kuri eksploatuoja ir atnaujina jį, o gyventojai tėra nuomininkai. Tokiu atveju galima racionaliai spręsti visus ūkinius reikalus – nuo vaikų aikštelių iki šilumos mazgo, fasado ar automobilių statymo. Tik tokiu atveju galima iškeldinti gyventojus ir pastatą renovuoti greitai ir iš esmės. Aš taip pat manau, kad jeigu mūsų Aplinkos ministerija nueis taškinio modernizavimo keliu, esmingo daugiabučių pagerinimo nesulauksime arba pagal investuotas lėšas jis bus neproporcingai menkas ir neilgalaikis.
Nelinkėčiau, kad susidarytų situacija, kai valdžia pati sau viena nusprendžia, kaip renovuoti begalinį mūsų daugiabutyną, o architektai kviečiami po to, kad viską gerai padarytų. Po to architektams nebėra ką veikti, jie gali pabūti nebent tik pinigų duobkasiais. Architektas turėtų dalyvauti gyvenamosios aplinkos gerinimo procese nuo pat pradžių. Racionalu būtų greta inžinerinių ir resursų taupymo problemų spręsti ir esmingesnius gyvenamosios aplinkos kokybės klausimus, orientuotus į ilgesnę perspektyvą.
Verta priminti, kad Ego-architektūra visada yra orientuota į efektą ir naudą, o Eko-architektūra – grįsta meile. Tai gali būti ir meilė gamtai, ir meilė paveldui, ir meilė tradicijoms. Reikėtų ir pradėti nuo šių dalykų. Galbūt pirmiausia išsiaiškinti, ar gyventojai nori likti tame rajone, ar jie prisirišę prie tos vietos, ar nori, kad joje gyventų jų vaikai. Be šito vietos pagerinimas neįvyks. Atmetimo reakcija ar nemeilė Namui, Kvartalui, Rajonui kaip buvo, taip ir liks, nepaisant riebaus šiltinimo ar plastikinių langų. Būtent dėl šios priežasties kokiam svetimšaliui iš pradžių sunku paaiškinti, kodėl butų kainos Vilniaus Žvėryne ar Užupyje didžiulės. Jis nesupranta: butai tamsūs, laiptinės siauros, kiemas ankštas, o kainos – didžiausios mieste. Tai aspektas, kuris netelpa į jokius kvadratus, tūrius ar pelno darymo lenteles. Būgštauju, kad jeigu rengiantis visuotinei būsto renovavimo programai nebus įsiklausyta į architektų nuomonę, turėsime dar vieną vajų, panašų į beatodairišką būsto privatizavimą, o jo greitai prigamintas klaidas turėsime malonumo nagrinėti ir taisyti daug metų.
Mindaugas Pakalnis, architektas, Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyr. architektas
Modernizuoti reikia ne atskirus daugiabučius, o kompleksiškai, rajonais, į juos žvelgiant kaip į socialinę ir architektūrinę miesto ląstelę. Taškinis modernizavimas, į kurį dabar stumia politikai, naudos neduos, investuotos lėšos neatsipirks, o idėją sukompromituosime. Turėtų įvykti architektūriniai konkursai, kad būtų rastos geriausios modernizavimo idėjos atskiriems rajonams. Turėtų būti išbandyti įvairiausi metodai – nuo griovimo iki tankinimo.
Domėjausi Vokietijos, ypač Rytų, renovavimo patyrimu. Žavi jų mokėjimas tą patį dalyką (net ir miestų dalis) panaudoti ne sykį, atnaujinant sutekti kitas galimybes, pritaikyti vis kitoms reikmėms. Nors, turiu pasakyti, kad klaidų neišvengė ir jie, tačiau bandė įvairius modelius – pastatus šiltino, keitė inžinerines sistemas, tvarkė rajonų aplinką, infrastruktūrą, kai kuriuos kvartalus perplanavo pritraukdami ten naujus gyventojus ir veiklas, mažino aukštingumą, kitus priešingai – tankino, o kai kuriuos – visiškai nugriovė. Jų patirtis apibendrinta studijose, ataskaitose.
