Pasyviosios statybos tempus šioje šalyje iliustruoja skaičiai: nuo 2006 m. pabaigos Austrijoje pastatyta 1600 statinių, atitinkančių pasyviųjų namų standartą, kuriuose yra 950 tūkst. kv. m naudingo ploto. Šiuo metu Austrijoje vykdoma programa „Ateities statyba“.
Tiesa, į oficialią pasyviųjų namų statistiką įtraukiami tik griežtus standartus atitinkantys ir atitinkamus dokumentus gavę statiniai. Nemažai savininkų nesiekia oficialiai įteisinti pasyviosios statybos, tačiau šilumos naudojimo požiūriu jų namai yra gana artimi pasyviųjų standartui. Be to, siekiama, kad nuo 2010 m. Austrijoje kas ketvirtas statinys būtų pasyvusis, o vėliau bus plėtojama beveik tik pasyvioji statyba.
Be Austrijos, iniciatyvos įteisinti pasyviųjų namų standartą imasi ir kitos ES šalys – šiuo metu ES komisijoje rengiamas statybų įstatymų sąvadas, kuris turėtų įsigalioti 2016 m. Tuomet pasyviojo namo standartas taps bendras (galbūt ir privalomas) visose ES šalyse.
Austrijoje pagal pasyviojo namo modelį statomi ir modernizuojami ne tik individualūs gyvenamieji namai, bet ir ištisos gyvenvietės, daugiabučiai, biurai, mokyklos, vaikų darželiai, net socialiniai būstai bei kiti pastatai. Kasmet šalyje vyksta pasyviųjų namų dienos, kai visi, besidomintys šia statyba, gali lankytis objektuose.
Ar statinys gali atitikti pasyviojo namo standartą, rodo keturi pagrindiniai rodikliai: šildymo sąnaudos (ne didesnės nei 15 kW/kv. m per metus), sandarumo koeficientas (esant 50 Pa slėgiui per valandą pasikeičia ne daugiau nei 0,6 pastato tūrio oro), maksimalios visuminės energijos sąnaudos per metus (šildymui, vandens paruošimui, apšvietimui ir visiems kitiems buitiniams poreikiams ne daugiau nei 120 kWh/kv. m), rekuperacinės sistemos efektyvumas (ne mažesnis kaip 75–80 proc.).
Saulės mieste – kurorto jausmas
Nuo sausų pasyviosios statybos standartų skaičių norisi pereiti prie emocinio suvokimo, ką tokie statiniai reiškia žmogui? Gyventi juose neteko, bet pasivaikščiojus po greta Linco miesto pastatytą mažai energijos vartojančių ir pasyviųjų daugiabučių kvartalą – Saulės miestą (Solar City), projekto vadovas Rolandas Raineris, apima atostogų pojūtis. Taip kurorte jaučiasi poilsiautojas, nuo jūros grįžtantis į laikiną būstą. Tik Saulės miestas – ne kurortas, o nuolatinė gyvenamoji vieta. Tokia, kokia galėjo būti, pavyzdžiui, Vilniaus Perkūnkiemio ar koks kitas naujas kvartalas. Arba galėtų būti Vilniuje projektuojamas Architektūros parkas. Pasvajokime...
Kaip sakė vienas iš Saulės miesto koncepcijos kūrėjų architektas Thomas Herzogas, idėja pastatyti saulės energiją naudojančią gyvenvietę atsirado labai seniai – 8-ajame dešimtmetyje, kai šalis išgyveno pirmąją naftos krizę: „Tapo aišku, jog reikia galvoti tik apie atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Tiesa, idėja labai ilgai nevirto kūnu, tik praeito šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pabaigoje susibūrė vienminčių architektų grupė. Laimė, kad tuo metu ir ta pačia kryptimi mąstė Linco miesto vadovai bei investuotojai. Jų, beje, iš pradžių buvo keturi, vėliau prisidėjo dar aštuoni. Be to, tuo laiku daugeliui žmonių reikėjo butų, miestas turėjo pinigų infrastruktūrai įrengti, o ir investuotojai nepabūgo naujų idėjų. Projektavimo darbai trūko apie 10 metų, o 2003 m. į butus Saulės mieste įsikėlė pirmieji gyventojai, 2005 m. – paskutinieji“.
35 ha plote dabar stovi 2–4 aukštų daugiabučiai, kuriuose įrengta 1300 butų. Vidutinis jų plotas – 70 kv. m. Butų nuosavybė įvairi – tai ir nusipirkti, ir nuomojami iš privačių investuotojų, ir miesto socialiniai butai. Be butų, kvartale yra daugybė infrastruktūros objektų: mokykla, vaikų darželis, šeimos ir prekybos centrai, kavinė, bažnyčia ir t. t. Viso projekto kaina – 190 mln. eurų, iš jų infrastruktūra, kuria finansavo savivaldybė, kainavo 65 mln., o gyvenamoji statyba – 125 mln. eurų.
T. Herzogas pabrėžė, kad kuriant Saulės miestą pirmiausia buvo suplanuotas parkas, automobiliams įrengtos požeminės aikštelės, stengiantis juos kuo labiau atitolinti nuo gyvenamosios vietos, o visa infrastruktūra buvo kuriama drauge su gyvenamąja statyba. „Tokia buvo Linzo miesto vadovų nuostata“, – pabrėžė jis. Saulės miesto gyventojai beveik nesikeičia ir daugelis jų norėtų, kad jų vaikai gyventų toje pat vietoje – vos 7 km nuo Linco centro, žaliame, kurortą primenančiame kvartale.