Mano galva, rengiant mūsų sovietmečio rajonų atnaujinimą pirmiausia reiktų galvoti ne apie energetinius dalykus, o apie socialinius – kad ten būtų gyvybingos ir veiktų bendruomenės. Nes Vokietijos pavyzdys rodo, kad žmonės pabėga iš tokių stagnuojančių rajonų, kurie degraduoja, juose lieka ne geriausios reputacijos gyventojai.
Kai rengėme Vilniaus bendrąjį planą, darėme tyrimus, kurie parodė, kad tokie procesai vyksta ir pas mus. Žmonės keliasi į priemiesčius, sovietmečio rajonai pamažu degraduoja. Galima apšiltinti daugiabučius storiausiais sluoksniais, bet jeigu tame rajone nebus naujos socialinės gyvenimo kokybės, į juos nesikels nauji gyventojai, nesiformuos bendruomenės, nebus užtikrintas saugumas, tie rajonai bus pasmerkti. Tai rodo Berlyno pavyzdys: nors Rytų pusėje socializmo laikais buvo pristatyta daug mokyklų, jos liko tuščios, nes žmonės iš tų rajonų išsikėlė į Vakarų Berlyną. Jas teko griauti ir vietoj jų statyti gyvenamuosius namus. Todėl vokiečiai ėmėsi įvairių renovavimo būdų: jie ir griovė pastatus, ir tankino kvartalus, ant kai kurių stogų suformavo terasas, formavo uždaras gyvenamąsias erdves, kiemus, tam, kad atsirastų bendruomenės. Mūsų sovietmečio kvartalai suprojektuoti laisvo planavimo principu, jie nesaugūs, neskatina bendruomenių formavimosi. Susisiekiančių, atvirų kiemų sistema palanki vagims, kurie nusuka automobilio veidrodėlį daugiabučio kieme ir ramiausiai nužingsniuoja. Niekas šito nemato. Didelis mūsų praradimas tas, kad sovietmečio statybos rajonuose sutrikdyta normali miestams būdinga viešųjų (gatvių, aikščių, skverų) ir privačių (kiemų) erdvių struktūra. Todėl aš norėčiau žvelgti į modernizavimą šiuo požiūriu – nepamirštant socialinio aspekto.
Kita vertus, sovietinis palikimas labai humaniškas, jei kalbėsime apie daugiabučių aukštingumą, užstatymo tankį, erdves, želdynų kiekį, gyventojų skaičių. Pavyzdžiu galėtų būti Vilniaus Žirmūnai, Lazdynai ar Antakalnis. Šiuo požiūriu daugiabučių kvartalai, pastatyti pastaruoju metu, sovietiniams neprilygsta. Šio aspekto modernizavime irgi reikėtų nepamiršti. Kiek modernizuodami sukursime naujos kokybės, priklauso nuo to, ar sugebėsime sukurti naują socialinę aplinką, pagerinsime gyvenimo kokybę ir panaudosime gerus senosios architektūros bruožus.
Tik atsižvelgus į visas sąlygas galima tikėtis, kad atsipirks į modernizavimą įdėtos lėšos. Jei sovietiniai rajonai nebus modernizuoti kompleksiškai, mano nuomone, toks atnaujinimas neduos naudos. Kompleksiškai modernizuojant sutvarkoma aplinka, sprendžiamos automobilių statymo problemos ir tai nekainuoja daug, bet duoda didžiulę socialinę naudą.
Mano nuomone, ir pas mus yra tokių daugiabučių, kurių modernizuoti neverta (pavyzdžiui, kuriuose yra koridorinė sistema) – prasmingiau juos nugriauti ir pastatyti naujus. Galima rasti įvairių metodų, kaip tai padaryti. Europoje yra pavyzdžių, kai buvo nugriauti jau renovuoti namai. Gerai būtų, jeigu Lietuvoje neturėtumėme tokios karčios praktikos. O Lietuvos miestuose jau yra pavyzdžių, kai renovuoti daugiabučiai atrodo prasčiau nei nerenovuoti.
Saulius Pamerneckis, architektas, bendrovės „Jungtinės architektų dirbtuvės“ projektų vadovas, vieno iš pirmųjų Vilniuje ( Žirmūnų g. 3) modernizuotų namų architektūrinės dalies autorius
Buvo sumanyta renovuoti keletą namų Žirmūnuose, Neries pakrantėje. Kol kas pavyko įgyvendinti vieną projektą. Pirmiausia buvo padarytas to namo energinis ir konstruktyvo auditas ir specialistai pateikė išvadą, kad renovuoti verta, kad tai duos tam tikrą efektą. Tai būtina procedūra, kadangi labai svarbu apskaičiuoti laukiamą naudą.