Gyvenvietėje ant daugiabučių, mokyklų ir kitų pastatų įrengti saulės kolektoriai vandens šildymui ir saulės fotoelementai elektros gamybai. Ne visi Saulės miesto namai atitinka pasyviųjų namų standartus, vidutinės energijos sąnaudos šildymui juose yra apie 37 kW/kv. m per metus, tačiau tai gerokai mažiau nei Austrijos vidurkis ( 65 kW/kv. m). Tačiau Saulės mieste yra būstų, kuriuose energijos sąnaudos šildymui siekia vos 7 kW/kv. m (palyginkime: pas mus naujos statybos pastatuose – 150 kWh /kv. m, senos statybos statiniuose – daugiau negu 250 kWh /kv. m per metus).
Saulės miesto projektas unikalus – maksimaliai išnaudojama saulės energija. Tai pasiekta tiksliais skaičiavimais, namų išdėstymu, patalpų suplanavimu. Apgalvota, kaip apsaugoti patalpas vasarą nuo perkaitimo, kaip panaudoti išvalytą kanalizacijos vandenį augalams laistyti. Saulės miesto kūrėjai jau gavo keletą tarptautinių architektūros ir urbanistinių premijų.
Modernizacija pagal pasyviųjų standartą
Nuo 2006 m. Austrijoje pagal pasyviojo statinio standartą modernizuota 30 senų statinių, iš jų pusė jau gavo tai patvirtinančius dokumentus, kituose energijos suvartojimas dar stebimas.
Vienas pagal naujausias technologijas modernizuotų daugiabučių – 1957 m. statybos penkių aukštų gyvenamasis namas Lince. Kaip pasakojo vienas iš modernizavimo projekto autorių architektas inžinierius Gerhardas Kopeinigas, nors namas priklauso savivaldybei ir jame nuomojami socialiniai būstai, jo gyventojams buvo nuodugniai išaiškinta modernizavimo svarba. Gyventojams darbų vykdymo metu išsikraustyti nereikėjo.
Kaip minėjo G. Kopeiningas, projektuojant svarbiausia buvo išvengti šilumos tiltelių atitvarose ir suprojektuoti pakankamą vėdinimą. Pastato fasadai buvo izoliuoti – tarsi apvilkti kailiniais. Parengus projektą lazeriniu skaneriu buvo nuskenuota 1310 kv. m namo fasadų ir pagal gautus duomenis pagamintos vasarą saulės energiją atstumiančios, o žiemą absorbuojančios visiškai naujos technologijos gap solar plokštės. Tai unikali vėdinamojo fasado konstrukcija, plokštes gamina viena Austrijos įmonė.
Vasarą vėsina, žiemą šildo
98 mm storio gap solar plokštę sudaro stiklas (6 mm), oro tarpas (22 mm), korėtas celiuliozės sluoksnis (30 mm) ir dvi Pavatex medienos plaušo plokštės (35 mm). Plokštės svoris yra apie 28 kg/kv. m, o jos unikalumą sudaro korėto sluoksnio gebėjimas sukaupti dienos metu tam tikru kampu krintančių saulės spindulių šilumą, neleisti jos į vidų, o naktį ją išspinduliuoti pastato vidaus kryptimi, t. y. palaikyti vienodą patalpų temperatūrą. Žiemą saulė pakyla žemiau ir jos spinduliai statesniu kampu krinta į stiklą, savo ruožtu korėta celiuliozė sukaupia daugiau šilumos. Savaime suprantama, gap solar plokščių efektyvumas priklauso nuo krintančių į juos saulės spindulių kiekio, vadinasi, tokie fasadai efektyvūs pastato pietų, rytų ir vakarų pusėse.
Gap solar plokštėmis apvilktas ne tik modernizuotas daugiabutis Lince, bet ir keli pastatai Saulės mieste, kitose šalies vietose. Ant modernizuoto Linco daugiabučio gap solar plokštės ne tik atlieka apdailos ir šilumos izoliacijos bei akumuliavimo funkcijas, bet ir saugo nuo triukšmo, kadangi pastatas yra prie judrios gatvės. Plokščių segmentai su langais ir kitais reikalingais elementais gaminami gamykloje ir į statybvietę atvežami paruošti montavimui.
Linco daugiabutyje sumontuota rekuperacinė oro vėdinimo sistema, oro pritekėjimo ir išmetimo angos yra kiekvienam bute. Rekuperacinė vėdinimo sistema iš patalpos šalinamo oro šilumą rekuperatoriuje esančiu šilumokaičiu perduoda atgal į patalpą tiekiamam orui. Taip šiltas oras be naudos neišmetamas lauk. Be to, rekuperacinė sistema gali veikti ir priešinga kryptimi – tiekiamą orą aušinti ištraukiamo oro sąskaita. Oro padavimo ir išmetimo kanalai sumontuoti kiekviename bute, pagal reikalavimus pasyviajame name rekuperacinės sistemos šilumokaičio efektyvumas negali būti mažesnis nei 75 proc.
Iki modernizavimo Linco daugiabučio gyventojai už šildymą per mėnesį mokėjo 0,69 euro už 1 kv. metrą, po modernizavimo – 0,08 euro. Modernizavimo kaštai – 774 eurai (2670 litų) 1 kv. metrui.