Nesiekiau ieškoti naujos architektūrinės išraiškos, kadangi ir Žirmūnai, ir tas nedidelis kvartaliukas pakrantėje turi savo veidą. Tiesa, visą laiką jaučiau nerimą, ar gyventojai susitars, ar visi sutiks, pavyzdžiui, pakeisti langus ar dar dėl kokių nors dalykų. Dėl nesutarimų galėjo žlugti visas projektas. Svarbu buvo pasiekti šiltinimo, atnaujintų fasadų efektą, pagerinti gyvenimo komfortą. Balkonai buvo paplatinti būtent dėl pastarųjų priežasčių – kad žmonės turėtų ne 90 cm plyšį, o vietą, kur galėtų pasistatyti stalą ir kėdes. O jeigu kuris nors gyventojas būtų nesutikęs balkonų platinti, apie kokią architektūrą ar renovavimą tada kalbėtume? Atnaujinant yra galimybė butus perplanuoti, padidinti virtuves, tačiau invazija į butus labai problemiška, gyventojams kelia daug nepatogumų.
Dirbant išryškėjo sritys, kurių negalima piginti kokybės sąskaita, – tai fasado apdaila ir jo šiltinimo sistema. Mano nuomone, fasadui užsakovas turėtų nusistatyti nemažinamą sumą, antraip yra pavojus, jog išlaidos medžiagoms bus mažinamos iki ribos, kol galų gale bus nupirktos netinkamos. Nes, pavyzdžiui, vizualiai nėra skirtumo, ar pastatas apdailintas statybvietėje, ar gamykloje dažytomis fibrocemento plokštėmis, bet savo techninėmis charakteristikomis šie gaminiai smarkiai skiriasi. O po trejų ar penkerių metų šie skirtumai badys akis. Lygiai taip pat iš pradžių vizualiai nebus skirtumo, ar fasadas nutinkuotas griežtai laikantis technologijos, ar ne visai. Deja, praktika rodo, kad konkursui laimėti siūlomos nepagrįstai mažos kainos, o kaip bus vykdomi darbai, rangovas negalvoja – atseit kaip nors išsisuksime. Tokia praktika – tiesus kelias į tai, kad po trejų penkerių metų renovuoti namai nesiskirs nuo neliestų. Specialistams šie momentai aiškūs, ir jie turi garsiai apie tai kalbėti gyventojams, rangovams ir visai visuomenei. Architektas tik nurodo architektūrinius ir kai kuriuos techninius medžiagų parametrus, tačiau rangovą būtina rinktis pagal kokybiškų medžiagų ir darbų kainą. Techninę priežiūrą privalo vykdyti techninės priežiūros specialistas, pasamdytas daugiabučio gyventojų bendrijos. Tik šiuo keliu einant galima laukti gero rezultato.
Didžiausią pavojų atnaujinimo vajuje matau dėl statybos darbų kontrolės: jeigu jos nebus tinkamos, tikros ir išmanančių specialistų, renovavimą galime sukompromituoti ir žmonės nė nenorės apie jį girdėti. Manyčiau, konkurso sąlygose labai svarbu nusakyti, kurioje srityje galima mažinti kainą, o kurioje – ne. Kaip minėjau, jos nieku gyvu negalima mažinti medžiagų kokybės sąskaita. Jei sudės per minkštą mineralinę vatą, po trejų metų ji sukris ir apie gerą šilumos izoliaciją ir mažas sąskaitas už šildymą teks pamiršti. Tai tik vienas pavyzdys, praktikoje tokių yra šimtai, kaip ir šimtai paslėptų darbų. Galbūt rangovas gali rungtis dėl pastolių nuomos kainos, bet ne mažinti kainos medžiagų kokybės sąskaita.
Vieši atskirų rajonų architektūriniai renovavimo konkursai būtų sveikintini, nes tada būtų gauta daug informacijos, siūlymų, iš kurių būtų galima rinktis tiek urbanistiniu, tiek architektūriniu, tiek ekonominiu požiūriu geriausius sprendinius.
